Dviejų menotyrininkių, Daivos Citvarienės ir Kauno bienalės meno vadovės Virginijos Vitkienės, atviras pokalbis apie renginį, kuris šiais metais organizuojamas jau 10-ąjį kartą ir yra traktuojamas kaip sėkmingiausias Kūrybiškos Europos projektų.
Kokiomis sąlygomis Bienalė formavosi, augo?
Pirmosios Kauno bienalės laidos (1997–2003 m. ) įvyko tik didžiulio organizatorių entuziazmo ir savanorystės dėka, praktiškai be jokio biudžeto. Menininkai atsiųsdavo kūrinių nuotraukas žiuri komisijai, Lietuvos menotyrininkai atrinkdavo kolekciją, atrinktieji menininkai savo lėšomis atsiųsdavo kūrinius, atvykdavo į atidarymus. Tačiau visi atvykusieji patirdavo renginio energiją ir nepaslepiamą potenciją išaugti į vieną reikšmingiasių šiuolaikinės tekstilės renginių Europoje. Gandas sklido.
Kokį etapą/įvykį laikytum esminiu Bienalės raidos istorijoje?
2005-ieji. 5-oji Kauno bienalė tapo laužtiniu renginiu, peraugusiu tiesiog geriausių tekstilės kūrinių, sukurtų per paskutinius kelis metus, parodos rėmus. Bienalė tapo reiškiniu, analizuojančiu lauko kontekstą. Tuo metu vadovaujama talentingos menininkės Vitos Gelūnienės, bienalė atskleidė tekstilės išplėstame lauke sampratą, pasiūlė tris požiūrio į šį reiškinį kampus: vieta, technologija, koncepcija. Pastarasis – konceptualusis – aspektas tapo visų tolimesnių bienalių variklis, atvedęs Kauno bienalę prie šiuolaikinio meno bienalės formato.
Kitas svarbus lūžis 2005-ųjų renginyje: jis jau buvo remiamas valstybės ir užsienio fondų, o parama nukreipta itin kryptingai – užsienio kuratorių, ekspertų, partnerių pritraukimui ir programos rengimo naštų pasidalinimui. Japonijos meno kolekcija (kuratorė Keiko Kawashima), Europos menininkų kolekcija (kuratorė Silja Puranen), JAV meno kolekcija (kuratorius Jon Eric Rees) eksponuotos šalia atviro formato konkursinės parodos. Toks bendrakuratorystės modelis Kauną padarė traukos tašku vis didesnei menininkų auditorijai (iki šių metų parodose eksponuota per 1500 kūrinių, kuriuos sukūrė menininkai iš 60 pasaulio šalių).
Tuomet verta sugrįžti prie vietos sampratos...
Ne atsitiktinai Kaune gimė toks stiprus tekstilės meno reiškinys – Kaunas Lietuvoje ir Baltijos šalių regione nuo XX a. pradžios žinomas kaip tekstilės pramonės centras, o sovietmečiu čia pastatyti galingi tekstilės pramonės kompleksai, kuriuose dirbo virš 10 000 žmonių. Šalia naujų didžiulių fabrikų buvo statomi blokiniai gyvenamųjų namų mikrorajonai darbininkijai su visa aptarnavimo infrastruktūra, taigi, vystoma miesto urbanistika. XX a. pabaigoje, tiek dėl ankstyvojo posovietmečio privatizacijos procesų nesuvaldymo, tiek ir bendrapasaulinių tendencijų (tekstilės pramonei traukiantis iš Vakarų), Kauno tekstilės industrijos infrastruktūra subyrėjo, daugybė žmonių liko socialiai nestabilioje situacijoje, galingi architektūriniai kompleksai ištuštėjo ir kai kurie iki šiol apleisti.
10-oji Kauno bienalė, kurios turinys su tekstile nebėra susijęs, sugrąžins lankytojus į buvusias tekstilės pramonės erdves, fabrikus ir mikrorajonus, įtrauks buvusius pamonės darbuotojus į meno kūrimo procesus.
Du paskutinius dešimtmečius vykstančios meno iniciatyvos Kaunui sugražino tekstilės centro šlovę. 10-oji Kauno bienalė, kurios turinys su tekstile nebėra susijęs, sugrąžins lankytojus į buvusias tekstilės pramonės erdves, fabrikus ir mikrorajonus, įtrauks buvusius pamonės darbuotojus į meno kūrimo procesus. Tai yra aktualu bienalei, nes ši [post]industrinė miesto būtis yra nenuneigiama miesto tapatumo dalis. Kauno bienalė be abejonės kuria naująjį – kūrybiško miesto – tapatumą, tačiau mes tikime, kad būtina investuoti kuriant atminties jungtis. Juk nebestatom naujo miesto plynėj. Ką bedarytume, susiduriame su vietos kontekstu.
Kaip manai, kiek Bienalės kūrėjų bendruomenei, kuriančiai bienalės koncepciją, jos kryptį, ir tau pačiai, kaip bienalės vadovei ir menotyrininkei, svarbu, kad Bienalės idėja rastų atgarsį vietos publikos rate? Kiek svarbus yra tarptautinis šiuolaikinio meno kontekstas?
Tarptautinis šiuolaikinio meno kontekstas yra lemiamas veiksnys. Nuo 2009 metų kryptingai, bet atsargiai, o nuo 2013-ųjų ryžtingai pasukta nuo tarptautinės tekstilės meno parodos formato link šiuolaikinio meno renginio. Dėl kelių priežasčių. Daugumoje meno akademijų nebeliko disciplininio mokymo, todėl „tekstilės menininko“ specializaciją tebeturi jau garbingo amžiaus kūrėjai, dauguma kurių geriausi kūrybiniai pasiekimai Kauno bienalėje jau buvo atskleisti.
Tad toliau pozicionuoti save šiame lauke reiškė rodyti tuos pačius menininkus metai iš metų. Tuo tarpu, bienalės komandai nuolat svarbiausia buvo idėja ir šiuolaikinio meno pulsas – tiriamasis požiūris (meno istorikų, kritikų, architektų įraukimas, tyrimai), tarpdisciplininis bendradarbiavimas (tuo požiūriu remiantis 2009 metais bienalė surengta rezidencijų principu, o 2011 – kartu su šiuolaikinio šokio festivaliu), bendruomeniškumas (Vita Gelūnienė ir Ed Carroll ryžtingai pasukę bendruomeninio meno praktikon tapo ryškiausiais, metodiškai ir tarptautiškai dirbančiais šios krypties atstovais Lietuvoje).
Galbūt šiuo klausimu norėta tam tikros konfrontacijos – jeigu siekiame šiuolaikiškų meno formų ir tarptautiškumo padiktuoto neišvengiamo standartizavimo, neva, gali nutikti, jog liksi nesuprastas absoliučios daugumos vietos publikos. Tačiau mes auditorijų pritraukimo prasme esame lyderiai ne tik Lietuvoje: vidutiniškai 40 000 – 50 000 lankytojų sulaukiame paskutinėse bienalėse mieste, kuriame jau yra mažiau nei 300 000 gyventojų.
Kaip manai, kokie būtų patys svarbiausi elementai, lemiantys Kauno bienalės sėkmingą vietinių auditorijų priėmimą?
Kultūros prieinamumas yra mūsų strateginis prioritetas, todėl aktualizuodami tarptautines praktikas ir naujausias meno formas, tam tikrų programos dalių turinį skiriame vietos bendruomenėms: rengiame parodas ir projektus ne muziejaus, o viešose erdvėse, gyvenamuosiuose rajonuose, organizuojame specialuosius renginius skirtingoms tikslinėms grupėms. Bet ir tradicinėje erdvėje – muziejuje – bienalė sulaukia dėmesio. Matyt dėl bienalės tekstilinių ištakų, parodose dominavo ne tik vizualai, bet ir kiti objektai – skuptūros, instaliacijos. Tuo tarpu interaktyvūs meno projektai pritraukia jaunos kartos žiūrovus.
Kaip manai, kokiu aspektu Kauno bienalė gali prisidėti formuojant miesto, regiono tapatybę?
Šiuo metu Kaunas kaip antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, kaip buvusi laikinoji Lietuvos sotinė (1919–1940) ir kaip buvęs tekstilės industrijos cetras, yra [praeityje] pametęs tapatybę. Šiuo metu yra ryšku tik tai, kad esame universitetų ir studijuojančio jaunimo miestas. Net 1200 jaunuolių kasmet čia baigia kūrybinių industrijų sektoriaus studijas (vizualiuosius menus, menotyrą, muziką, kultūros vadybą ir kt.), bet tik labai maža dalis lieka mieste kurti savo ir miesto ateitį. Kauno bienalė šalia kitų tikrai skaitlingų miesto festivalių yra vienas iš stumiančiųjų reiškinių, dėl kurių, tikimės, mūsų miestas įgis kūrybingo miesto vertes ir savivertes. Miestiečių pasitenkinimas dėl vietos, kurioje gyvena, ir pojūtis, kad gali prisidėti prie jos gerovės kurdami, yra didžiausia siekiamybė.
Kaip apibūdintum užsienio menininkų, dalyvavusių bienalėje, įtaką Kauno meno scenai ar netgi miesto kultūriniam klimatui?
Vienas konkretesnių atvejų – gatvės menininkų dvynių iš Brazilijos OsGemeos dalyvavimas. Bienalės 2007 m. užsakytas Kauno paveikslų galerijos fasado piešinys, o šalia jo atsiradę ir nelegalūs, bet be galo žavūs, OsGemeos sienų piešiniai mieste, suformavo nuosaikesnį, beveik teigiamą, požiūrį į gatvės menus tiek vietos gyventojų, tiek ir politikų tarpe. Jau kelintus metus iš eilės Kaune vyksta tęstinis (savivaldybės remiamas) gatvės meno festivalis NYKOKA, kai kituose Lietuvos mietuose ši meno kryptis yra griežtai ribojama.
Kitas neabejotinas poveikis – parodos, kaip populiarios vietos, fenomeno sukūrimas. Kauno bienalės žiūrovų skaičiai neigia statistikas ir ženkliai pagerina nepatrauklius bendruosius lankymo skaičius. Paskutiniojoje bienalėje būtent menininkės Patricijos Piccinini (Australija) hiperrealistinės skulptūros tapo iš lūpų į lūpas perduodama sensacine žinute, sukvietusia iki tol muziejuose nesilankiusius lankytojus.
Kaip įsivaizduoji bienalės ateitį? Kokia kryptimi ji turėtų pasukti?
2015-ųjų sprendimas pakviesti vieną žinomiausių pasaulio kuratorių Nicolas Bourriaud ir jo sukurta naujos kokybės paroda brėžia naują kryptį Kauno bienalei. Panašu, kad šių metų patirtis – konkursinės parodos atsisakymas ir kuratoriaus pagrindinei parodai kvietimas kurį laiką funkcionuos kaip struktūrinis pokytis.
Santykinai nedidelė, suvokiamo dydžio paroda, aktualizuojanti kuratoriaus ar kuratorių komandos pasiūlytą temą ir aplink ją besisukančios edukacinės ir komunikacijos veiklos, turėtų išlikti vienu iš programos variklių bienalėje. Juk Kaunas nėra lepinamas šiuolaikinio meno projektais, iki persisotinimo mums dar toli. Norėtųsi stiprinti viešo meno projektus, kuo plačiau įtraukiant bendruomenes ir vietos gyventojus.
Didžiausia svajonė – turėti nuolatinę komandą, dirbančią nenutrūkstamai nuo vieno iki kito renginio, ir pastovias, šiuolaikinio meno pristatymui tinkamas erdves. Kas jau buvo Kauno bienalės parodose supras, apie ką kalbu, kas atvyksta šiemet – galės pamatyti ir šios svajonės išsipildymo galimybių prošvaistes.
