Sovietmečiu užprogramuota vyriškumo krizė
Kalbant apie lyčių vaidmenis ir 1990-ųjų laikotarpį, neišvengiama kalbėti ir apie sovietmetį, sako istorijas ir rašytojas Tomas Vaiseta. „Pasakyčiau, kad tuo metu vyko ir kaita, ir konservavimas – priešingi procesai tuo pačiu metu. Ir moterų, ir vyrų (šie netgi labiau) vaidmenys patyrė krizę. Būtent sovietmečiu buvo užprogramuota vyriškumo krizė, 1990-aisiais tai tapo milžinišku iššūkiu“, – teigia istorikas.
Anot T.Vaisetos, vyrai norėjo atitikti tradicinę vyro sampratą, bet nesugebėjo to išpildyti: „Dabartinėje visuomenėje tas tradicinis vyriškumas atrodo nelabai funkcionalus, o vyrai, besistengiantys tai išlaikyti, susiduria su „žirklėmis“ – iš vienos pusės, jie nesugeba išpildyti vaidmens, iš kitos – visiškai neaišku, kiek tas vaidmuo vis dar reikalingas. Šių „žirklių“ pasekmes matome – tai ir savižudybių skaičius vyrų tarpe, taip pat alkoholizmas, ligos, mirtys dėl atsitiktinių priežasčių, kurias lemia neatsargus elgesys, noras rizikuoti.“
T.Vaiseta tvirtina, kad šios vyriškosios visuomenės dalies problemos užprogramuotos sovietmečiu. „Tikrai, 1990-aisiais užkonservuotas, bet ir besikeičiantis vyro vaidmuo susidūrė su dideliais iššūkiais. Dabar situacija skiriasi tuo, kad yra gerokai daugiau įvairovės. Yra ir tų tradicinių vyrų, bet ir daug kitokių tipažų. Net sunku juos tiksliai apibūdinti, sunku ir sugrupuoti į kažkokias lentynėles, jų būtų 2–3 ar daugiau. Įvairovė ir yra tai, kas labiausiai mus skiria nuo 1990-ųjų pasaulio“, – aiškina rašytojas.
Įvairovė ir yra tai, kas labiausiai mus skiria nuo 1990-ųjų pasaulio, – aiškina rašytojas.
Besikreipiančiųjų pas specialistus – po truputį daugėja
Psichologas Antanas Grižas teigia, kad, kalbant apie Lietuvos vyrus, galima matyti dvejopą situaciją: „Dalis vyrų elgiasi kiek autodestrukciškai, tačiau vis daugiau jų kreipiasi ieškodami psichologinės pagalbos. Žinoma, tas skaičius vis dar nėra didelis ir su kolegomis pastebime, kad vyrai vis tiek rečiau kalba apie savo sunkumus.“
A.Grižo teigimu, visi atvejai, kai vyrai atsiveria ir ieško pagalbos, labai džiugina ir suteikia vilties. „Manau, kad tai lemia ir pozityvūs pavyzdžiai visuomenėje, kai vyras ar moteris pasakoja besirūpintys savo emocine sveikata ir gerove. Girdime vis daugiau žmonių, garsiai pasakančių – taip, aš einu pas specialistus. Tokie pavyzdžiai padrąsina“, – tvirtina psichologas.
Pasak A.Grižo, psichoterapija užsiimti pradėjo vyrai, nuo isterijos gydę moteris, dabar situacija pakitusi: „Šiandien daugiausia psichologių ir psichiatrių – moterys, o prasčiausi psichinės sveikatos rodikliai – tarp vyrų. Tačiau reikia džiaugtis, kad jie pradeda eiti pas specialistus. Aš pats dažniausiai susitinku su jaunais, išsilavinusiais, finansiškai stabiliai vyrais. Sunkiausia prieiti būtų prie rajone gyvenančio, mažiau išsilavinusio, vyresnio amžiaus vyro. Tokiam vyrui turbūt būtų sunku man atsiskleisti, bet gal vis tiek lengviau nei psichologei moteriai. Dažnai lengviau atsiverti tos pačios lyties specialistui, nes yra su saviverte susijusių dalykų.“
Vyrams palikta viešoji gyvenimo sritis, kupina melo
T.Vaiseta primena situaciją, kai maždaug 1990-ųjų laikotarpiu jauni vyrai kartais slėpdavosi psichiatrijos ligoninėse, taip vengdami patekti į sovietų armiją. „Yra tai liudijančių faktų. Kažkada į Naujojoje Vilnioje esančią ligoninę veržės sovietų kariai, ieškoję ten slepiamų jaunuolių. Kalbant apie psichiatriją apskritai, 1990–1991 m. Lietuvoje bandyta atsiriboti nuo sovietinės psichiatrijos. Aišku, gan piktai ir formaliai, o ne realiai, jei galvotume apie gydymą ir terapiją“, – sako istorikas.
Kalbėdamas apie vyrus ir jų savijautą prieš porą dešimtmečių, T.Vaiseta teigia, kad tai lėmė ir vyrams palikta viešoji gyvenimo sritis: „Moterys buvo prisiėmusios privačią sritį, o viešoji, kuri atiteko vyrams, buvo pilna melo. Jei užsiėmei kokia nors veikla, turėjai meluoti. Jei buvau, pavyzdžiui, gamyklos viršininkas, visuomet turėjai meluoti, nes tau reikėjo gauti daugiau medžiagų, išpildyti planus, tuomet kažką prirašydavai ir pan.“
Anot T.Vaisetos, vyrai turėjo labai mažai erdvių, kuriose galėtų realizuoti savo vyriškumą autentiška forma. „Manau, kad viena tokių erdvių, tiksliau, sričių, – sportas. Kita – kariuomenė. Taip pat manau, kad tradicinis vyriškumas visuomenei reikalingas tol, kol kariaujama. Nes tuomet reikia vyrų, kuriems patiems būtų svarbu gauti adrenalino, išpildyti lūkesčius ir t. t.“, – sako rašytojas.
