O pianistė Eglė Andrejevaitė ataudžia šias mintis melodingais ir jausmingais Fryderyko Chopino preliudais iš ciklo „Op. 28“, genialiojo kompozitoriaus sukurto taip pat šioje saloje. „Jūs ne be pagrindo žavitės Šopeno talentu: tai puiki nuostabios prigimties išraiška. Jis vienintelis pianistas, kurio galiu klausytis ne tik nenuobodžiaudama, bet ir giliai susikaupusi,“ – spektaklyje nuskamba ir George Sand draugės, taip pat rašytojos ir istorikės Marie d'Agoult žodžiai. Ir jie nėra tušti: E. Andrejevaitės atliekami preliudai įtraukia į savo jausminių peizažų gelmę, keldami nuostabą ir pasigėrėjimą. Puikių atlikėjų pasakojama Chopino ir Sand vienos žiemos meilės istorija Maljorkos saloje atveria nepaprastai talpias dviejų kūrėjų sielas, atskleidžia meilės kaip kūrybos šaltinio gaivališkumą, stiprybę ir trapumą.
Gegužės 31 d., prieš pat prasidedant vasarai, kai daugelis lietuvių galbūt trauks arba ruošis kelionėn į vieną iš Balearų salų, šiandien laikomų atostogų rojumi, „Solo teatras“ pakvies į spektaklį-koncertą „Žiema Maljorkoje“, pirmą kartą rengiamą Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje. Šia proga apie George Sand, Chopiną ir Maljorką kalbamės su aktore Birute Mar ir pianiste Egle Andrejevaite.
Spektakliui-koncertui „Žiema Maljorkoje“ birželį sukaks vieneri metai – premjera įvyko 2021 m. birželio 30 d. Tai pirmas judviejų bendras darbas. Abi esate solistės – Birutė Mar – monospektaklių meistrė, Eglė Andrejevaitė – fortepijono virtuozė. Kaip atsitiko, kad sukūrėte šį duetą, kaip susiėjo judviejų kūrybiniai keliai ir nuo ko prasidėjo „Žiemos Maljorkoje“ sceninė istorija – nuo George Sand ar nuo Fryderyko Chopino? O gal... nuo Maljorkos?
Eglė Andrejevaitė. F. Chopino preliudų ciklą „Op. 28“ pradėjau ruošti anksčiau, nei susitikome su Birute Mar. Dirbant prie šio ciklo visą laiką kirbėjo mintis, kad muzika skamba poetiškai, tarytum trumpi japoniški eilėraščiai haiku. Pradžioje šią programą ir buvau pavadinusi „Chopino haiku“. Tada dar nežinojau, kad būtent iš Maljorkos, kurioje ir sukūrė šį ciklą, Chopinas savo draugui pianistui ir leidėjui Camille'iui Pleyeliui laiške rašė, kad „viskas čia kvėpuoja poezija“.
Pasiūlius „Chopino haiku“ programą Klaipėdos koncertų salei, jos meno vadovė, kompozitorė Loreta Narvilaitė iš karto pastebėjo, kad šį koncertą praturtintų žodis, tekstas, ir iškėlė mintį pasiūlyti į programą įsitraukti Birutei Mar. Paskambinau Birutei ir papasakojau apie idėją. Ji sutiko akimirksniu. Pradžioje norėta derinti japonišką poeziją su Chopino muzika, tačiau įsitraukus Birutei išryškėjo, kad ši muzika labiausiai dera su kompozitoriaus mylimosios George Sand Maljorkoje parašytais tekstais.
Birutė Mar. Man šita „kelionė į Maljorką“ prasidėjo nuo Eglės skambučio: „Skambinu Chopino preliudų ciklą, jie man kažkuo primena haiku. Ir pavadinimas aidi mintyse „Chopino haiku“ – gal paskaitytumėt kokių haiku eilėraščių, jūs mokėtės Japonijoje?..“ Tokių beprotiškų idėjų paprastai neatsisakau, ypač jei jos susiję su muzika. O kai ėmiau klausytis Chopino preliudų, perskaičiau apie jų sukūrimo Maljorkos saloje (1838–1839 m. žiemą Chopinas ten praleido kartu su Sand) aplinkybes – pajutau, kad būtų įdomiau ne tiesiog paskaityti eilėraščių, bet scenoje papasakoti F. Chopino ir George Sand meilės istoriją... Sand tą žiemą Ispanijos saloje parašė prisiminimų knygą „Žiema Maljorkoje“, gavau ją dovanų nuo Eglės. Knyga dar neišversta į lietuvių kalbą, tad teko tapti ir vertėja – tai buvo be galo įdomus darbas: atsirinkti dramaturgijai tekstus, sudėlioti juos į glaustą Chopino ir Sand meilės ir kūrybos pasakojimą, kuris derėtų, persipintų su Chopino preliudų skambesiu.
O kai pernai įvyko premjera, su Egle supratome, kad būtinai turime nukeliauti į Maljorką – juk pasakojame apie Valdemosos vienuolyną, kuriame apsistoję gyveno Sand su Chopinu. Tad aš – praėjusį rudenį, o Eglė – neseniai, pavasarį, aplankėme Valdemosą, Chopino ir Sand „vienos žiemos namus“, kur dabar įrengtas muziejus, kur tebėra išlikę jų asmeniniai daiktai, iš Prancūzijos atsivežtas pianinas... Visi tie įspūdžiai ir įkvėpimai dar švieži, tad tikiuosi, jie ir išsiskleis būsimame koncerte-spektaklyje Šv. Kotrynos bažnyčioje. Būtent šią sakralią erdvę koncertui pasirinkome po kelionės į Valdemosą – kažkuo primenančią tą, kurioje žiemojo mūsų herojai. Tad, galima sakyti, jog gegužės 31 d. įvyks dar viena premjera, praturtinta labai vertingomis mūsų kelionės į Maljorką patirtimis.
Judviejų spektaklis-koncertas yra kelių meno formų – muzikos, literatūros ir teatro – junginys. George Sand autobiografinis pasakojimas „Žiema Maljorkoje“ susitinka su Fryderyko Chopino preliudų fortepijonui ciklu op. 28 – abu šie kūriniai gimė 1838 m.–1839 m., menininkams drauge gyvenant Maljorkos saloje. Kaip ir kiek pažinojote abu šiuos kūrėjus iki „Žiemos Maljorkoje“ atradimo, ar anksčiau yra tekę įdėmiau pažvelgti į jų kūrybą? Kaip tą buvusį įspūdį pakeitė tyrinėta spektaklio-koncerto „Žiema Maljorkoje“ medžiaga?
B. M. Chopiną skambinau nuo vaikystės, mokydamasi Juozo Naujalio meno mokykloje. Kiek vėliau už mane ją baigė ir Eglė – beje, paaiškėjo, kad netgi abi mokėmės pas tą pačią pianino mokytoją L. Rinkevičienę!. Mokytoja vis kartodavo, kad man geriausiai sekasi interpretuoti Chopiną (nuo vaikystės buvau „romantikė“), kad net klasikus skambinu kaip Chopiną... Turbūt labiausiai ir jaučiau, mėgau jo muziką. O apie kompozitoriaus meilės istoriją su George Sand buvau tik girdėjusi, dar nebuvau skaičiusi Sand kūrinių – tad man jos biografija ir literatūrinė kūryba buvo atradimas, ypač romanas „Orasas“. Knyga „Žiema Maljorkoje“, kurios tekstai skamba spektaklyje-koncerte, kiek kitokia – tai labiau Ispanijos buitį atspindintys pažintiniai eseistiniai tekstai, kuriuos Sand siuntė prancūzų žurnalui, mat tuo metu apie Maljorką dar mažai kas žinojo ir svetimšaliai turistai ten dar beveik nesilankydavo. Šie tekstai – tarsi kontrastas F. Chopino muzikai. Pvz., pasakojimai apie bjaurų Maljorkos maistą, egoistiškus, užsieniečių nemėgstančius salos gyventojus, nesibaigiantį tos žiemos lietų, vėją ir šaltį. Arba pasakojimas apie ožkas, kurias Chopinui ir Sand teko nusipirkti ir patiems melžti, nes vietiniai vogė pieną ir apgaudinėjo atvykėlius prancūzus... Tuose tekstuose yra ir humoro, ir salos buities kontrastų su nuostabios tenykštės gamtos puikiais aprašymais. George Sand tą žiemą į Maljorką atsivežė savo paauglius sūnų ir dukrą, o Chopinas jai buvo tarsi trečias pernelyg jautrus, ligotas vaikas... Tad tekstuose jaučiamas jos motiniškas rūpestis, romantiškų emocijų nedaug. Bet tas įsimylėjėlių emocijas išreiškia Chopino muzika, kurią kompozitorius sukūrė Maljorkoje... Man šio nuostabaus projekto kūrybos procesas darsyk paliudijo, kad dokumentinės istorijos – įdomesnės už išgalvotas, nes tiek įkvėpimų galima atrasti kažkada kūrusių talentingų žmonių gyvenime!
E. A. Iki „Žiemos Maljorkoje“ apie George Sand žinojau mažai, tik tiek, kad ji buvo rašytoja, svarbi moteris kompozitoriaus Fryderyko Chopino gyvenime. Chopinas – kompozitorius, kuriuo gyvenu ir vis grįžtu prie jo kūrybos (ir gyvenimo) įvairiais profesiniais etapais. Pianistams tai vienas iš kompozitorių guru: jo muzika reikalauja iš pianisto dvasinės ir techninės kokybės sintezės. George Sand atradau pradėjusi tyrinėti knygą „Žiema Maljorkoje“, kurią žinojau esant, bet nebuvau skaičiusi. Perskaičius ją, o vėliau ir kelias kitas lietuviškai išleistas Sand knygas („Orasas“, „Mažoji Fadetė“), atsivėrė nauji horizontai ir tikslesnės nuojautos, kas, kaip ir kodėl darė įtaką kompozitoriaus kūrybai.
F. Chopinas – vienas įtakingiausių pasaulio pianistų ir kompozitorių, Lenkijoje tradiciškai rengiamas prestižinis F. Chopino tarptautinis fortepijoninės muzikos konkursas. Egle, kuo šio kompozitoriaus kūryboje išsiskiria Maljorkoje sukurtas preliudų fortepijonui ciklas „Op. 28“? Ką Jums, pianistei, mielai atliekančiai šiuolaikinę muziką, šiandien reiškia groti Chopiną?
E. A. Iki Chopino preliudo žanras muzikos reiškė „įžangą“, nesavarankišką kūrinį, dažniausiai – improvizaciją, kuri priklausė nuo pianisto meistriškumo. Kompozitoriai kartais preliudo net neužrašinėdavo. Jo paskirtis būdavo įvesti klausytoją į kitą kūrinį, dažniausiai – fugą. Chopinas yra šio žanro vertės revoliucionierius: jis iškėlė preliudo žanrą, savo preliudų gausa ir meniniu meistriškumu įrodydamas, kad net keletas taktų (trumpiausią iš jo visiškai užbaigtos formos preliudų sudaro vos 12 taktų) gali visapusiškai išreikšti jausmą, emociją, mintį.
Man asmeniškai Chopinas – gryno jausmo, intymaus vidinio pasaulio atskleidėjas. Jo muzikai reikia ne tik profesinės, bet ir subtilių, sudėtingų jausmų patirties. Chopino muzika kalba apie drąsą jausti ir įgarsinti stiprius jausmus. Suderinti šias emocines įkrovas su pianistinėmis užduotimis atlikimo metu nėra lengva...
George Sand (tikr. Aurore Dupin‑Dudevant) – viena pirmųjų Europos feminisčių, ne tik rašytoja, bet ir aktyvi to meto nuomonės formuotoja, politinė bei visuomenės aktyvistė. Tikriausiai jos mintys, užrašytos XIX a. viduryje, epochoje tarp dviejų Prancūzijos revoliucijų, šiandien vis dar skamba aktualiai?
E. A. Ji – vizionierė: tiek minčių, tiek veiksmų prasme. Manau, kad jos asmeninis pavyzdys derinant kūrybą, asmeninį gyvenimą ir kovą už moters kaip žmogaus ir asmenybės galimybes visuomenėje vis dar yra labai aktualus.
B. M. Toli gražu dar ne visą George Sand kūrybą esu perskaičiusi, tad išvadų daryti nedrįsčiau. Man ypač įdomus ir šiuolaikiškai skambantis pasirodė jos romanas „Orasas“ (į lietuvių kalbą išvertė Palmira Čebelienė), liudijantis, jog Sand – tikra vyro ir moters tarpusavio santykių psichologė. Išsiskyrusi su vyru baronu Dudevantu, kas tuo metu atrodė visiškai nepriimtina ir drąsu, rašytoja turėjo ne vieną meilužį ir savo patirtis drąsiai interpretavo romanuose. Šiandien ypač akcentuojama jos, nešiojusios vyriškus drabužius ir rūkiusios cigarą, vadinamos viena pirmųjų to meto „moterų pypkorių“, revoliucinga pozicija. Bet man jos asmenybė rodosi be galo vyriška ir moteriška vienu metu. Net žvelgiant į anuomet sukurtus jos portretus, ryškūs kontastai: nuo vyriškų Sand įvaizdžių iki begalinio moteriškumo, trapumo. Man tai labai artima. Ir, manau, aktualu šių dienų moterims kūrėjoms – nebijoti būti drąsiomis ir aktyviomis visuomenės narėmis, sykiu savyje išsaugant moterišką švelnumą, nuolankumą, kuris ir yra moters stiprybė.
Kaip atsiskleidžia Ispanijai priklausanti Maljorkos sala, šiandien daugelio pamėgta atostogų vieta, George Sand kūrinyje ir F. Chopino preliudų cikle? Ar skirtingomis meno kalbomis kūrėjai kalba apie panašius dalykus, ar jų išgyvenimai yra labai skirtingi? Kokiu principu koncerte-spektaklyje kūrėte šį žodžio ir muzikos meno dialogą?
B. M. Tai visiškai skirtingos kalbos – F. Chopino emocionalusis garsų pasaulis, kuriame galima pajusti, įsivaizduoti ir jųdviejų meilę su Sand, ilgesį, pavydą, pyktį... Tačiau bet koks muzikos, ypač Chopino, apibūdinimas žodžiais ar mėginimas nusakyti turinį ją išsyk subanalina. Nes ten, be žmogiškų emocijų, girdėti ir dieviško įkvėpimo, amžinumo patirtys... O Sand žurnalui rašyti Maljorkos tekstai – labai konkretūs, aprašomieji, nuasmeninti. Tik iš minimų detalių galima nujausti jos būsenas. Tačiau Maljorkos gamtos aprašymai itin vaizdingi, išsyk juntama meistriška rašytojos ranka. Tokiu principu kūriau ir scenarijų – kelionės dienoraštis, kurį pratęsia, išskleidžia muzika... George Sand daug rašo apie šaltį ir lietų, kurį galima išgirsti ir Chopino Maljorkoje sukurtuose preliuduose. Ji mini J. S. Bacho natas, visados gulėjusias ant Chopino pianino – o Bacho sąskambių atgarsiai girdėti Chopino cikle „Op. 28“, – aprašo išvykimą-pabėgimą iš salos, kuomet jau atvykėliai nebegalėjo ištverti svetimumo jausmo ir atstumties.
E. A. Maljorkos nuotaikos ir faktai George Sand knygoje „Žiema Maljorkoje“ mane nustebino. Jos, išsilavinusios, Paryžiaus visuomenėje žinomos aristokratės, žvilgsnis į Maljorkos žmones buvo kritiškas, o į Maljorkos gamtą – kupinas susižavėjimo. Skambindama Chopino preliudus labiau girdžiu gamtą, skaitydama George Sand – regiu žmones, jų elgseną. Tai stiprūs kontrastai, kuriuos panašiai jautė ir išgyveno abu menininkai. Maljorka nebuvo jiems svetinga: gamtos stichija nepalankiai veikė kompozitoriaus ligą (per šią kelionę tuberkuliozė pasiekė piką). Maljorkos gyventojai atstūmė keliautojus, kurie vargais negalais būstą susirado apleistame Valdemosos vienuolyne. Nei buitinės, nei dvasinės sąlygos nebuvo tinkamos kūrybai ar sveikatos gerinimui.
B. M. Bet už visų šių konkrečių gyvenimo buities paliudijimų galima justi tai, kas svarbiausia: žmogaus buvimo šioje žemėje esmę, kurią Sand įvardija knygos „Žiema Maljorkoje“ pabaigoje ir kuri skamba mūsų spektaklio-koncerto finale: „...Mes panašūs į vaikus iš tos pačios šeimos – pykstamės, įkyrime vienas kitam, net susimušame. Bet išsiskyrę suprantame, kad negalime vienas be kito gyventi...“
E. A. Mudviejų su Birute bendras darbas susidarė iš kelių etapų: pirmiausiai nusiunčiau Birutei visą turimą muzikinę ir tekstinę medžiagą, tada ji atsiuntė labai tikslų siūlomą scenarijų. Tada susitikome ir derinome bendrą muzikinį-tekstinį audinį: kur pasakojimą pradeda muzika, kur jį pratęsia tekstas ir t. t. Svarbiausias uždavinys buvo rasti sprendimus tarp muzikos ir teksto. Čia didžiausias Birutės kaip režisierės indėlis.
George Sand – laisvos ir maištingos prigimties, trokštanti pertvarkyti visuomenę, steigianti naują lyties sampratą, artimai draugaujanti ir bendradarbiaujanti su socialistais utopistais ir revoliucionieriais, po išsiskyrimo su vyru baronu Dudevantu turėjusi ne vieną meno pasaulyje garsų mylimąjį... Tačiau tuo pačiu ji – ir dviejų vaikų mama, ir rūpestinga sergančio Chopino draugė, be to, kūrėja, rašytoja. Kūrinys „Žiema Maljorkoje“ – tai ne vien viešnagės svečioje šalyje, galbūt iš šalies žiūrint – romantiškoje aplinkoje, aprašymas, bet ir vyro ir moters santykių, to meto realijų bei įtampų refleksija?
E. A. Neabejotinai! Aš atpažįstu šias refleksijas ne tik kaip kaip atlikėja, bet ir kaip šiuo metu dviejų mažų mergaičių mama, derinanti profesiją, motinystę ir asmeninį gyvenimą.
Skaitydama George Sand knygas buvau nustebinta išsamių personažų aprašymų, psichologinių įžvalgų, refleksijų. Tai, mano nuomone, ne tik vaizduotės, žinių, bet ir asmeninių patirčių įžvalgos.
B. M. Taip, vyro ir moters santykiai, be abejo, visados įdomesni už visuomenines veiklas, nes kelia sąsajų kiekvienam, tai giliausi mūsų išgyvenimai, mus auginantys, atveriantys. Ir šioje istorijoje, „tarp eilučių“ norėjosi kalbėti būtent apie tai. Vis galvoju, kokia tai buvo meilė? Sand už Chopiną buvo vyresnė, turinti gerokai daugiau gyvenimiškosios patirties. Chopinas jai buvo tarsi vaikas-genijus. Turbūt jis tuo ją ir sužavėjo. Ir kelionės į Maljorką dienoraščiuose galima pajausti jos motiniškumą, rūpestingumą, motinos ir sūnaus santykį. Ir, žinoma, sielų ryšį. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Sand turėjo būti skaudu, kai jos ūgtelėjusi duktė pati pamilo Chopiną ir ėmė pavyduliauti mamai... Ši dviejų kūrėjų meilės istorija nesitęsė visą gyvenimą. Bet vien dėl tos žiemos Maljorkoje ji tapo įkvėpimu daugeliui – ją įamžino dviejų genijų kūryba, kurioje kiekvienas atpažįstame ir savo išgyventus jausmus, įtampas. Ne veltui praėjus dviems šimtmečiams mes ją vėl reflektuojame... Istoriją apie dviejų kūrėjų meilę ir tos meilės kūdikį – laikui nepaklūstančią nuostabią muziką, įkvėpimo padiktuotus tekstus...
Maljorkietis rašytojas Llorenç Villalonga (1897–1980), gimęs Palmoje, rašė apie tai, kad savo autobiografiniame pasakojime „Žiema Maljorkoje“ George Sand labai nevykusiai atsiliepė apie salos gyventojus: į juos žiūrėjo kritiškai, iš aukšto, kaip į menkiau civilizuotus, atliekančius keistas religines apeigas, kad visiškai jų nesuprato. George Sand pagarsėjo ir savo antisemitiniais pasisakymais. Kaip savo spektaklyje-koncerte interpretuojate šį jos asmenybės sudėtingumą?
E. A. Spektaklyje-koncerte išgirsite ryškius kontrastus: teksto ir muzikos dinamiką, kurių tikslas – mąstymo, jausmo, veiksmo ribiškumo, kritiškumo, skeptiškumo išraiškos. Tai labai taikliai apibūdina George Sand.
B. M. Man regis, ji tiesiog buvo be galo tiesi, turinti savo požiūrį asmenybė. Jei jau ko nors nemėgo – tai to ir neslėpė. Tai jai padėjo būti Chopino „vedle“ jų santykiuose, tai veikė ir kitas jos gyvenimo sritis. Tokie žmonės kaip ji – ganėtinai vieniši, kiti juos laiko žvelgiančiais į aplinką iš aukšto. Nors, skaitant Sand Maljorkos dienoraščius, mane visiškai įtikino, kad salos gyventojai išties buvo menkiau civilizuoti ir patys žvelgė iš aukšto į atvykėlius prancūzus...
Abi esate lankęsi Maljorkoje ir Valdemosos kartūzų vienuolyne, kuriame tą 1838–1839 m. žiemą buvo apsistoję Chopinas ir George Sand. Kokių įkvėpimų spektakliui–koncertui pasisėmėte iš šių apsilankymų? Ar ten galima rasti šių kūrėjų atminties ženklų?
B. M. Vykome į šią salą kartu su savo vyru Rolandu („Solo teatro“ vadovu) vėlų rudenį, tad emociškai teko išgyventi visas Maljorkos „dovanas“ – kai atvykome, keletą dienų buvo vasariškai šilta (taip prasideda ir Sand dienoraštis), maudėmės jūroje. O paskui pakilo toks stiprus vėjas, prasidėjo audra ir lietūs, savaitę žaibai trankėsi naktimis, pylė kaip iš kibiro – juokėmės, jog štai ir mes išgyvenome visas Sand ir Chopino Maljorkoje patirtas būsenas. Tenykščių atšiaurumo ir abejingumo jau nejutome, dabar Maljorka – turistinė sala, vietiniai džiaugiasi atvykstančiais, iš turizmo gyvena... Vaikštinėjome po nuostabius salos kalnus, grožėjomės daugybe augalų. Įsivaizdavome, kaip Chopinas ir Sand ten atplaukę riedėjo kinkytais arkliukais, ieškojo būsto apsistoti... Labiausiai įkvėpė tenykštė gamta ir, žinoma, Valdemosos vienuolynas. Žingsniai po celę, kur kadaise gyveno Chopinas ir Sand, žvilgsniai pro „jų“ langą į nuostabų sodą, apelsinmedžius, kalnus tolumoje...
E. A. Valdemosos vienuolynas tiesiog kvėpuoja Chopino ir George Sand dvasia. Jame įsikūrę net du muziejai – miesto ir privačių kolekcininkų iniciatyva yra atidarytos menininkų daiktų, nuotraukų, paveikslų, ekspozicijos, kuriose – Chopino žymiojo pianino kopija, kompozitoriaus dėvėta liemenė ir net plaukų sruoga. Žinoma, išskirtiniai eksponatai – George Sand ir Chopino kūrinių faksimilės. Penkis kartus per dieną vienuolių gyventoje vienuolyno dalyje esančioje salėje vyksta profesionalaus pianisto atliekami penkiolikos minučių trukmės Chopino muzikos koncertai. Nuo 1931 m. vienuolyne organizuojamas prestižinis Valdemosos Chopino festivalis, kuriame kviečiami groti pasaulinės klasės atlikėjai. Buvo nuostabu sužinoti, kad 2019-aisiais čia koncertavo ir lietuvių pianistė, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Mūza Rubackytė. Kalnų apsuptas vienuolynas yra įstabaus grožio vietoje. Apsilankymas jame man buvo tarsi Chopino ir George Sand rankų prisilietimas. Kaip Birutė, kuri pirmoji aplankė šią vietą, man parašė sms žinutėje: „Čia apsilankiusi skambinsi visai kitaip“. Taip ir yra.
Egle, esate šiuolaikinės muzikos, mados ir šviesų perfomanso „Coco Chanel project“ bendraautorė ir atlikėja. Birute, į savo spektaklius neretai įtraukiate gyvą muziką, muzikantai improvizuoja scenoje. Kaip Jus asmeniškai praturtina prisilietimas prie kitų meno formų, kokių impulsų duoda savajai kūrybai?
E. A. Aš matau didelę prasme kurti tarpdiscipliniškai. Mūsų, menininkų, užduotis yra jungti, vienyti, parodyti sąsajas tarp tų pačių principų, įvairių išraiškos formų. Menų jungtys padidina tiek atlikėjo, tiek klausytojo galimybes būti tiksliai išgirstam ir suprastam. Taip pat moko klausytis vieniems kitų, išgirsti, kad ta pati informacija skirtinguose kontekstuose gali skambėti labai skirtingai. Manau, kad, ypač dabar, karo nuniokotame pasaulyje, meniniai tiltai ir ryšiai yra gyvybiškai būtini. Tai būdas kovoti, vienytis, aktyviai skleisti Taiką.
B. M. Kadangi pati mokiausi muzikos, šiuolaikinio bei japoniško šokio, pati rašau, tai man kurti muziką, teatrą, šokį, literatūrą jungiančius projektus visados įdomiau nei tradicinį teatrą. Paprastai mano spektakliai ar projektai visados tokie, sunku nusakyti jų žanrą. Ir nors šiame spektaklyje-koncerte šokio nėra, bet kūrybos procese dalyvavo ir choreografė Sigita Mikalauskaitė: vienas kitas kūno posūkis ar gestas, net pianistės Eglės rankų nuleidimo ritmas atlikus preliudą – labai svarbus. Man patirtis kuriant „Žiemą Maljorkoje“ buvo ypatinga tuo, jog muzika ir tekstas čia – lygiaverčiai. Tai neįprasta tradiciniuose koncertuose: juose tekstai tampa tik atokvėpiu tarp muzikinių kūrinių. Per premjerą pajutome, jog žiūrovams nelengva išsyk priimti šias žaidimo taisykles – Eglė vėliau papasakojo, kad muziką ir tekstą suvokia skirtingi žmogaus smegenų pusrutuliai, vadinasi, žiūrovui net fiziologiškai nelengva. Todėl vėliau teko dar paieškoti perėjimų, pauzių – jungčių, padėsiančių žiūrovui perkelti dėmesį iš teksto į muziką ir atvirkščiai...
Gegužės 31 d. spektaklis-koncertas „Žiema Maljorkoje“ pirmą kartą bus parodytas Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje – sakralioje erdvėje, kuri gal dar įtaigiau padės persikelti į veiksmo vietą – Maljorkoje netoli Palmos esantį kartūzų vienuolyną. Kokių naujų sąskambių tikitės šioje puikioje Vilniaus erdvėje?
E. A. Esu tikra, kad ši erdvė pakylės, perkels spektaklio-koncerto atlikėjas ir publiką į kitą – aukštesnį, dievišką lygmenį. Pagrindinė mūsų žinia – žmonių santykių svarba – yra verta skleistis, kilti ir kelti kiekvieną ir mus visus kartu.
B. M. Kotrynos bažnyčia nuostabi. Anksčiau čia jau rodėme savo japoniškos tematikos spektaklį „Buda palėpėje“, čia gera tiesiog ateiti pabūti – tokia meditacinė, sakrali erdvė. Jaučiu, jog Chopino muzika čia suskambės visai kitaip nei kamerinėse salėse, kuriose anksčiau atlikome „Žiemą Maljorkoje“. Šv. Kotrynos bažnyčios nišose rymantys angelai nuskraidins mus visus tolyn, kur nėra Laiko... Leis valandėlę kartu su žiūrovais pabūti kitokioje – būties – erdvėje... Kur triumfuoja meilė, šviesa, dieviška muzika.
