T.Venclovos laiškas R.Šimašiui
Renginio moderatorius kultūros istorikas A.Švedas perskaitė profesoriaus Tomo Venclovos laišką Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui, kuriame išdėstoma jo pozicija Venclovų namų-muziejaus klausimu. Tai yra 15min transkribuota laiško versija, kadangi, moderatoriaus teigimu, T.Venclova neleido duoti jo spaudai, tik perskaityti jį renginyje viešai:
„Susipažinęs su straipsniu delfi portale Rusijos karo akivaizdoje [iškilusiu] klausimu dėl muziejaus sostinėje tikrasis rašytojo vaidmuo buvo nutylėtas. Sužinau apie diskusiją Venclovų namų-muziejaus klausimu. Ligi šiol tikresnių žinių apie ją neturėjau. Manau, nėra korektiška mano atžvilgiu, kad šis jautrus klausimas viešai aptariamas be mano žinios. Tikiuosi, toliau diskusija nebus viešinama. Nors nebuvau pakviestas į diskusiją ir to nenumatoma daryti, laikau reikalingu pasakyti keletą dalykų, paryškinančių mano poziciją.
Pirma – ne aš Venclovų namus-muziejų steigiau ir atidariau, ne man juos ir naikinti. Tai – savivaldybės reikalas. Antra – pervadinti muziejų Tomo Venclovos muziejumi, kaip siūlo gerbiamas Valdemaras Klumbys, griežtai nesutinku. Gyviems asmenims muziejai nesteigiami, net po mirties, jei norima tai padaryti, paprastai išlaukiama 10-15 metų. Galima muziejų pavadinti, pavyzdžiui, Literatūrinių ryšių muziejumi, kas esmėje atitinka jo poziciją. Trečia, griežtai protestuoju prieš pono Stanciko demagogiškus tvirtinimus, kad A.Venclovos šeima „užgrobusi vilą“. Iš tikrųjų butą pirmame vilos aukšte Vilniuje ir namelį Palangoje. Minėtosios vilos arba namo savininkas gydytojas Kiakszto, kaip tvirtinama lenkiškoje Vikipedijoje, nebuvo po Lietuvos sovietizacijos 1940 metais saugumo suimtas, kankintas ir ištremtas. O dar 1939-aisiais metais per sovietų-lenkų karą pateko į sovietų nelaisvę. Iš jos grįžęs, kaip dauguma Vilniaus lenkų, išvyko į Lenkiją ir 1960 metais ten, Mazovijos Ožaruve, mirė. Jo žmona mirė Vilniuje, nacių okupacijos pradžioje. Namas per pirmąją sovietų okupaciją buvo nacionalizuotas, jame gavo gyvenamąjį plotą režisierius Juknevičius, aktorius Siparis ir lenkų rašytojas Tyrmandas. Daug vėliau, 1947 metais, butas name paskirtas Venclovai, kuris apie Kiakszto net nežinojo. Kai dėl namelio Palangoje, jis tikrai priklausė Mačiuliui. Šį įkalinus, jis buvo nacionalizuotas. Ir žymiai vėliau Venclova, niekaip nesusijęs su Mačiulio įkalinimu ir nieko apie jį nežinojęs, tą namelį įsigijo iš Palangos valdžios. Mačiulis, grįžęs iš tremties, vėl gyveno Palangoje toje vietoje. Po atgimimo pareiškė į namelį pretenzijas, jį atgavo ir pardavė. Kiek žinau, dabar namelis priklauso žinomam politikui Karbauskiui. Taigi kalbos apie užgrobimus yra niekuo neparemtos.
Taip pat griežtai protestuoju prieš ponios Kuzminskienės tvirtinimą, kad Venclovų namai-muziejus lygintini su Stalino muziejumi. Kad ir kokios būtų A.Venclovos klaidos ir nuodėmės, gretinimo su Stalinu jis tikrai nenusipelnė, taigi toks tvirtinimas yra įžeidimas.
Ketvirta – prieštarauju muziejaus perleidimui Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, nes šį įstaiga, kaip matyti iš pono Stanciko ir panašių tvirtinimų, vargu ar būtų pajėgi objektyviai nušviesti su juo susijusius klausimus.
Penkta – jei savivaldybė nutartų muziejų uždaryti, norėčiau, kad visas jo turtas: knygos, baldai, rankraščiai, paveikslai – būtų perduotas Kauno Maironio muziejaus ar kitos rimtos kultūrinės įstaigos saugyklai.
Šešta – reiškiu gilią padėką direktorei Birutei Vagrienei ir visai muziejaus komandai, kuri daug metų užtikrino darnų muziejaus darbą ir daugelį metų užtikrino jame daug prasmingų ir plačiai lankomų renginių, skirtų, be kita ko, Lietuvos disidentams ir Ukrainos kultūrai. Deja, diskusijos dalyviai apie tuos renginius nieko nežino.“
A.Terleckas: šis muziejus nėra tik A. ir T.Venclova
Nepaisant fakto, kad A.Venclova buvo kolaborantas, Istorikas Antanas Terleckas (jaunesnysis) mano, kad muziejus turi potencialą būti išnaudotas, kaip produktyvi diskusijų erdvė. Be to, jame saugomi naudingi šaltiniai, nuotraukos, laiškai, kurie yra prieinami visiems.
Tiesa, jis nemano, kad „muziejus yra tokio masto pūlinys, kurio atsikračius staiga pagerėtų istorinė savivoka, santykis su praeitimi“:
„Faktas, kad mums reikia ieškoti būdų, kaip mąstyti apie sovietmetį, tautos ir valstybės praeitį. Ženklų, kurie primintų sovietmetį, vis dar yra, tačiau jų viešojoje erdvėje mažėja. Piršto nepajudinau, idant apginčiau Petro Cvirkos paminklą, nemanydamas, kad tai buvo daiktas, kurį vertėtų ginti. Kita vertus, tai nebuvo daiktas, vertas nugriovimo, nes tą padarius netapome brandesni ir sveikesni. Iš esmės nieko neįvyko, tiesiog fokusas persikėlė į kitą objektą.“
A.Terleckas įvardino, kodėl muziejus turėtų išlikti. Pasak jo, Venclovų šeima turi gilią istoriją ir tai nėra vien Antanas ir Tomas Venclovos: „Esu įsitikinęs, kad daugelio mūsų šeimos istorijos baigiasi ties senelių arba, geriausiu atveju, ties prosenelių karta. O štai per Merkelį Račkauską (T.Venclovos senelį) galime sekti į XIX a. ir dar net giliau. Tai yra labai intriguojanti perspektyva, kaip per tokią mažą socialinę struktūrą galima nagrinėti skirtingus ir sunkiai vienas su kitu derančius istorijos siužetus. Vienintelę kitą tokią struktūrą, kuri dabar šauna į galvą, galiu paminėti Landsbergių giminę.“
Istoriko požiūriu, Venclovos gali tapti naujų istorijos krypčių tyrimų objektu: „Kad ir tiems patiems seksualumo, feminizmo tyrinėtojams.“
„A.Venclovos pavyzdys yra geras būdas mąstyti, ko mums labiausiai stinga, apie kolaboravimo reiškinį. Šiuo atveju, mūsų neparalyžuoja Salomėjos Neries sindromas. Mano kuklia nuomone, A.Venclova nebuvo genialus rašytojas nei sovietmečio, nei tarpukario standartais, todėl jo kultūrinę veiklą galime vertinti neutraliau nei S.Neries, kuomet diskusija baigiasi konstatuojant akivaizdybes: kolaboravo, buvo talentinga, bet dar galbūt gailėjosi. Tokiu būdu atsiranda daug emocijų, kurios trukdo tirti kolaboravimo reiškinį.“
P.Subačius: „Jeigu nebūtų ikonų, tai nereikėtų ir ikonoklazmo“
Atsakydamas į diskusijos klausimą literatūrologas ir nacionalizmo tyrėjas Paulius Subačius išsakė tai, ko nereikėtų daryti. Visų pirma – nereikėtų atimti iš visuomenės viešosios erdvės: „Maža to, visas pastatas turėtų veikti, kaip viešoji erdvė, nes dviguba jo paskirtis yra nesusipratimas.“
Antra, nereikėtų šios giminės ir muziejaus sakralizuoti: „Tokiu atveju, nereikėtų sakralizuoti. Jeigu nebūtų ikonų, tai nereikėtų ir ikonoklazmo.“ Aiškindamas argumentą profesorius pateikė platų istorinį kontekstą: „Krikščionių bažnyčia perėmė antikinį daugybės dievų kultą, paskelbdama monoteizmą, bet drauge priimdama šventųjų kultą ir įsteigdama labai daug šventiesiems dedikuotų koplyčių ir kitų vietų. Naujaisiais laikais nuo Renesanso ir ypač po Romantizmo atsiradusios totalitarinės santvarkos tą dar labiau sustiprino. Atsirado ištikimų santvarkoms menininkų, kurie po mirties pradėjo užimti sekuliarių šventųjų vaidmenį, kultas. Ir visai nesvarbu, ar sovietai tai darė iš Selemutės, Petriuko, Antano ar, kaip dabar kai kas bando, padaryti iš Tomo, kai jis kategoriškai pats tam prieštarauja <…>.“
Pasak jo, nereikėtų galvoti ir naujo muziejaus pavadinimo: „Moderniai svarstant jis išvis jo galėtų neturėti. Juolab, jis galėtų veikti kaip filialas, kuriame būtų organizuojamos, tarkime, parodos, kurių pavadinimas kuriam laikui taptų ir muziejaus. Nuspręsti, kokiai institucijai jį atiduoti, taip pat nereikėtų.“
„Tikrai ne turgaus reikalas yra nuspręsti, kokia būtų konkreti muziejaus programa. Ekspozicijos yra ilgo ir sudėtingo darbo rezultatas“, – kalbėjo P.Subačius. Jis siūlė konkurso idėją, kurio metu būtų atrenkama kuratorių komanda, pasiūlysianti alternatyvią Venclovų muziejaus veiklos kryptį.
B.Kalęba siūlo įkurti tyrimų centrą
Diskusijoje dalyvavo ir polonistė iš Jogailos universiteto Beata Kalęba. Prieš keletą metų ji universiteto vardu pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Venclovų namais-muziejumi. „Tai reiškia, kad gyvenimas vyksta“, – pažymėjo ji. Jos siūlymu, muziejus galėtų tapti XIX–XX a. lietuvių inteligentijos tyrimų erdve.
B.Kalęba muziejų vadina išskirtiniu, nes „tai nėra vieta, į kurią mokiniai eina per prievartą“. Ten vyksta susitikimai su lenkų poetais, literatūrologais, kas, literatūrologės požiūriu, yra svarbu.
„Žiūrint iš užsienio ir ne tik Lenkijos Venclovų muziejus asocijuojasi su T.Venclova. Jokia paslaptis, kad jis yra nuo seno žinomiausias lietuvis Europoje, kurioje jis matomas ne tik kaip poetas, bet ir Helsinkio grupės steigėjas. Dėl to Lenkijoje jis yra labai gerbiamas.“
M.Kvietkauskas: R.Šimašius turėtų pasiaiškinti
Buvęs kultūros ministras ir literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas klausė, kaip apskritai atsirado Venclovų namų-muziejaus uždarymo, pastato pardavimo klausimas. Jis tikino turintis šaltinių savivaldybėje, kad taip iš tiesų vyksta. „Dvejonės dėl Venclovų muziejaus reikalingumo taip pat pasirodė ir žiniasklaidoje neinformavus ir neišklausius T.Venclovos“, – kalbėjo M.Kvietkauskas.
„Kokį politikų požiūrį liudija, kai tarptautiniu mastu žymiausias poetas, Vilniaus miesto garbės pilietis sako, kad nebuvo pakviestas į diskusiją? Ar čia intelektualai turėtų bandyti paaiškinti akivaizdžius dalykus, ar vis dėlto savivaldybės atstovai, visų pirma, miesto meras Remigijus Šimašius turėtų pasiaiškinti, kodėl keliamos idėjos sunaikinti šią erdvę.“
M.Kvietkauskas diskusijoje pavartojo terminą „urbicidas“: „Panašiai, kaip genocidas yra tautos tapatybės naikinimas, tai čia yra miesto. Todėl Venclovų muziejaus sunaikinimas kaip tik būtų urbicidas.“
„T.Venclovos pavardė yra atpažįstamas ženklas tarptautiniu mastu, – teigė jis. – Tėvo A.Venclovos istorija nėra vien tik sovietinio veikėjo istorija, jis yra tarpukario kairysis poetas, gana bohemiškos prigimties. Toje istorijoje galima ir reikia atrasti ne tik kolaboravimo prasmę, bet ir mūsų tarpukario literatūros prasmių.“
A.Venclovos pavyzdys galėtų tapti pamoka jaunimui ir užsieniečiams, kurie nėra susipažinę su „pavergto proto“ konceptu.
V.Klumbys – apie baimę kalbėti apie A.Venclovą
Pasak istoriko Valdemaro Klumbio, pačioje muziejaus veikloje A.Venclovos yra tiek, kiek ten yra jo baldų: „Viskas sukasi apie literatūrą ir T.Venclovą.“
Jo nuomone, „muziejuje paties A.Venclovos tiesiog bijoma politikų reakcijų, todėl jie turėtų būti kuo toliau nuo šio muziejaus veiklos“. Jis išryškino ir sovietmečio baimės problemą, kuri, pasak V.Klumbio, neleidžia atvirai diskutuoti apie laikmetį.
Istorikas laikosi pozicijos, kad muziejus neturėtų būti vien eksponavimo, bet ir tyrimų vieta, juolab šalia yra Vinco Mykolaičio-Putino bei Vinco Krėvės muziejai. Jie ne visai persidengia, tačiau sąsajų rasti galima, tikino kalbėtojas.
A.Kaziliūnaitė įžvelgė savivaldybės populizmą
„Vyrai jau pasisakė, išmušė ir mūsų metas“, – savo pasisakymą pradėjo poetė ir filosofė Aušra Kaziliūnaitė. Ji apie muziejų kalbėjo kaip apie „metafizinio blogio apraiškos mitologiją“:
„Nemanau, kad Vilniaus miesto savivaldybės tyrimas, kuriame konstatuota, kad Venclovų muziejus nerentabilus, kaip tik atsirado šiuo sudėtingu metu. Metu, kai visuomenė Lietuvoje yra itin poliarizuota, vyksta Rusijos karas Ukrainoje, bejėgiškumas, neteisybės matymas skatina ne tik imtis veiksmų <…>, bet ir susigalvoti metafizinius demonus bei su jais dorotis. Kita vertus, čia galima įžvelgti pigaus populizmo – kai norima kažkuo tapti iš merkantiliškumo, bet ne noro padėti.“
A.Kaziliūnaitės įsitikinimu, Vilniuje pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai mažėja autentiškų vietų: „Čia jau nekalbėsiu apie liūdnai pagarsėjusį tyrimą apie senovines liepas prie Lukiškių aikštės, kas skatina atsinaujinimą ir suvienodėjimą. Neva siekiama tvaraus požiūrio į tai, ką turime. Be abejo, Venclovų muziejus yra nepatogi tema, bet, man atrodo, kad būtent tie nepatogumai, heterotopiški susikirtimai atliepia gyvenimą, nes jis nėra paprastas. Bijoti autentiškumo atplaišų, vis labiau nykstančių, yra mūsų praeities ir savasties baimės.“
Ji pasisakė už Venclovų namų išsaugojimą ir autentiškumo išsaugojimą Vilniuje.
G.Kazlauskaitė: miestui reikia memorialinio muziejaus
Poetė ir redaktorė Giedrė Kazlauskaitė teigė net nesapnavusi apie dalyvavimą diskusijoje, kurios metu reikėtų įrodinėti poeto T.Venclovos vertę ir svarbą.
„Suprantu, kad mes sujautrėję ir yra poreikis apsivalyti: griaunami sovietiniai paminklai, simboliai, kurie neaišku, kodėl iki šiol stovėjo. Šis poreikis reiškiasi karo aplinkybėmis, todėl visus yra paveikusi baimė ir paranoja“, – sakė ji.
G.Kazlauskaitė save įvardijo, kaip Venclovų muziejaus renginių lankytoją: „Man muziejus labai įdomus, prisimenu, kad toje kamerinėje aplinkoje kalbėjo ir rusų disidentai, poetai, buvo atvykęs ir Ukrainos rašytojas Serhijus Žadanas. Apskritai, apie šį muziejų ypač mėgsta pasisakyti žmonės, kurie niekada ten nėra įkėlę kojos.“
Institucijos nerentabilumo G.Kazlauskaitė nesureikšmino, argumentuodama, kad Anykščiuose yra keturi memorialiniai, savivaldybės išlaikomi muziejai, o štai Dubline esantis Jameso Joyce’o muziejus taip pat neneša pelno. „Peržvelgiau „Trip-Advisor“ ir pastebėjau, kad nėra nė vieno memorialinio muziejaus, kuris labai apsimokėtų“, – kalbėjo rašytoja.
„Jei savivaldybė inicijuoja diskusiją, vadinasi, nieko gero iš to nebus“, – sakė ji.
