Savininkė nesutaria su valdžia
Dar praėjusiais metais užsukti į dr. V.Kudirkos gimtąją klėtelę Paežeriuose galėjo visi norintys. Ten veikė Vilkaviškio krašto muziejaus ekspozicija, buvo švenčiamos valstybinės šventės. Deja, šiandien eksponatų šioje vietoje jau nelikę, o pačios klėtelės būklė taip pat jau ne pati geriausia. Klausite kodėl taip atsitiko? Viskas paprasta – klėtelės savininkė yra marijampolietė Alvyra Taujinskienė, kuri jau eilę metų neranda bendros kalbos su Vilkaviškio rajono valdžios atstovais dėl šios istorinės vietos ateities vizijos. Seniau moteris klėtelę pagal panaudos sutartį buvo perleidusi Vilkaviškio krašto muziejui, tačiau šį 2016 metais reorganizavus, panaudos sutartis automatiškai buvo nutraukta – paprasčiausiai neliko tokio juridinio vieneto. Dar kiek daugiau nei metus A.Taujinskienė savo valdose leido laikyti eksponatus, pati iš savo kišenės mokėjo mokesčius už renginių metu sunaudotą elektrą. Galiausiai, kaip pati teigė, meilė baigėsi, todėl atėjo metas skyryboms.
Moteris ne vienus metus bandė tartis su Vilkaviškio rajono valdžios atstovais dėl galimybės renovuoti klėtelę, pritraukiant Europos Sąjungos paramą, net siūlėsi iš asmeninių lėšų padengti tokiuose projektuose būtiną Savivaldybės investicijų dalį, tačiau susitarimo per daugiau nei penkis metus pasiekti taip ir nepavyko.
„Prieš kelis metus net kreipiausi į Kultūros ministeriją, kad ši patarpininkautų arba skirtų lėšų istorinės vietos sutvarkymui, tačiau gavau atsakymą, kad į juos kreiptis turiu ne aš, o Vilkaviškio krašto muziejus. Būtent su juo tuo metu buvo sudaryta panaudos sutartis. Apie tai informavau Vilkaviškio rajono valdžios atstovus, bet šie įvykdė muziejaus reorganizaciją ir tuo viskas pasibaigė“, – apgailestavo A.Taujinskienė.
Siūlo mainus
Galiausiai moters kantrybė išseko ir ji nutarė parduoti kažkada iš tėvų paveldėtą dr. V.Kudirkos gimtinę bei aplink ją esantį 70 arų žemės sklypą. Ji nenorėjo, kad istorinis objektas nunyktų, tad nusprendė jo neparduoti privatiems asmenims, o pirmiausiai pasiūlė jį įsigyti Vilkaviškio rajono savivaldybei. Moteris mainais už ją paprašė buto Vilniuje.
„Manome, kad tai ne tas pasiūlymas, kuris mus tenkintų. Juk butas sostinėje gali kainuoti ir iki pusės milijono eurų. Geriausia būtų, jog klėtelę ir aplinkinę teritoriją įvertintų nepriklausomi nekilnojamojo turto ekspertai ir tuomet galėtume sėsti prie derybų stalo. Mums ta vieta labai svarbi ir tikrai norime ją išsaugoti, o dabar ką nors ten daryti negalime – nesame jos savininkai“, – teigė Vilkaviškio rajono meras Algirdas Neiberka.
Anot jo, geriausia, kad V.Kudirkos tėviškę įsigytų ne Savivaldybė, o valstybė. Mero teigimu, Vilkaviškio rajono savivaldybei šis pirkinys, jo pritaikymas visuomenės reikmėms bei galimų darbuotojų etatų išlaikymas – ne pagal kišenę. Šią mintį Vilkaviškio rajono vadovas išsakė ir premjerui Sauliui Skverneliui bei Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson, kai šie dar praėjusių metų rugpjūtį lankėsi Vilkaviškio rajone.
„Mes šiuo klausimu oficialiai kreipėmės į Vyriausybę, tačiau gavome atsakymą, kad iš pradžių turime kreiptis į prokuratūrą. Pasirodo, ši klėtelė savivaldybei arba valstybei turėjo būti perduota daugiau nei prieš dvidešimt metų. Tuomet buvo sutarta, jog už valstybės bei Savivaldybės biudžeto lėšas greta Vinco Kudirkos klėtelės bus pastatytas ūkinis pastatas, o mainais už tai mūsų nuosavybėn atiteks minėta klėtelė. Nežinau, kodėl, bet tuo metu ūkinis pastatas buvo pastatytas, o mainų sutartis taip ir nebuvo pasirašyta. Kultūros ministerija patarė tai prašyti išsiaiškinti prokuratūros, o ši savo ruožtu atsakė, kad jokių tyrimų nesiims. Bandysime su šiuo atsakymu dar kartą kreiptis į Vyriausybę ir toliau ieškosime būdų, kaip perimti šią istorinę vietą“, – teigė A.Neiberka.
Šalia gimtinės – tūkstantmečio giria
Pati sodybos šeimininkė A.Taujinskienė jau netiki, kad kas nors pasikeis į gerą. Ji apgailestavo, kad nei savivaldybei, nei tuo labiau Vyriausybei ši istorinė vieta iš tikro nelabai ir rūpi.
Klėtelę verkiant reikia renovuoti, ypatingai prastos būklės jos vakarinė pusė, mediena visiškai sutrūnijusi.
„Abejoju, ar ir pats Vincas Kudirka jau kam nors yra įdomus. Juk buvo net pasigirdę kalbų, kad ir himno mūsų šaliai reikėtų kito... Valstybinės institucijos žiūri, kaip sostinę dar labiau pagražinti, o provincijos jiems nelabai ir rūpi. Klėtelę verkiant reikia renovuoti, ypatingai prastos būklės jos vakarinė pusė, mediena visiškai sutrūnijusi. Kultūros paveldo departamente buvau užsakiusi technines sąlygas projektui rengti. Gavau atsakymą, kad pirmiausiai prieš ką nors darant reikia atlikti architektūrinius, istorinius, konstrukcinius ir biologinius tyrimus. Šie tyrimai ko gero kainuotų daugiau nei pats klėtelės remontas. O man iš tikrųjų viskas ir taip aišku. Aš šios klėtelės istoriją gerai žinau. Juk aš joje užaugau! Žinau, kas joje buvo ir kaip tai atrodė. Vilniuje archyvuose taip pat esu išnagrinėjusi visus dokumentus apie šią vietą. Kas dėl architektūros ar pastato konstrukcijų, tai puikiai viską nusimanau. Iš to visą gyvenimą duoną valgiau, žinau, kas kaip turi būti. Deja, kadangi tai kultūros paveldo objektas, tai mano rankos yra surištos ką nors daryti“, – apgailestavo pašnekovė.
Vis dėlto moteris teigė, jog, jei tik leis sveikata, ji ir toliau ieškos galimybių, kaip suremontuoti klėtelę. Ji jau seniau savo lėšomis buvo pakeitusi pastato stogą, kai kurias medines konstrukcijas, pagal visus reikalavimus sutvarkiusi elektros įvadą. Likusios medinės klėtelės konstrukcijos skaičiuoja jau antrą šimtmetį.
A.Taujinskienė tvirtino seniau turėjusi ir daugiau planų, kaip šią istorinę vietą paversti patrauklia turistams. Moteris savo valdose, šalia Vinco Kudirkos klėtelės daugiau nei prieš dešimtmetį pasodino tūkstantmečio girią, skirtą 2009 metais minėtam Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Tai – maždaug 5,5 ha teritorijoje iš medžių suformuotas skaičius „1000“ ir Gediminaičių stulpai. Tiesa, jų taip lengvai neina pamatyti. Geriausiai juos stebėti žiemą, kai būna nukritę medžių lapai, ir žvelgiant iš paukščio skrydžio. Vaikštant pačia giraite atrodo, jog tai – paprasčiausias niekuo neišsiskiriantis miškas.
„Buvau suplanavusi šį miškelį paversti rekreacine teritorija, netgi projektą buvau parengusi, pagal kurį giraitėje turėjo būti nutiesti takai, įrengtos poilsio erdvės, pastatyta viena kita pavėsinė. Deja, nesulaukusi palaikymo iš valdžios atstovų bent jau šiuo metu tokių sumanymų atsisakau“, – teigė marijampolietė.
Patriarcho gimtinėje žaliuoja ąžuolynas
Nepalyginamai geresnė situacija yra tautos tėvu neretai pavadinamo Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose. Čia įsikūrusi J.Basanavičiaus sodyba-muziejus ir greta augantis Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas – bene unikaliausias kultūros ir gamtos objektas visame Suvalkijos krašte. Šiltuoju metų laikotarpiu lankytojai čia priimami ištisą savaitę, be poilsio dienų. Atvykusieji pirmiausiai pakviečiami į ekskursiją, kurios metu išgirsta pasakojimą apie Joną Basanavičių, būna supažindinami su sodyba, turi galimybę apžiūrėti to meto baldus, namų apyvokos reikmenis, įrankius, žemės apdirbimo padargus.
Šiuo metu Jono Basanavičiaus gimtinėje vykdoma net 18 pačioms įvairiausioms progoms skirtų edukacinių programų.
Lankytojams taip pat siūloma pasivaikščioti po Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną, kuris užima 40 ha plotą, o jame auga apie devynis tūkstančius ąžuoliukų. Ąžuolyno formavimas jau baigtas. Ateityje bus sodinami tik pavieniai ąžuoliukai tęstinėse giraitėse, tokiose kaip Valstybinės J.Basanavičiaus premijos laureatų ar Tautos atminties naujai išrinktiems prezidentams.
„Svečių sulaukiame iš visos Lietuvos, tačiau pastaruoju metu į muziejų dažniau atvyksta ne vietiniai, o kitų rajonų lankytojai. Pernai daug lankytojų sulaukėme iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus. Galime pasidžiaugti, kad sulaukiame svečių ir iš tolimojo užsienio: JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos. Dažniausiai juos lydi mūsų kraštiečiai, kurie nori supažindinti atvykusiuosius su savo kraštu. Didžiuojamės, jog jau dešimt metų esame vienas iš lankomiausių kultūros objektų visame Marijampolės regione“, – džiaugėsi J.Basanavičiaus gimtinės muziejininkė Deimantė Bendžiūnienė.
Anot jos, tautos patriarcho gimtinėje vyksta daugybė pačių įvairiausių renginių. Organizuodami juos muziejaus darbuotojai ieško naujų formų, nori būti įdomūs visiems, ypatingai jaunimui.
„Mes siekiame, jog jauni žmonės kuo daugiau domėtųsi mūsų tautos praeitimi, etnine kultūra“, – sakė D.Bendžiūnienė.
Poeto dukros iniciatyva
Vilkaviškio rajone gimė ir nemažai žymių rašytojų: Salomėja Nėris, Kazys Bradūnas, Kostas Kubilinskas, Pranas Mašiotas, Antanas Vaičiulaitis ir kt. Jų gimtosios vietos puoselėjamos taip pat skirtingai. Štai iš Gižų seniūnijos kilusio prieštaringai vertinamo Kosto Kubilinsko tėviškės jau nėra išlikusios. Tiesa, toje vietoje, kur jis gimė, stovi poetui atminti skirtas paminklas, o šalimais vis dar gyvena jo giminaičiai.
Iš Klausučių seniūnijos kilusio Prano Mašioto gimtinę šiandien prižiūri Klausučių seniūnijos darbuotojai. Šios seniūnijos seniūnė Gema Skystimienė pasakojo, kad nors paties rašytojo gimtojo pastato jau ir nėra išlikusio, bet toje vietoje, kur jis gyveno 2013 m. buvo pastatytas vietinio skulptoriaus Jono Zubavičiaus pagamintas koplytstulpis, atnaujintas kitas šalia esantis medinis paminklas.
Tuo tarpu dar vieno Klausučių seniūnijoje gimusio rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškėje šiandien stūkso ta pati sodyba, kurioje jis gimė ir augo, kieme ūksmingus šakų vainikus tebepina rašytojo vaikystės fantazijas ugdęs ąžuolas, tebestovi ir senovinė klėtelė. Šiandien šioje teritorijoje gyvena ir ją prižiūri rašytojo giminaičiai. Į šią vietą taip pat bent kartą per metus susirenka Vilkaviškio rajone rengiamo kūrybinių darbų konkurso, skirto A.Vaičiulaičiui atminti, laureatai.
Net du žymūs poetai yra kilę iš nedidelio Vilkaviškio rajono Kiršų kaimo. Tai Salomėja Nėris ir Kazys Bradūnas.
„Juokauju, kad šiuos du poetus kadaise skyrė tik keli metai ir Širvintos upelis. Žiūrint iš vieno poeto tėviškės, gerai matoma ir kita. Šiandien abi šios teritorijos tvarkomos, gausiai lankomos turistų. Labai iniciatyvi yra Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė Aglinskienė. Jos dėka tėčio gimtinė prieš kelis metus tapo dar labiau patrauklia čia atvykstantiems lankytojams. Čia pastatyti Vilkaviškio rajono skulptoriaus Raimundo Blažaičio sukurti vartai, kryžius. Pernai, minint poeto šimto metų gimimo sukaktį, jo tėviškėje vyko poezijos skaitymai. Apskritai, sutvarkius šią vietą dabar čia lankosi daug vaikų, vyksta įvairios edukacinės programos. Džiaugiamės, kad praėję metai buvo paskelbti Kazio Bradūno metais. To mes labai siekėme. Kalbant apie Salomėjos Nėries gimtinę mes ją taip pat aptvarkome kiekvienais metais prieš tradicinius „Poezijos pavasario“ renginius. Šioje vietoje dabar gyvena poetės sūnaus žmona Laimutė Bučienė, kuri ir pati prižiūri aplinką. Poetės gimtinėje stovi jai skirtas paminklas, čia galima užsukti visiems norintiems“, – pasakojo Vilkaviškio rajono Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas.
Iš Vilkaviškio krašto yra kilusių ir daugiau žymių žmonių. Tai ir poetas Petras Arminas-Trupinėlis, ir dailininkas Isakas Levitanas, ir baleto šokėja Sonia Gaskel, ir daugelis kitų. Vienur jų gimimo vietose stovi tai žymintys paminklai, kryžiai ar koplytstulpiai, kitur – jau nelikę jokio tai liudijančio atminimo ženklo. Bet kokiu atveju bent jau istorijos metraščiuose šių žmonių geri darbai ir pasiekimai tikrai išliks.
