Ankstesnio LNOBT baleto meno vadovo, žymaus lenkų choreografo Krzysztofo Pastoro Vilniuje pastatytas „Spragtukas“ scenos šviesą pirmą kartą išvydo 2014 m. lapkričio 21-ąją. Taigi ši žiema, atmetus vienerius priverstinio karantino metus, vilniečių matomai penktajai šio populiaraus baleto sceninei versijai yra septintoji. Jei ne COVID-19 pandemija – jubiliejinis „Spragtuko“ spektaklis būtų parodytas dar pernai.
Spektaklis sugrąžina į vaikystę
Dirigentas Martynas Staškus teigia, kad per nepilnus dvejus metus, kuriuos LNOBT orkestras praleido be „Spragtukų“, smarkiai atsinaujino kolektyvo muzikantų sudėtis, todėl šį rudenį daug kam teko gerai pastudijuoti Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ partitūrą.
„Šis kūrinys nėra toks paprastas, kaip galbūt atrodo baleto žiūrovo ausiai. Tarkim, čelestos partiją „Spragtuke“ gali atlikti tik labai geras pianistas, lygiai taip pat ir kiti orkestrantai turi būti puikūs savojo intrumento virtuozai“, – akcentuoja pastatymo muzikos vadovas.
M.Staškus turi ir savo asmeninę „Spragtukų“ statistiką: „Praėjusį sekmadienį šį baletą teatre dirigavau jau 196 kartą. Taip yra todėl, kad nuo pat 1996 m. vykusios premjeros dirigavau ir ankstesnį, choreografo Andrejaus Melanjino statytą „Spragtuką“. Būtent to pastatymo spektakliai, logiška, užima didžiausią dalį mano asmeninėje statistikoje, nes juos diriguodavau vienas, ir taip – ištisus 18 metų! Keturiolika „Spragtuko“ spektaklių teko padiriguoti gastrolėse. O 2014-aisiais sklandžiai, be jokių pertraukų, perėjome prie choreografo K.Pastoro „Spragtuko“, – prisimena M.Staškus.
Pasak dirigento, abiejų pastatymų muzika nesiskiria, tik K.Pastoro pastatyme buvo atidengtos kai kurios nežymios partitūros kupiūros. Šis pastatymas – labiau europietiškas, šiltas ir puošnus, nukeliantis į E.T.A.Hoffmanno istorijos erdves. Jame nė kruopelės nerastumėte tų homofobinių šešėlių, kurie šįmet kai kuriuos Europos teatrus privertė apskritai atsisakyti „Spragtuko“.
Ankstesnysis choreografo A.Melanjino pastatymas buvo paremtas Maskvos Didžiojo teatro „Spragtuko“ tradicijomis. Tarkim, abu choreografai absoliučiai skirtingai interpretavo baleto Piemenėlių šokį: K.Pastoro pastatyme matome pabrėžtinai saloninį dviejų porų pasirodymą, o A.Melanjino „Spragtuko“ žiūrovai skambant tai pačiai muzikai regėdavo Arlekino ir Kolombinos duetą.
„Kai kam nors pasakau, kad LNOBT dirigavau jau beveik porą šimtų „Spragtukų“, manęs iškart klausia, ar dar nenusibodo. Atsakau, kad nusibosti jie tiesiog negali, nes teatro salėje kiekvieną kartą būna jaunųjų žiūrovų, matančių „Spragtuką“ pirmą kartą. Apie tai pagalvoję, nei muzikantai, nei šokėjai negali sau leisti „rutiniško“ pasirodymo. Todėl ir pats – prisipažįstu nuoširdžiai – prieš kiekvieną „Spragtuko“ spektaklį stengiuosi mintimis sugrįžti į vaikystę, į savo fantazijų pasaulį. Taip darau netgi tuomet, kai savaitgaliais tenka diriguoti po du „Spragtukus“ tą pačią dieną“, – atvirauja M.Staškus.
Paprašytas su „Spragtuku“ susijusių linksmų istorijų, dirigentas pripažįsta, kad yra buvę spektaklių, kai teatro pirotechnikams ne itin pavykdavo garsusis scenos patrankos šūvis. „Ir vieną kartą po tokio nepavykusio šūvio visi išgirdome garsiai nustebusiu vaikišku balsu ištartą nepadorų žodelį. Visa salė tuomet prapliupo juoktis“, – pasakoja maestro.
Stebuklų nebūna per daug
Balerinai Kristinai Gudžiūnaitei, 2014 m. atlikusiai pagrindinį Mari vaidmenį K.Pastoro statyto „Spragtuko“ premjeroje, jis irgi netapo pirmąja pažintimi su šiuo baletu: jos Mari debiutas įvyko dar choreografo A.Melanjino pastatyme. „Tą dieną – 2012 m. gruodžio 9-ąją – atsimenu labai ryškiai. Tą žiemą siautė stipri gripo epidemija ir kasdien susirgdavo kuris nors artistas ar net keli iš karto. Mano Mari debiutas buvo numatytas gruodžio 15-ąją.
Lemtingąjį sekmadienį man į repeticijas nereikėjo, bet atsikėliau labai anksti ir iš nežinojimo, ką veikti, atėjau į teatrą, į pamoką, lyg nujausdama, kad turiu būti darbe. Teatre į mano kambarėlį atbėgusi repetitorė Živilė Baikštytė pranešė, kad susirgo balerina ir vakariniame spektaklyje nėra kam šokti Mari. Pažvelgusi į mane, liepė eiti mokytis Vaikų šokio, kurio dar nebuvau parengusi, nusivalyti raudoną manikiūrą ir ruoštis vakare įvyksiančiam debiutui. Širdis spurdėjo iš džiaugsmo, iš streso, iš nerimo ir nežinomybės. Viskas pavyko puikiai, buvau laiminga be galo! Beje, 2014 M.Sausį būtent man teko šokti ir paskutiniajame senojo „Spragtuko“ pastatyme“, – liudija balerina.
Ji iki šiol dėkinga tuometiniam LNOBT baleto meno vadovui K.Pastorui, kad jai ir jos nuolatiniam scenos partneriui Genadijui Žukovskiui patikėjo pagrindinius vaidmenis savo „Spragtuko“ versijoje. „Tai buvo tokia didelė garbė! Atsimenu, kai po premjeros priėjau choreografui už ją padėkoti, jis tvirtino neabejojantis, kad jo pasirinkimas buvo teisingas“, – prisimena K.Gudžiūnaitė.
Kuo ypatingas šios „Spragtuko“ versijos šokis? Pasak K.Gudžiūnaitės, visų pirma – aukštais balerinos pakėlimais, kurių tikrai ne kiekviename pastatyme tiek pamatysi. Be to, juos reikia atlikti labai muzikaliai, kad kiekvienas techniškai sudėtingo elemento judesys scenoje atsiskleistų visu savo grožiu. O tai reikalauja nepriekaištingai suderintų abiejų pagrindinės scenos poros šokėjų veiksmų.
„Aš „Spragtukuose“ iki šiol esu šokusi tik poroje su G.Žukovskiu. Bet jam tais metais, kai būnu motinystės atostogose, tenka scenoje pasirodyti su kitomis balerinomis“, – neslepia K.Gudžiūnaitė. Šį sezoną ji taip pat nešoka „Spragtukuose“, nes augina rudenį gimusią antrąją dukrelę Rusnę.
„Bet „Spragtuką“ myliu visa širdimi. Jis ypatingas tuo, kad pagrindinei herojei netenka išgyventi didžiulės gyvenimos dramos, kaip kituose klasikiniuose baletuose. Tiksliau, Mari drama yra kitokia. Visi žino, kad Mari pamilsta Spragtuką, ir šis netikėtai virsta jos princu. Bet pirmiausiai Mari nori tikėti stebuklais, būti drąsi, nori pajusti meilės jausmą.
„Spragtuką“ myliu visa širdimi.
Visus šiuos troškimus dar labiau sužadina Droselmajerio kuriamas lėlių teatras. Jis taip stipriai paveikia mergaitę, kad užsnūdusi Mari pasijunta apsupta savo svajonių ir netikėtai užauga per tą vieną paslaptingą Kalėdų naktį, kai susapnuoja atgyjantį Spragtuką. Šis baletas – tai pasaulio Kalėdų fenomenas, nes bilietai į „Spragtukus“ visuomet išperkami. Jeigu gruodį ir sausį „Spragtuką“ rodytume trisdešimt ir daugiau kartų – neabejoju, bilietai vis viena būtų parduoti. Toks jau tas „Spragtukas“ – jis stebuklingas, o visiems norisi stebuklų per šventes“, – pasakoja K.Gudžiūnaitė.
