Paklausta, kodėl pasirinko šį rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) veikalą, A.Cholina teigia, jog F.Dostojevskio gyvenimas ir darbai kalba apie atsidavimą tam, kuo tiki giliai širdyje, ir kartu iškelia daugybę klausimų, kurie nepraranda aktualumo jau pusantro šimto metų.
Dabartinis laikas atėmė iš žmogaus savojo „aš“ pojūtį, dėmesį ir pagarbą savo individualumui.
„Kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime turėtų užduoti sau klausimą ir nuoširdžiai į jį atsakyti, ar jis nors kartą paklausė savo širdies, ar išdrįso daryti taip, kaip jautė, o gal pasirinko saugų, visuomenės mums iš anksto parinktą variantą. Kaip kalbėti, būti, mąstyti, gyventi… Dabartinis laikas atėmė iš žmogaus savojo „aš“ pojūtį, dėmesį ir pagarbą savo individualumui. Mes dažnai nesugebame pamatyti šviesos nei savyje, nei kitame. O jei ir pavyksta tai padaryti, šiandien tai greitai yra įvardijama kaip keistumo apraiška. Žmogus tarsi neteko savo teisių, nebegali ir bijo būti kitoks“, – atsako A.Cholina.
Menininkė, statydama „Idiotą“, į vieną sceną subūrė šokėjus, dramos teatro aktorius bei dainininkus. Jie šokio pagalba bandys prakalbinti F.Dostojevskio personažus.
Apie kūrybinį procesą – interviu su pagrindinio Myškino vaidmens atlikėju Klaipėdos valstybinio dramos teatro aktoriumi Donatu Švirėnu, Rogožino vaidmenį kursiančiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistu Rokau Spalinsku bei Klaipėdos muzikinio teatro baleto soliste Beata Molyte, spektaklyje atliksiančia Nastasjos Filipovnos vaidmenį.
– Kaip sureagavote į pakvietimą atlikti vaidmenį naujame A|CH spektaklyje?
– Donatas Švirėnas: Mano pirmas susitikimas su Anželika Cholina buvo triukšmingoje aplinkoje. Tad kai pasakė, jog ieško pagrindinio vaidmens atlikėjo, pamaniau, kad man pasigirdo. Paprašiau pakartoti, bet tada vėl pamaniau, kad ne taip išgirdau. Trečio karto nebedrįsau klausti. Būtų nemandagu. Tad tik vakaro eigoje supratau, ko Anželika ieško. Po kelių atrankos repeticijų, kai Anželika patikėjo man Myškino vaidmenį, aš vis dar nesupratau: kaip? Kodėl? Visada buvau įsitikinęs, jog šokio spektakliuose šoka tik profesionalūs šokėjai.
Per dešimtį darbo metų, tai pirmasis mano bandymas atlikti vaidmenį šokio spektaklyje. Mėgau ir mėgstu šokti. Nebijau šio žanro, nes tikiu, kad tai galiu ir mano fiziniai duomenys tai leidžia. Esu azartiškas, todėl labai įdomu save išbandyti šiame žanre.
– Rokas Spalinskas: Niekada nebūčiau net pagalvojęs, jog vieną dieną teks dirbti kartu su Anželika Cholina jos šokio spektaklyje. Bet štai aš čia, ir dėl to esu be galo laimingas.
– Kaip manote, ar personažas artimas jūsų asmenybei?
– Donatas Švirėnas: Personažas ir aš turime atvirą ir gerą širdį, todėl iš žiūrovo, kaip kunigaikštis Myškinas ir aktorius Donatas Švirėnas, prašysiu vieno – nesumindžiokit širdies.
Gyvenime savo jausmus aš išreiškiu visiškai kitaip, nei tai daro Rogožinas. Tačiau tai, jog esam labai skirtingi, dar labiau intriguoja kuriant šį vaidmenį.
– Rokas Spalinskas: Gyvenime savo jausmus aš išreiškiu visiškai kitaip, nei tai daro Rogožinas. Tačiau tai, jog esam labai skirtingi, dar labiau intriguoja kuriant šį vaidmenį. Be galo įdomu pabandyt pajust tai, ką jautė jis.
– Beata Molytė: Manau, mums abiems bendra nelengva vaikystė ir noras būti vertinamai ne už tai, kaip atrodai, o už tai, kokia esi.
– Su kokiais vaidmens kūrimo ypatumais susidūrėte?
– Donatas Švirėnas: Man kūrybos procesas yra neatsiejama dalis nuo šalia esančių ir kuriančių partnerių. Spektaklis, tai lyg karas, kai tu privalai užkariauti žiūrovą, o “Idioto„ “įgula„ yra labai talentinga, stipri, turinti tuos ginklus, kurių reikia pergalei pasiekti... Taigi belieka jausti, matyti partnerį, girdėti muziką bei teisingai padaryti užduotus uždavinius.
– Beata Molytė: Įkūnijant Nastasjos Filipovnos personažą teks ypač daug dėmesio skirti naujoms charakterio savybėms atrasti: įžūlumas, stipriai išreikštas noras valdyti, sprogstamas temperamentas. Man tai nauja, netikėta ir įdomu.
– Kuo, jūsų nuomone, skiriasi ir kuo panašus vaidmens kūrimas dramos ir šokio spektakliuose? Ar sunku tiksliai perteikti mintį tik judesiu?
– Donatas Švirėnas: Skirtumas yra tai, jog dramos spektaklyje mintį išreiški savo gimtąja kalba, o šokio spektaklyje kūnu. Panašumas – jog kalba ir šokis veržiasi per vienintelį laidininką – tave. Kadangi esu dramos aktorius ir norėdamas tiksliai perteikti mintį tik judesiu, šiandien turiu mėlynėmis nusėtas kojas ir alkūnes. Tai nėra lengva, bet padaroma ir labai įdomu.
– Rokas Spalinskas: Bendras panašumas, vienijantis šokio ir muzikinius spektaklius yra tai, jog reikalingas teisingas pojūtis ir charakteris. O skiriasi tuo, jog muzikiniame spektaklyje, kuriant vaidmenį galima pasitelkt judesį, žodį ir balsą. Niekada nemaniau, jog vien tik judesiu galima pasakyti tiek daug informacijos.
– Kaip jums asmeniškai sekėsi įvaldyti šokį?
– Donatas Švirėnas: Manau pačio šokio, kaip atskiros profesijos, nebeįvaldysiu, bet personažą per judesį šokio spektaklyje pažabosiu.
– Rokas Spalinskas: Scenoje dažnai tenka lanksčiai judėti. Tai nėra mano pirmasis šokio spektaklis. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dar tenka dalyvauti vaikiškame šokio spektaklyje „Snieguolė“ (kur atlieku meškos vaidmenį), šokio spektaklyje „Divizija“ Arūno Daugėlos romano „Divizija“ motyvais, ten esu KGB agentas, ir šokio spektaklyje Adolphe Adam „Žizel“, kuriame vaidinu psichiatrinės ligoninės slaugytoją. Bet neslėpsiu, profesionalaus šokio patirties praktiškai visai neturiu. Tad dalyvauti šokio spektaklyje, kuriant vieną iš pagrindinių vaidmenų, medžiagos, kurią reikia įsisavinti yra labai daug. Bet, išeiti iš komforto zonos man nebaisu ir tai, kaip atlikėją dar labiau motyvuoja. Dirbti, tobulėti ir sustiprinti tą sritį, kurioje iki šiol nesijaučiau labai stiprus.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai ir atradimai šio spektaklio kūrybiniame procese?
Atradimas yra tai, jog Anželika geba labai aiškiai parodyti, išaiškinti ir pasakyti, ko iš tavęs norima.
– Donatas Švirėnas: Visas A|CH teatras man buvo, yra ir liks didžiausias iššūkis, kurio dėka turiu galimybę iš naujo atrasti save… Na, o atradimas yra tai, jog Anželika geba labai aiškiai parodyti, išaiškinti ir pasakyti, ko iš tavęs norima. Kalbu ir apie fizinį judesį, ir apie vidinį charakterį kuriant personažą. Belieka visa tai pačiam paimti, suprasti ir išpildyti.
– Rokas Spalinskas: Didžiausias iššūkis – teisingai vest savo personažo liniją viso spektaklio metu pasitelkiant tik judesį. O didžiausias atradimas – pati A.Cholina. Turbūt vienas įdomiausių žmonių, su kuriais man kada nors teko dirbti.
– Beata Molytė: Kiekvienas A.Cholinos pastatyminis darbas man iššūkis, bet neabejoju sėkme, nes kaip kūrėja Ji tiesiog nuostabi. Anželikos gebėjimas labai aiškiai suformuluoti ir perteikti atlikėjui jo užduotį yra ypač stiprus. A.Cholina daug laiko skiria vaidmens analizei ir kurdama choreografiją visada atsižvelgia į konkretaus atlikėjo fizines galimybes. Ji choreografė – juvelyrė, su kuria kiekvienas naujas darbas yra atradimas. Kaip klaipėdietei man malonu, kad šiame pastatyme bendram darbui „pajungta“ ypač daug kūrėjų klaipėdiečių: Donatas Švirėnas, Rokas Spalinskas ir kostiumų dailininkė Olga Filatova.
– Romanas parašytas 1867 m., kaip manote, koks yra jūsų personažo ryšys su šiandieniniu žmogumi?
– Donatas Švirėnas: Ir tada 1867 m., ir dabar 2017 m. žmogaus stipriausias raumuo yra širdis. Tik problema ta, kad visais laikais žmonės turėjo skirtingas širdis: vienus vadiname beširdžiais, kiti turi ją labai plačią, dar yra sudaužytos širdys, vieniem širdį skauda, o kitų – džiaugiasi. Mano personažas turi labai atvirą širdį, į kurią įsileidžia visus, nepaisant laikmečio, kultūros ir visuomenės normų. Ir tik nuo pačio žmogaus priklausys ar jis taps geresniu, ar sumindžios ją.
– Rokas Spalinskas: Nesvarbu koks laikmetis, vietovė, socialinis sluoksnis, manau visais laikais buvo, yra ir bus labai skirtingų charakterių ir būdo žmonių. Kiekvienas savo jausmus parodo ir išreiškia savaip, juk tuo ir esam visi skirtingi, o ir kartu įdomūs. Šiuo atveju, šiandieniniame pasaulyje taip pat galime sutikti Rogožinų, kurie pasiryžę pakloti visus pasaulio turtus mylimajai po kojomis, kurie myli, kurie nori, bet parodyt to kitaip nemoka.
Per tuos pusantro amžiaus keitėsi tradicijos, technologijos, galų gale moterų galimybės, bet jausmai liko tie patys.
– Beata Molytė: F.Dostojevskio romanuose aprašomi žmonių santykiai ir juos lydintys meilė, neapykanta, baimė ir godumas yra amžini. Šie jausmai daro įtaką mūsų poelgiams dabar, darė ir prieš 150 metų. Per tuos pusantro amžiaus keitėsi tradicijos, technologijos, galų gale moterų galimybės, bet jausmai liko tie patys.
– Na ir pabaigai, kaip manote, ar šiandieninis idiotas yra pasmerktas išprotėti?
– Donatas Švirėnas: Jeigu varnų būryje gimsta balta varna, tai juodosios ją visada užkapoja. Bet aš šventai tikiu, kad jeigu baltosios varnos sugebėtų labiau nebijoti savo baltumo ir nepasiduoti, galbūt jos vieną dieną atsilaikys prieš juodąsias.
A.Cholinos „Idiotas“ rugsėjo 18 dieną Kaune, spalio 4, 19, 20 – Vilniuje, spalio 28 – Klaipėdoje ir lapkričio 25 – Panevėžyje nagrinės ir atvers visuomenės ir žmogiškumo žaizdas bei ieškos atsakymų į vieną opiausių šio laikmečio klausimų – ar šiuolaikinis žmogus prarado galimybę būti savimi, o gal dar galima jį išgelbėti?
Daugiau informacijos apie spektaklį – čia.
