– Neseniai sukūrėte muzikinį spektaklį vaikams „Pabėgimas iš Trepsės namų“. O gal tai reikia vadinti miuziklu?
– Mes patys jį skambiai vadiname miuziklu. Muzikinis spektaklis – ne toks solidus dalykas kaip miuziklas, o pastarasis ir rašosi, ir skamba gražiai, ir viskas jame juk gražu!
– Miuziklas pastatytas pagal prieš 50 metų išleistą ir tuo metu labai populiarią Jono Avyžiaus knygą „Aštuonetas iš Trepsės namų“. Kaip prisiminėte šią knygą?
– Jos nereikėjo prisiminti, užteko pasukti galvą ir pažvelgti į lentyną. Kartais tiesiog nepastebi dalykų, kurie visiškai šalia, negirdi dainų, kurios arti, nematai gražių vaizdų, nepasižiūri pro langą. Reikia pakalbėti apie tai, kodėl J.Avyžius knygos heroję pavadino Trepse. Autorius aprašo, kaip mergaitė elgdavosi pamačiusi lėlę – ogi imdavo trypti ir elgtis kaip išprotėjusi, krisdavo ant žemės ir mamos nuotaikai būdavo amen. Taip mama mergaitei nupirkdavo norimą lėlę.
– Šiais laikais vaikai irgi taip elgiasi. Tai ir šių, ir anų laikų problema – vaikai nori kuo daugiau žaislų, bet vėliau juos pamiršta.
– Taip, o spektaklio tema dar baisesnė, nes vieną dieną mama mergaitei nuperka kompiuterį ir lėlės tampa nebereikalingos. Jos, norėdamos nubausti Trepsę, sėda į žaislinį automobilį ir išvyksta į nežinią. Yra vadinamieji road movie, taigi toks šiuo atveju mūsų spektaklis.
– Su spektakliu spėjote pakeliauti po Lietuvą?
– Šiek tiek spėjome. Tačiau yra siaubinga situacija. Visuomet maniau, kad didžiausia problema yra ką nors sukurti. Bet ne, pagrindinis klausimas – kur tuos kūrinius rodyti. Kone visi teatrai rekonstruojami ir negali priimti. Viena vertus, tai absurdas. Tačiau ir kasdienybė.
– Kaip vaikai reaguoja į spektaklį?
– Man patinka, kad vaikai žiūri. Ir jie žiūri tyliai. Nekyla tas didžiulis triukšmas ir šurmulys, kuris visuomet atsiranda maždaug per 40 spektaklio minutę. Mūsų miuzikle ta minutė praeina tyliai.
– Ar ketinate kurti daugiau miuziklų vaikams?
– Nemeluosiu, kol kas neketinu pulti prie naujo miuziklo. Labai atsidaviau šiam ir dar noriu juo pasidžiaugti.
– Ar leisite kompaktinį diską su miuzikle skambančiomis dainomis?
– Albumą tikrai išleisime, pradedame įrašinėti jį birželio mėnesį. Jei viskas bus gerai, albumas atsiras. Rudenį, kai vėl rodysime spektaklį ir važinėsime, albumas taip pat keliaus kartu.
– Koks jūsų santykis su monospektakliu „Tūla ir kiti“?
– Šis kūrinys jau nebe vaikas, jis paaugo ir gal net pradeda savarankišką gyvenimą, nepriklausomai nuo manęs. Aš tik ateinu. Labai gerai, kai tu pradedi neprižiūrėti spektaklio, kai jis tiesiog tampa tavo pusantros valandos gyvenimo dalimi, tu jo nekontroliuoji ir neseki kaip kokio paauglio.
– Ar jus kviečia į televizijos laidas?
– Jau nebekviečia, nes prarado viltį. Radijuje būnu dažniau.
– Tai sąmoningas pasirinkimas?
– Sąmoningas. Nenoriu plėstis, tiesiog vienu metu pajutau, kad toks gyvenimas, kokį gyvenu, man mielesnis. Jis net mielesnis tiems, kurie ateina pasižiūrėti, ką aš veikiu.
– Kas jums padeda visuomet būti taip gerai nusiteikus?
– Rytais tikrai nebūnu labai gerai nusiteikęs. Mano nuotaika tampa geresnė apie pietus, o vakare ji tiesiog šauni. Jei norisi gerai su manimi pabendrauti, reikia ieškoti vakare.
– Ką jūsų vaikai sako apie tai, ką kuriate?
– Pavyzdžiui, šis miuziklas jiems patiko, aš ramus. Nors jauniausias sūnus Motiejus manimi nepasitikėjo ir vis klausdavo, kaip sekasi kurti.
– Taigi vaikai – jūsų kritikai?
– Taip, vyresnieji gal jau mažiau, bet ir jie praėjo tą etapą. Kartais mano kūryba jiems labai kliūdavo.
