Dar prieš keletą metų A.Rubinovas buvo Kauno kamerinio dramos teatro, kurį įkūrė ir kuriam vadovavo jo tėvas Stanislovas Rubinovas, meno vadovas ir ilgametis aktorius, tačiau dabar nebeturi savo teatro scenos. Ne apie šią žiniasklaidoje jau nuskambėjusią „kultūrinę“ perversiją, bet apie naująjį spektaklį, kurį labai lengva išvežti į festivalius, bet kurio gimimas buvo turbūt sunkiausias aktoriaus kūrybinėje biografijoje, kalbamės su aktoriumi, režisieriumi, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentu Aleksandru Rubinovu.
– Spektaklį „Mano tėvas“ sukūrėte pagal 2013 m. pasirodžiusios Stanislovo Rubinovo prisiminimų knygos „Miške ir scenoje“ tekstus, tiksliau, jų dalį, kurioje pasakojama apie Jūsų Tėvo vaikystę ir paauglystę, užtemdytą karo, kai 1941 m. liepos pradžioje Paneriuose buvo sušaudytas jo tėvas Izaokas Rubinovas, o berniukas kartu su motina leidosi į trejus metus trukusią bėglių kelionę, slapstydamiesi Lietuvos ir Baltarusijos miškuose. Tais pačiais metais, kai pasirodė knyga, Jūsų Tėvas iškeliavo į anapus. Kaip pasiryžote kurti spektaklį? Praėjo jau septyneri metai...
– 2013 m. rugsėjo 17 d. Kaune, Maironio muziejuje, paskui spalio 9 d. Vilniuje, Lietuvos rašytojų klube, įvyko knygos pristatymai, o spalio 21 d. Tėvas mirė. Apie spektaklį pradėjau galvoti gana greitai po Tėvo mirties, tikriausiai todėl, kad norėjosi, jog ta istorija neliktų tokia lokali. Knygos išėjo keletas šimtų egzempliorių, ir ji beveik iškart dingo iš knygynų, o man pačiam dabar yra likę vos keli egzemplioriai. Užtat norėjosi, kad ta istorija būtų paskleista plačiau, be to, kaip sūnus jaučiau pareigą, lyg misiją tokiu būdu pagerbti Tėvą. Bet čia prasidėjo kankynė.
Apie spektaklį pradėjau galvoti gana greitai po Tėvo mirties, tikriausiai todėl, kad norėjosi, jog ta istorija neliktų tokia lokali.
Visų pirma, niekad nebuvau kūręs monospektaklio be režisieriaus (A.Rubinovas yra sukūręs vaidmenis monospektakliuose L.Andrejevo „Judas Iskarijotas“, rež. S.Rubinovas, P.Süskindo „Kontrabosas“, rež.Rolandas Atkočiūnas, E.Radzinskij „Koba“, rež. S.Rubinovas ir kituose – red.), o kurti savarankiškai, ypač monospektaklį, ir dar asmenine tema, tai tikras išbandymas. Sukau galvą, gal pasikalbinti kokį režisierių, bet kur rasti žmogų, kuriam būtų artima ši medžiaga ir kuris į ją pasižiūrėtų ne formaliai? Be to, reikėjo parašyti inscenizaciją. Pagaliau nusprendęs, kad viską darysiu pats, turėjau atrasti, kaip papasakoti istoriją teatrine kalba. Ypač Lietuvoje teatras visų pirma suprantamas kaip daug vienu metu naudojamų scenos priemonių: veiksmas, etiudai, projekcijos ir t. t. Kaip yra pasakęs mano geras pažįstamas teatro dailininkas Sergejus Bocullo, esminis klausimas – kuo nustebinti žiūrovą. Taigi vienas iš sumanymų buvo pasitelkti lėlių teatro elementus: vaizduoti lėlytes dėžutėje lyg toj miško duobėj.
Atrodė, kad būtinai reikia įvairiausių daiktų: kažkokių skarmalų, kad man reikia jais persirenginėti. Paskui atėjo mintis, kad reikia pradėti nuo knygoje esančio skyriaus apie radiją – per šią priemonę perteikti epochą, o tada jau susitelkti į Tėvo istoriją. Vadinasi, būtinai reikia radijo imtuvo – susiradau, kaip tas tarpukaryje Lietuvoje gamintas „Philips“ aparatas atrodė, suradau antikvariate ir patį aparatą, kurį buvo galima nusipirkti už gana nemažus pinigus, tada magėjo įmontuoti į radiją garsiakalbį, kad garsas sklistų tiesiai iš jo... Be radijo, aišku, reikės kibiro... Ieškojimų kelias buvo ilgas, jis užsitęsė apie penkerius metus. Aš tai prisiliesdavau prie medžiagos, tai nuo jos pabėgdavau. Kartais naktį ūmiai aplankydavo nušvitimas, paaiškėdavo, kaip turiu dirbti, kitą dieną pamėgindavau parodyti žmonai, ką sugalvojęs, ir mano sumanymas būdavo išgaravęs.
Vienas iš pagrindinių klausimų buvo – kas pasakoja istoriją? Ar aš, kaip sūnus, pasakoju savo Tėvo istoriją? Ar pasakoja pats Tėvas, kurį aš vaidinu? Ar dar koks nors trečias personažas? Kitas kertinis klausimas: kuo pabaigti? Išsigelbėjimu, kad liko gyvi? Išeitų toks banalus hepiendas. Ar papasakoti, kuo Tėvas tapo užaugęs, kaip atrado savo talentą, sukūrė teatrą ir t. t.? Tada išeitų paskaita. Sumaniau spektaklį užbaigti knygos skyriumi apie veidrodį, kuris yra truputį juokingas, netikėtas.
Palengva ėmiau krypti į tą pusę, kad teatras, kaip gyvenime ne sykį gavau patirti, susidaro ne iš atributikos, gausybės priemonių, o iš kažko kito. Nelengvai pats save įtikinau, kad visų tų „gelbėjimosi ratų“ nereikia, kad taip tik susmulkinsiu istoriją. Esu matęs šimtus monospektaklių, kuriuose aktorius ar vienas, ar drauge su režisieriumi prisigalvoja keisčiausių formos dalykų, kurie toli gražu ne visada pasiteisina. Nusprendžiau, kad viso to atsisakysiu ir teatrą kursiu tik iš to, kas gimsta mano kaip aktoriaus viduje. Manau, kad ilgiau vaidinant to „teatro“, tai yra išraiškos priemonių, bus daugiau, bet ne daiktų. Kol kas nenoriu sau primetinėti kažkokių mizanscenų, kurios man nekyla iš vidaus.
– Sugrįžkime į pradžią, į tai, kaip ir kada Jums pačiam atsivėrė ši Tėvo istorija. Ar vaikystėje, būdamas maždaug tokio amžiaus, kokio buvo Jūsų Tėvas tais išbandymų metais, ką nors apie tai žinojote?
– Nieko nežinojau. Žinojau tik tą faktą, kad senelį, mano Tėvo tėvą Izaoką Rubinovą naciai sušaudė Paneriuose, taip pat lyg ir buvau girdėjęs, kad mano Tėvas su savo mama Nadežda slapstėsi kažkur Vakarų Baltarusijoje, bet jeigu bandydavau ko nors daugiau klausti, Tėvas nepasakodavo, nukreipdavo temą. Tiesą sakant, nežinojau net to, kad mano Tėvas – žydas. Tėvo pase, išduotame po karo, buvo įrašyta: lenkas. Jo gimtoji kalba iš tiesų buvo lenkų, jis šeimoje nekalbėjo nei jidiš, nei hebrajų kalba. Galima sakyti, kad jo šeima buvo žydų kilmės lenkai. Gyveno Vilniuje, kuris tuo metu buvo lenkiškas, mano močiutė netgi pasikrikštijo ir sūnų pakrikštijo. Tačiau visa tai Tėvas nuo manęs slėpė, nors mano mama, gryna lietuvė (aktorė Regina Sakalauskaitė – aut. past.), be abejo, tą istoriją žinojo.
Tačiau, matyt, Holokausto tema tėvams buvo pernelyg skaudi, galbūt norėjo mane apsaugoti, be to, ištekėjusią už Tėvo mano mamą jos gimtajame, Radviliškio, krašte netgi pavadindavo „žydmerge“. Be jokio humoro. Vaikystėje mane nustebindavo kai kada pasigirsdavę aplinkinių užuominos: o jūs šabą švenčiat? Tą faktą, kad Tėvas – žydų kilmės, sužinojau visiškai atsitiktinai, kai Tėvas rengėsi vykti į turistinę kelionę Japonijon ir pildė saugumo anketas, kuriose reikėjo iškloti visą tiesą, tai ten ir nurodė, kad jo tėvai – žydai. Aš pasidariau išvadą, kad jeigu mano Tėvo tėvai – žydai, vadinasi, ir jis pats – žydas. Vadinasi, ir aš – pusiau žydas! Man buvo šokas.
Po daugelio metų, Tėvui pradėjus rašyti tuos prisiminimus – anūkų dėka, nes jie vis prašydavo senelį papasakoti – tie dalykai palengva iškilo į jo atminties paviršių. O atmintį – ypač literatūrai, teatrui – jis turėjo fantastišką. Prieš keliasdešimt metų skaitytą knygą galėdavo atpasakoti su visais veikėjais. Stebėdavausi, kaip rašydamas prisiminimus jis taip viską atsimena. Perskaitęs paklausiau jo, kodėl niekad anksčiau apie tai nepasakojo. Jis atsakė, kad ne tik nepasakojo, bet ir stengėsi apie tai negalvoti. Kai jau rašė knygą, sakydavo, kad parašo porą sakinių ir turi sustoti, nes per sunku: sugrįžta vaizdai, emocijos. Kai pirmą kartą skaičiau tą Tėvo istoriją, prisipažinsiu, verkiau.
Palengva ėmiau krypti į tą pusę, kad teatras, kaip gyvenime ne sykį gavau patirti, susidaro ne iš atributikos, gausybės priemonių, o iš kažko kito.
– Nesulaiko ašarų ir spektaklio žiūrovai, ypač kai nepaprastai tauriai atsiskleidžia toks artimas ir stiprus berniuko ir jo motinos santykis tomis nežmoniškomis išlikimo aplinkybėmis. Spektaklyje ypatingai nupiešiate ne tik savo Tėvo, anuomet – vienuolikmečio berniuko, paveikslą, bet ir jo mamos, Jūsų močiutės Nadeždos, kuri sunkiausiomis akimirkomis besislapstant miško duobėje pasakoja sūnui, kad vokiečių tauta – tai ne vien žydus persekiojantys naciai, bet yra davusi pasauliui Schiller'į, Goethe'ę ir daugelį kitų didžių žmonių. Ar prisimenate savo močiutę, ar teko su ja bendrauti? Kokia ji buvo?
– Taip, ji sulaukė devyniasdešimt vienerių metų, bet taip pat nuo manęs slėpė visą tą išgyvenimo istoriją. Galvojau, kad nuo senatvės jos kojos silpnos, nors ji vaikščiojo, bet paskui atsivėrė žaizdos kojose – visa tai buvo besislapstant žiemą miške patirtų nušalimų ir fizinės bei emocinės įtampos pasekmės. Paskutinius gyvenimo metus jau gulėjo lovoje. Tačiau ji stoiškai pakėlė šią negalią, kai atvykdavome pas ją į Vilnių, kur gyveno Užupyje, visad pasitikdavo su šypsena ir labai svetingai. Močiutė buvo labai inteligentiška moteris, grojo fortepijonu, kalbėjo prancūziškai. Prieš karą ji buvo ponia, turėjo tarnaitę, lietuvę iš Jurbarko, kuri po karo tapo mūsų šeimos nare, vadindavom ją „bobute“, nors buvo mums ne giminė. Močiutė profesijos neturėjo, o senelis, kurį sušaudė, buvo architektas, projektavęs namus ir vadovavęs statyboms – Vilniuje Žvėryne, Čiurlionio gatvėje ir kitur yra išlikusių jo suprojektuotų namų. Senelio šeima gyveno pasiturimai, turėjo du namus, taigi ją 1941 m. pradžioje palietė sovietų nacionalizacija.
– Klausantis Jūsų spektaklio teksto, jis pagauna, įtraukia ir nebepaleidžia – ne tik dėl Jūsų aktorinio meistriškumo ir talento, bet ir, žinoma, dėl Jūsų Tėvo talento rašyti. Jis buvo išties daugialypė asmenybė: dainininkas, teatro žmogus, ir dar rašytojas.
– Kai pradėjo rašyti tą knygą, Tėvas dar niekad nebuvo bandęs plunksnos amato, ir baisiai kompleksavo. Sakė – nemoku rašyt. Irena Veisaitė suvedė mus su „Versus aureus“ leidykla, o ši skyrė labai gerą redaktorę Onutę Gudžiūnienę. Tėvas nepaprastai bijojo parodyti tą tekstą redaktorei. Tiesa, buvau ir aš jau prie to teksto šiek tiek pridėjęs ranką, nes Tėvas rašė lietuviškai su šiokiom tokiom klaidom – juk lietuvių kalba buvo jam trečioji: vaikystėje kalbėjo tik lenkiškai, paskui motina besislapstant duobėje pramokė jį rusų kalbos, po karo Vilniuje Tėvas kalbėjo lenkiškai arba rusiškai, ir tik apie 1950-uosius pramoko lietuviškai. Tačiau redaktorė perskaičiusi pasakė: čia labai gerai parašyta, labai nedaug ką reikia taisyti. Ir iš tiesų taisė nedaug, palikdama autentišką Tėvo pasakojimo manierą.
– Jūsų Tėvas, būdamas vienuolikos, neteko savojo tėvo. Jūsų paties istorija, dėkui Dievui, visai kitokia: Jūs ne tik pažinote savo Tėvą ir augote greta jo, bet pabaigęs teatro studijas Maskvos GITIS'e daugelį metų vaidinote jo įkurtame Kauno kameriniame teatre, dirbote kartu kaip lygiaverčiai kūrybos partneriai. Kokį Tėvą prisimenate iš vaikystės? Koks jis buvo vėliau, kai dirbote su juo kaip su režisieriumi? Galbūt, kurdamas šį spektaklį, labiau supratote savo Tėvą?
– Turbūt mūsų šeima netipiška, nes nebuvo tokio tėvų ir vaikų konflikto kaip kad Turgenevo romane, gal tik koks švelnus paaugliškas mano pamaištavimas prieš tėvus, bet apskritai mudu su Tėvu visad buvom draugai. Nuo pat mažens Tėvas su manimi šnekėdavo kaip su lygiaverčiu žmogum, niekad nesu girdėjęs: aš pasakiau ir tylėk. Iš paauglystės atsimenu, kad pasiginčydavom, ir dažnai tie ginčai baigdavosi mano ašarom ir skundais tėvams, atseit, jūs visada įrodysit savo tiesą, o aš ne... Tėvai man atsakydavo: tai tu daugiau žinok, daugiau išmanyk, ir įrodysi. Niekad nei idealizavau savo Tėvo, nei norėjau pasukti visai kitu keliu nei jis.
Mano mama – aktorė, radijo diktorė R.Sakalauskaitė, buvo nepaprastai griežtas žmogus. Niekad nesu girdėjęs, kad mama girtų Tėvo darbus – ar kai jis dar dirbo Kauno muzikiniame teatre, ar vėliau, kai statė spektaklius. Namie girdėdavau tik mamos kritiką Tėvui. Mane mama taip pat labai stabdė nuo aktorinio studijų, perspėjo žinanti, kokia tai profesija, kad aš būsiąs nelaimingas, o vėliau, pasižiūrėjusi mano spektaklius, sakydavo: tau reikia apkapot rankas kojas, tau reikia keisti profesiją ir eiti duobių kasti... Jeigu dirbdavo su manimi – rengiant kokią skaitymų programą, tai baigdavosi tuo, kad mane privarydavo iki nevilties.
Tėvas nebuvo toks griežtas, bet ir iš jo ne kartą esu girdėjęs: tu vėl darai tą pačią klaidą, jis kaip režisierius mane kaip aktorių muštravo labai stipriai. Niekad aklai nesižavėjau savo Tėvu, tarp mūsų visad buvo aštrus kūrybinis santykis, nuolatinės jo pastabos, patarimai, tokia teatro profesionalų virtuvė. Jau tik vienais iš paskutinių savo gyvenimo metų Tėvas man yra pasakęs: žinai, žiūriu į tave scenoj – tu jau tapai aktorium. Žinoma, laukiau iš jo tokių žodžių.
Atrodo, kad panašiai susiklostė ir mano santykiai su vaikais – klasikinės gitaros specialybę baigusiu Justinu ir vokalą studijuojančiu Joriu. Esam draugai. Su jaunėliu, kuris pasirinko dainininko, menininko, kelią, kai grįžta iš Hamburgo, sėdim per naktis ir diskutuojame apie meną, apie sceną, aš sakau pastabas jam, jis man, analizuoja mano spektaklius, kartais itin tiksliai.
Dėl supratimo – manau, aš supratau savo Tėvą, labai jį jaučiau ir dabar jaučiu. Galvoju, ką pasakytų Tėvas, jeigu pamatytų mane darantį tą ar kita. Norėčiau, tikiuosi, kad jis pritartų. O ar turėtų ką patarti? Ooo, be abejo.
– Kokius savo ir Tėvo bendrus darbus laikytumėte judviejų bendradarbiavimo viršūne?
– Jeigu išvardyčiau spektaklius, tai būtų pernelyg ilgas jų sąrašas. Mes niekad nestatėm to, ko nenorėjom – nei sovietmečiu, nei vėliau. Žinoma, vieni spektakliai pavykdavo geriau, kiti blogiau. Bet dabar turiu mintį ir turbūt misiją – parašyti knygą apie Kauno kamerinio teatro istoriją, kurią pavadinčiau „Teatras, kurio nebuvo?“ Ją rašydamas, be abejo, turėsiu įvardyti tam tikrus etapinius dalykus. O svarbiausias iš jų – kad Stanislovo Rubinovo teatras susikūrė kaip visiška alternatyva stagnuojančiam Lietuvos akademiniam teatrui.
Mes niekad nestatėm to, ko nenorėjom – nei sovietmečiu, nei vėliau.
Pirmasis Tėvo pastatymas – Giedriaus Kuprevičiaus roko opera „Ten, viduje“ pagal M.Maeterlincką 1977 m. – buvo visapusiškai modernus meninis ėjimas, neišsitekęs sovietinės teatro estetikos rėmuose. 1980 m. pastatėm A. Bloko „Nepažįstamąją“ ir pirmą kartą Lietuvoje iškėlėm teatrą į kitą erdvę – „Girstučio“ restorane ketvirtadieniais, kai būdavo žuvies diena, vaidindavom po du spektaklius. Restorano aplinka labai tiko perteikti Bloko simbolistinių „regėjimų“ atmosferą, žiūrovai prie staliukų nevalgydavo, bet gaudavo visus stalo įrankius ir programėlę vietoje meniu. Pjesėje kalbama apie valgius, sūrius, veiksmas vyksta tai smuklėje, tai aukštuomenės pobūvyje, tad aplinka tiko idealiai. Antrasis „regėjimas“ vyko ant labai ilgo per visą restoraną baro, atstojusio tiltą. Per metrą nuo žiūrovų vaikščiodavo visiškai nuoga, tik permatomu tiuliu prisidengusi Nepažįstamoji, bet iš žiūrovų nesulaukdavom jokių vulgarių reakcijų, nes tai buvo labai švaru ir gražu. Spektaklis buvo suvaidintas apie du šimtus kartų, jį laikau tikrai vienu iš reikšmingiausių darbų. Restorano erdvė per kiekvieną spektaklį lūždavo nuo žmonių, bilietų gauti būdavo beveik neįmanoma. Šitą spektaklį labai stengtasi uždrausti, bet nepavyko.
Galų gale Tėvas pirmasis Lietuvoje pradėjo puoselėti ir kartu su bendraminčiais įgyvendino kamerinio teatro idėją.
– Spektaklis „Mano tėvas“, pasakojantis išvaryto, išvietinto klajūno istoriją nejučia susišaukia su Jūsų paties dabartine situacija: Kauno kameriniame teatre nebėra jo įkūrėjų ir ilgamečių kūrėjų, dabar ten visai kiti veidai ir vardai, teatro interneto puslapyje skirta vietos prisiminti teatro pradininkams, bet nepaaiškinta, kur jie dingo ir kodėl ta scena užgyventa kitų. Kur dabar yra Jūsų scena ir ar turite planą, kaip atkurti Stanislovo Rubinovo teatrą? Judu su žmona, buvusia Kauno kamerinio teatro aktore Daiva Škelevaite dabar esate nedidukė kūrybinė komanda?
– Atkurti, manau, neįmanoma. O kažką naujo sukurti – viskas remiasi į labai materialius dalykus. Kurti privatų teatrą reikštų parsiduoti komercijai. Kūrybinis branduolys yra ir didesnis – tai ir poetė, dramaturgė Daiva Čepauskaitė, su kuria kartu vaidinome Kauno kameriniame teatre, kuri ten gimė kaip dramaturgė, ir dailininkas Sergejus Bocullo, ir nemažai kitų. Konkretaus plano kol kas neturiu, o norų, žinoma, yra visokių. Monospektakliai mano gyvenime užėmė toli gražu ne pagrindinę vietą, tačiau dabartinėmis sąlygomis tai, ko gero, palankiausias žanras. Tačiau nesu iš tų, kurie gali lengvai kepti po vieną ar net po du spektaklius per metus. Man monospektaklis turi subręsti, turi atsirasti vidinis poreikis jam.
Jeigu korona nesuardys artimiausių planų, tai lapkričio mėnesį spektaklį „Mano tėvas“ parodysiu festivalyje Hanoveryje, vėliau laukia Liublinas, spektaklį „Koba“ lapkričio mėnesį vaidinsiu Gdanske. Naująjį spektaklį galiu vaidinti labai daug kur, nes jis be dekoracijų, nereikia specialaus transporto, jam tinka beveik bet kuri erdvė, išskyrus puošnias sales, kavines, restoranus. Kadangi repetuoju namie, tai buvo labai sunku, kai reikėjo spektaklį perkelti iš kambario į teatro erdvę. Bet Kauno dramos teatro Ilgoji salė spektaklio premjerai tikrai tiko. Spektaklio „Mano tėvas“ kūrėjai – tik mudu su Daiva, kuri dirba ir kaip garso operatorė. Garso takeliui panaudojau tris Fausto Latėno įrašus iš mūsų ankstesniam spektakliui sukurtos jo muzikos. Taip pat atrinkau žydiškų dainų, epochą iliustruojančių Amelitos Galli-Curci, Enrico Caruso, Jano Kiepuros įrašų ištraukų.
– Spektaklio pagrindinė siužetinė linija sutampa su trejus metus – nuo 1941 m. spalio 31 d. iki 1944 m. liepos 4 d. trukusia bėglių kelione per Lietuvą iki Vakarų Baltarusijos, minite konkrečius miestus, vietas, žmones – Vilnių, Visų Šventųjų bažnyčią, Ašmeną, Proniūnus, gelbėtojų Butvilų šeimą... Žiūrėdamas spektaklį, kurio veiksmo vieta visą laiką keičiasi, atrodo, regi filmą, nors jame nėra jokio scenovaizdžio ir tik vienas aktorius. Kaip jums pavyksta šitaip suvaldyti erdvę ir laiką?
– Viską tikrinau. Man reikėjo visa tai tiksliai žinoti, kad galėčiau apie tai papasakoti. Proniūnų kaimo iš pradžių niekur neradau, paskui baltarusiškam interneto puslapyje aptikau minint tokį išnykusį kaimą, jo nuotraukų. Išsiaiškinau atstumus nuo Astravo iki to kaimo, taip pat – kurioje vietoje Tėvas su savo motina galėjo keltis per Nerį. Man visos tos detalės labai brangios, jos padeda išvengti scenoje melo. Žinoma, kad vaidinti spektaklį, kurio veiksmo vieta ir laikas nesikeičia, yra daug lengviau. Matyt, todėl šitiek laiko ir prireikė sukurti šiam spektakliui, nes melo scenoje aš negaliu pakęsti – nesvarbu, koks būtų žanras.
– Spektaklyje, lenkų teatrologo Ludwiko Flaszeno žodžiais, Jūsų niekas „negina“: nei grimas, nei kostiumas, nei scenos rekvizitas, nei šviesų magija. Kaip aktoriui atlaikyti daugiau nei valandos trukmės nepaprasto intensyvumo spektaklį tokia asmeniška tema?
– Tai didžiulis krūvis. Bet suvaidinęs spektaklį jaučiuosi, lyg būčiau padėkojęs savo Tėvui. Tragedija scenoje, dar pagal Aristotelio apibrėžimą, suteikia katarsį, o jį po spektaklio jaučiu ir aš.
– Ačiū už pokalbį ir linkiu Jums savos, jaukios ir neatimamos scenos.
Spektaklį „Mano tėvas“ ir festivalį „Atspindys“ rėmė Lietuvos kultūros taryba.
