Prancūzų rašytojas, filosofas, dramaturgas bei režisierius A.Camus filosofinę pjesę „Kaligula“ parašė 1938 m., bet publikuota ji tik 1944-aisiais. Pjesė įėjo į jo absurdo triadą, kurią sudarė minėtas kūrinys, romanas „Svetimas“ bei filosofinė esė „Sizifo mitas“.
Pirmojoje absurdo triadoje labiausiai kreipiamas dėmesys į individualų žmogų. Pjesės „Kaligula“ ašis – jo santykiai su aplinkiniais bei požiūris į galingąją Romos imperiją. Kūrinys turi kelis lygmenis: politinį-socialinį ir egzistencinį.
Režisierius A.Jankevičius įžvelgia aštrų pjesės gimimo ir laikmečio santykį: „Pjesė pradėta rašyti praėjus porai metų po Didžiosios Amerikos depresijos, kuri stipriai palietė visą pasaulį. Europoje, nacistinėje Vokietijoje priimti žydų įstatymai, ribojantys jų laisvę ir teisę. Pjesė subrendo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Laikas buvo kritinis, nes tęsėsi užsilikusios nuoskaudos po Pirmojo pasaulinio karo, o bendruomenės intensyviai ieškojo būvio, kuriame galėtų gyventi, vyko įvairūs bandymai kurti naują visuomenę. Dabar mes gyvename panašiam laike – globaliame pasaulyje svarstomas nacionalinės idėjos. Pasaulis yra konflikto zonoje, Lietuva taip pat. Atsakyti į klausimą, kas aš ir mano identitetas, kaip man save pozicionuoti, yra labai svarbu. Tai, ką mes mylim, yra labai personalu, o mylėti abstrakcijas yra sudėtinga, nes jos tavęs neliečia.
Kaligula, mano nuomone, šitoje pjesėje imperinės grietinėlės fone sugalvoja atsukti veidrodį į save. Bet jį suka ne pats – neužsideda misionistinės kaukės, bet yra tas katalizatorius, kuris nuplėšia nuo žmogaus rūbą, aprengia skarmalais ir pasiūlo pasižiūrėti į veidrodį bei atsakyti: ar myli save? Kas esi? O tai esamu metu yra vienas aktualiausių klausimų, pradedant artima aplinka, baigiant valstybe ir galbūt globalizacijos kolapsą patiriančiu pasauliu.“
Kaligulos virsmas
Režisieriaus A.Jankevičiaus pastatyme akcentuojamas Kaligulos virsmas, tiesa, jo priežastimi įvardijamas, skirtingai nei pjesėje, ne mylimos sesers Druzilos netektis. „Skaitydamas pjesę atmečiau aistros ir meilės motyvą moteriai, kuris veda į kerštą per valstybę. Pastarasis man pasirodė pigus, menkas.
Mūsų versijoje Kaligula yra iš Lietuvos, o toji, kuri mirė – jo gimtinė. Kaligula atsikrato politiko-artisto kaukės ir pamato, kad jo šalis iščiulpta, o jis dirbo blizgučiams. Tad ir mėnulis – praeitis, užuovėja, kažkas labai personalaus. Kaligula jaučiasi jos netekęs ir pardavęs, dėl to kyla įniršis, kuris virsta fiziniu ir intelektualiniu smurtu“, – sako spektaklio sumanytojas.
Sudėtingą Kaligulos vaidmenį kuriantis aktorius Saulius Čiučelis sako, jog tai vienas svarbiausių vaidmenų karjeroje: „Aš nežinau, koks yra Kaligula, bet žinau, koks aš esu jį kurdamas. Man Kaligula duoda pabudimą, susipurtymą iš vidaus, mano krašto, žemės, kurioje aš gimiau, atmintį, mano tėvus, seserį, senelius, prosenelius, kurių nepažinojau, bet dabar bandau prikelti savo mintyse. Duoda pažinimą, kas aš esu iš tikrųjų. Man tai svarbiausias dalykas šiame vaidmenyje.“
„Kaligula“ Kauno teatro scenoje
Pjesė Nacionaliniame Kauno dramos teatre statoma antrą kartą – 1983 m. šį kūrinį žiūrovams pristatė režisierius Jonas Vaitkus. Brėždamas paralelę tarp abiejų pastatymų generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas teigė: „Labai gaila, kad aš pats nemačiau Jono Vaitkaus režisuoto spektaklio ir legendiniu tapusio Valentino Masalskio Kaligulos vaidmens, bet tos paralelės labai įdomios. Agnius Jankevičius pats pasiūlė šią pjesę teigdamas, kad atėjo laikas, egzistencializmo susikaupimas. 1983-ieji irgi buvo labai juodas laikas ir žinome, į ką tai pavirto: 1985 m. Perestroika, paskui Sąjūdis ir atėjusi nepriklausomybė.
Tai ir mes dabar esame popandeminiame ieškojime, pasimetime, nežinioje į kokias naujas kryptis išeisime. Jonas Vaitkus – Agniaus Jankevičiaus mokytojas, Valentinas Masalskis ir Saulius Čiučelis – profesorės Algės Savickaitės mokiniai. Tos pačios mokyklos ir skirtinguose laikuose ieškomi atsakymai, kurie savotiškai sutampa, tačiau tuo pačiu yra keliantys visai kitą problematiką.
Man taip pat labai aktualu, kad tai yra tęstinis Agniaus Jankevičiaus darbas mūsų teatre. Spektaklyje „Šventė“, pagal Juozą Grušą, jis pasakė didelę tiesą, kuri daug ką šokiravo: „Kai nebėra meilės žmogui, belieka mylėti tėvynę“ ir slėptis už to. Ši mintis yra šiurpinanti. Man regis, šis spektaklis yra galimybė nuo meilės tėvynei grįžti į meilę sau, o mylėdamas save, mylėsi ir šalia esantį žmogų. Tai turbūt ir yra tėvynės kūrimo pamatas ir valstybės perspektyva.“
Vaizdo projekcijas spektakliui sukūrė vaizdo menininkas Rimas Sakalauskas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė. Spektaklyje vaidina aktoriai Saulius Čiučelis, Goda Petkutė, Vaidas Maršalka, Deividas Breivė, Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Tomas Erbrėderis, Edgaras Žemaitis, Pijus Narijauskas, Mantas Bendžius, Arnas Ašmonas, Artūras Sužiedėlis.
Bilietais prekiauja „Tiketa“. Lankantis teatre nereikia galimybių paso.
