Commedia dell‘arte, dar kitaip vadinama „itališka komedija“, mena 15-ą amžių, ir nors Italijoje yra tapusi nacionaline vertybe, Lietuvos teatro scenoje sutinkama retai. Nepaisant to, net keturios Aido Giniočio kūrybiniame kelyje itin svarbaus Commedia dell‘arte dramaturgo Carlo Gozzi pjesės – „Meilė trims apelsinams“, „Karalius Elnias“, „Princesė Turandot“ ir „Varnas“ – jau buvo pristatytos Lietuvos teatrų didžiosiose scenose.
Nors manoma, jog Commedia dell‘arte yra gan struktūrizuotas žanras, o išraiškos priemonės tradicinės ir aiškiai apibrėžtos, jau 17-ame amžiuje Gozzi šį žanrą interpretavo itin šiuolaikiškai. „Carlo Gozzi su Commedia dell‘arte elgėsi laisvai, išlaisvindamas ją iš Italijoje susiformavusios tradicijos. Jis į savo spektaklius integruodavo Commedia dell‘arte scenas, tačiau tekstas nebūdavo išrašytas, tik tai, pagal ką aktoriai turi improvizuoti. Jie gali sakyti jo siūlomą tekstą, bet gali sukurti ir savo. Toks buvo Gozzi Commedia dell‘arte sugrįžimas“, – atskleidžia Aidas Giniotis.
Commedia dell‘arte laikoma viena iš pirmųjų profesionalaus teatro apraiškų, pasižyminčių itin ryškiu humoristiniu pradu, išjuokiančiu aukštuomenės problemas. Režisierius neslepia, kad šis žanras atliepia jo paties pasaulio matymą: „Man labai patinka šis žanras. Man patinka žaisti – čia pat žiūrovą karštu vandenuku, čia pat šaltu, kad jis žvaliai jaustųsi. Kalbu apie komedijos ir tragedijos derinimą. Čia pat primeni, kad tai yra nerimta, kad tai yra teatras, o galbūt kaip tik labai rimta, nes tai teatras. Čia ir yra pagrindinis Gozzi pjesių džiaugsmas, ir kai statau spektaklius, aš visada tuo mėgaujuosi.“
Commedia dell'arte spektakliai yra neįsivaizduojami be kaukių. Jos, galima sakyti, yra tapusios Italijos kultūriniu paveldu ir tradiciškai aiškiai apibrėžia atlikėjo judėjimo kokybę ir išraiškos būdus. Anot Aido Giniočio, ši apibrėžtis priverčia jaustis taip, lyg neturėtum moralinės teisės prie jų prisiliesti, o fanatiškas nuostatų sekimas neatneša įdomių kūrybinių rezultatų: „Jeigu visiškai viskas daroma pagal nuostatas, kurios buvo naudojamos Commedia dell‘arte teatre, tai tampa visiškai negyva ir neįdomu, tarsi žiūrėtum į kažkokią muziejinę vertybę, padėtą už stiklo. Ją lyg ir matai, bet nei paliesi, nei pačiupinėsi. Svarbiausia, kad kaukės iš tikrųjų būtų gyvos. Statant spektaklį svarbu nepadaryti jų privalomais atributais, kurie neturi reikšmės, suteikiančios spektakliui gyvybės.“
Anot A.Giniočio, norint įvaldyti šio žanro specifiką, reikia itin profesionalios trupės, gebančios improvizuoti ir valdyti kaukes. Režisieriaus teigimu: „Jos yra neatskiriamas Commedia dell‘arte atributas, o Keistuolių tradicija tai leidžia atlikti, nes mes visada buvom toks juokauti mėgstantis ir ironiją išlaikęs teatras. Kadangi Keistuoliai pradėjo nuo pasakų, tai mum statyti Gozzi pjeses nebuvo sunku, nes tai yra pasakų pagrindu parašytos pjesės.“
Režisieriaus statomuose Commedia dell‘arte spektakliuose svarbiausias žiūrovo ir aktoriaus susitikimas be didelių dekoracijų ar vizualizacijų. Aido Giniočio teigimu: „Pagrindinis teatro pliusas, kurio neatims niekas: nei kompiuteriai, nei medijos, nei kinas, yra gyvas dviejų žmonių kontaktas – vieno scenoje, kito salėje. Tai yra amžinas dalykas, kurio žmonės pasiilgsta. Teatro pastatymuose seniai matau daug technologijų naudojimo ir truputį nuo to pavargstu, nes teatras, visų pirma, yra tiesus bendravimas su žiūrovu. Mano idealas, nenutolstant nuo to paties Brook‘o „Grubiojo“ teatro, yra aktorius ir žiūrovas erdvėje. Ir daugiau, jei aktorius geras, gera medžiaga, geras spektaklis ir žiūrovas, nieko nereikia. Nereikia jokių technologijų.“
Režisierius dalinasi savo sena svajone sukurti Lietuvos ir Italijos paveldo popuri – sujungti Užgavėnių tradicijas ir Commedia dell‘arte. Anot A.Giniočio: „Mūsų Užgavėnių pasirodymai yra gan banalūs ir aš turiu svajonę padaryti lietuvišką Commedia dell‘arte variantą, kuriame dalyvautų tradicinės mūsų kaukės: Lašininis, Kanapinis ir t.t. Bet tam, kad tos kaukės galėtų veikti teatrinėse erdvėse, reiktų sugebėti čia pat įterpti ir žaisti aktualijomis, nenukristi žemiau tam tikro skonio ar kultūrinio lygio ribos.“
Commedia dell'arte spektakliai dažniausiai yra itin socialiai angažuoti, kalbantys apie visuomenės ydas. Kokie faktoriai lemia žmogaus gebėjimą keistis patiems ir transformuoti socialinę aplinką, svarsto A.Giniotis: „Aš manau, kad prigimtis yra labai svarbi, beveik svarbiausia, o socialiniai veiksniai nėra tokie svarbūs. Vienų prigimtis leidžią kažką pakeisti, o kitų žmonių – neleidžia to padaryti. Žinome daugybę pavyzdžių: mokslininkai, menininkai, įžymiausi žmonės, davę pasauliui labai gerų dalykų, išaugo visiškai socialiai tiems dalykams sukurti neparuošiančiuose visuomenės sluoksniuose. Ir atvirkščiai, būdami aristokratais, žmonės tapdavo įvairių nedorybių pradžia. Aš manau, kad prigimtis yra nepriklausoma nuo socialinio statuso ir yra svarbiausia, o vėliau svarbu, ar žmogus moka būti veržlus ir siekti tikslų.“
