Kartu su K.Bakhritdinova-Kravčuk Aidos partiją pagrindinio šalies teatro premjeroje parengė pasaulio scenose žibanti latvė Kristinė Opolais ir mūsų publikos favoritė Viktorija Miškūnaitė, tad lapkričio 10–18 dienomis LNOBT žiūrovai galės palyginti tris labai skirtingas scenos individualybes, rašoma pranešime spaudai.
– Mieloji Ksenija, ar tiesa, kad turite giminystės ryšių su Lietuva?
– Taip, nors esu gimusi labai toli nuo Lietuvos – Učkuduko mieste Uzbekistane. Jo pavadinimą prieš keturis dešimtmečius savo daina plačiai išgarsino vokalinis instrumentinis ansamblis „Yalla“. Trys šuliniai dykumoje iki šiol yra Učkuduko simbolis. Ten mano tėvas susipažino su pagal paskyrimą iš Ukrainos atvykusia dirbti mano mama.
Kai man sukako ketveri, persikėlėme į mamos gimtinę – Sjevjerodonecko miestą, kuris dabar karo praktiškai sugriautas. Mačiau nuotrauką namo, kuriame su mama gyvenau iki aštuoniolikos metų: laiptinė išliko, bet mūsų butas sudegė. Neliko ir mokyklos, kurią ten gyvendama lankiau, ir mano vaikystės draugų namų – apskritai beveik viso mūsų rajono. Džiaugiuosi bent tuo, kad likus metams iki karo mama pardavė butą Sjevjerodonecke ir persikėlė gyventi į Kyjivą.
O lietuviška mano kilmės istorija prasidėjo nuo to, kad senelis uzbekas sovietmečiu atliko karinę tarnybą Lietuvoje ir čia sutiko bei įsimylėjo mano šešiolikmetę senelę – Dauguose gyvenusią totorę, kurią parsivežė savo gimtinėn. Senelė buvo iš gausios dešimties vaikų šeimos, tad Lietuvoje iki šiol turiu nemažai giminių, su kuriais maždaug prieš aštuonerius metus man pavyko atnaujinti ryšį. Nors totoriškos kilmės, dabar jie visi kalba lietuviškai.
– Ar pas juos ir atvykote į Lietuvą, kai virš Kyjivo pradėjo skraidyti priešo raketos?
– Taip, jie mus su mama pakvietė jau pirmąją karo dieną. Bet mes dvi grėsmingų atakų paras slėpėmės namo rūsyje tikėdamiesi, kad visa tas siaubas netrukus pasibaigs. O vėliau traukiniu išvažiavome į Lvivą. Ten praleidome dar dvi savaites, laukdami karo veiksmų pabaigos. Kai viltys išblėso, vyras mane su mažu vaiku ir mano mama įsodino į autobusą, vežantį iki Lenkijos pasienio. Aštuonias valandas prastovėję gyvoje eilėje, kirtome sieną, kartu su kitais pabėgėliais pernakvojome mokyklos aktų salėje ir savanorės, neįgalios moters, buvome pavežti iki Varšuvos, kur sėdome į Vilniun vežantį autobusą.
Iš pradžių kelioms savaitėms Vilniuje apsistojome pas dėdę, o vėliau, ieškodama muzikinių kontaktų ir galimybių tęsti vokalinę veiklą, susipažinau su pianiste ir chormeistere Raminta Gocentiene. Jos anksčiau priglausta ukrainiečių šeima tuo metu patraukė tolyn į Norvegiją, tad mums pasiūlė užimti jų vietą. Po vienu stogu gyvendamos, parengėme ir bendrą koncertinę programą, kurią jau ne kartą pristatėme Lietuvos salėse.
LNOBT man suteikė ne mažiau vertingą pagalbą – pasiūlė dviejų mėnesių trukmės darbo sutartį, kas reiškė taip reikalingas pabėgėliams pajamas, o svarbiausia – galimybę repetuoti su puikia teatro koncertmeistere Olga Eleonora Taškinaite. Tačiau išeiti į teatro sceną neteko – mano debiutas LNOBT įvyks tik dabar. Labai jo laukiu.
– Kaip patekote į „Aidos“ atlikėjų komandą?
– Pamačiau internete skelbimą apie rengiamą perklausą. Man ir Ukrainos nacionalinėje operoje vis dažniau užsimindavo apie Aidą, bet aš nesiryždavau, nes labiau patiko lyrinis repertuaras. O pernai vasarą dirbdama Švedijoje sėkmingai padainavau „Kaukių baliuje“ Ameliją, priskiriamą dramatiniam repertuarui, ir tai suteikė drąsos. Dar labiau padrąsino LNOBT koncertmeisterė O. E. Taškinaitė, kai paskambinusi jos pasiteiravau, ar turėčiau „Aidos“ perklausoje šansų. Man patarė neabejoti ir bandyti.
Į Aidos partiją LNOBT surengtoje perklausoje pretendavo septynios operos solistės. Manęs paprašė padainuoti du skirtingus partijos epizodus, o po kelių dienų paskambino ir pranešė, kad nori pasirašyti sutartį.
Nuo tos dienos operos klavyras visur keliaudavo su manimi. Kelias Aidos arijas šią vasarą jau dainavau Imlingo festivalyje Vokietijoje. Įtraukiau jas ir į savo koncertinę programą, kurią kartu su R. Gocentiene atlikome Lietuvos miestuose.
– Koks buvo jūsų kelias iki Ukrainos nacionalinės operos?
– Baigdama studijas Lvivo konservatorijoje, gavau iškart du diplomus – pianistės ir operos dainininkės. Siūliau savo paslaugas visiems keturiems pagrindiniams Ukrainos operos teatrams. Kyjivas ir Lvivas nesusidomėjo, Odesa pasiūlė vietą chore, o štai Charkivas pakvietė ir po perklausos iškart pasiūlė darbą solistų trupėje. Ten praleidau tris labai intensyvius teatro sezonus, parengiau dešimtį pagrindinių soprano partijų ir tada netikėtai sulaukiau kvietimo į Ukrainos nacionalinę operą.
Tam tarpininkavo garsus bosas, Ukrainos liaudies artistas Tarasas Shtonda. Jis buvo pakviestas pasirodyti Charkivo operos ir baleto teatro sezono uždaryme, išgirdo mane repeticijoje ir iškart nusprendė, kad turėčiau dainuoti Ukrainos nacionalinėje operoje. Netrukus buvau ten pakviesta pasirodyti koncerte, o nusileidus uždangai išgirdau, kad esu kviečiama dirbti pagrindiniame Ukrainos operos teatre.
– Kyjive susipažinote ir su savo vyru trombonininku...
– Kai persikrausčiau į sostinę, daug kas manė, kad jaunai solistei atsiveria visi šansai sužavėti kokį milijonierių ar Rados deputatą. Bet nutiko visiškai kitaip. Mus su vyru supažindino bendras pažįstamas, pavyzdingos šeimos galva. Jis neakivaizdžiai mus supiršo, abiem persiuntęs fotografijas ir paraginęs gyvam bendravimui. Susitikome Kyjive vieną, kitą kartą, ir Dmitrijus man pasipiršo. Mano vyras studijavo toje pačioje Lvivo konservatorijoje, kurią baigiau aš, ir tikrai nebuvo milijonierius. Bet mane sužavėjo jo darbštumas, nagingumas.
Man namuose buvo įdiegta, kad šeimoje svarbiausia abipusė meilė, žalingų įpročių neturėjimas ir gebėjimas užsidirbti pragyvenimui bet kurioje gyvenimo situacijoje. Štai toks patikimas žmogus ir yra mano Dmitrijus. Po vestuvių, kurias šventėme Sjevjerodonecke, mums gimė dukrelė Maria, jai dabar ketveri. Dukrą pavadinau savo mylimos mokytojos, pianistės Marios Krushelnytskos vardu.
Mergaitė jau matė ne vieną operos spektaklį, kartais nusivedu ją ir į savo repeticijas. Kai Kyjive ruošiausi Aidos partijai, Maria tyliai šokdavo pagal operos muziką koncertmeisterei už nugaros, o ši to net neįtarė.
– Pabaigoje klausimas, kurio prasmę supras tik į „Aidos“ premjerą atėję žiūrovai: Kseniya, ar jūs mokate nardyti?
– Atsakysiu atvirai: aš netgi plaukti nemoku, tad teko įveikti savo baimes. Bet esu artistė ir man patinka ekstremalios situacijos.
K.Bakhritdinova-Kravčuk pagrindinę partiją atliks lapkričio 11, 15 ir 17 d. „Aidos“ premjeriniuose spektakliuose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Režisieriaus Gedimino Šeduikio ir dirigento Sesto Quatrini sukurtas pastatymas šį savaitgalį atidaro naująjį LNOBT sezoną.
