Ainis Storpirštis ir Marius Repšys: Draugai gyvenime, partneriai scenoje

A.Storpirštis apdovanotas kaip jaunasis menininkas, M.Repšys paskelbtas geriausiu antrojo plano aktoriumi.

Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“ iškėlė jaunuosius aktorius į šlovės olimpą. Galėtų pasipūsti, susirgti žvaigždžių liga, tačiau tokių požymių – nė kvapo. A.Storpirštis ir M.Repšys išlieka paprasti, labai žmogiški ir žemiški. Jie vis dar pankuoja, kalba, kas ant liežuvio, neapsimetinėja, kuo nėra.

Interviu vieta – minkštasuolis Nacionalinio dramos teatro fojė, priešais fontanėlį. Aktoriai bičiuliškai sudrimba fotelyje, pusiau gulomis – jų manymu, būtent taip patogiausia megzti pokalbį apie teatrą.       

– Karštas sezonas pasitaikė, berniukai?

– Marius: Vienas geriausių mano gyvenime. Ne, ką aš čia kalbu – pats geriausias.

– Ainis: Nežmoniškai ilgas sezonas, be jokių atostogų – tikras maratonas. Aišku, džiugu, kad į jį įsiterpė Auksinių scenos kryžių apdovanojimai. Labai malonu.

– Vyresnės kartos aktoriai jau pripažinti, o jaunimas, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje – dar tik grumiasi dėl vietos po saule. Ar kada nors pagalvojote:  kada, po šimts pypkių, ateis mūsų laikas?

– Ainis: Kiekvienas artistas laukia savo vaidmenų, nes visi tiki, kad gali. O galimybės ateina su laiku. Retas kuris savo pirmą vaidmenį atlieka kaip pagrindinį. Reikia suaugti, išlaukti.

– Tai dabar jūsų aukso amžius?

– Marius: Čia tik pradžia, aukso amžius dar tik bus.

– Ainis: Dar bus visko.

– Marius: Tai aišku, kad bus visko. Daug kas priklauso nuo mūsų, bet daug kas – ir ne mūsų rankose. Ką gali žinoti, kas bus rytoj.

– Bet atrodo, kad stengiatės būti savo likimo kalviais. Juk atsiimdamas Auksinį scenos kryžių mokei: „Kai aktorius sako, kad nori vaidinti šį vaidmenį, gerbiami režisieriai, – duokite jam tą vaidmenį!“

– Marius: Klausiausi, kaip Marius Ivaškevičius skaito pjesę, ir supratau: arba vaidinsiu Vandalą, arba iš viso nevaidinsiu. Mačiau, kaip galėčiau įkūnyti šį personažą, pro akis plaukė vaizdai, kaip elgčiausi, ką daryčiau. Užaugau ir iki šiol gyvenu Krasnūchoje, turiu tam tikros gyvenimiškos patirties, todėl įsivaizdavau, kas per pilietis tas Vandalas, kaip jis mąsto. Yra vaidmenų, kai supranti: aš viską apie tai žinau. O būna, kad skaitai skaitai ir nieko nesupranti. Tada reikia daug kalbėtis, įsivaizduoti, ieškoti.
Aišku, reikėjo ir kitiems įrodyti, kad sugebėsiu suvaidinti Vandalą. Ainis mane užtarė. Oskaras patikėjo. Rezultatas nenuvylė, todėl ir sakau: jei aktorius prašo vaidmens, reikia jį duoti.

– Ainis: Jei žmogus daro tai, ką nori daryti...

– Marius: Jis ir padaro.

– Ainis: Ir daro tai triskart greičiau nei kitas.

– Marius: Greičiau, nuoširdžiau, įdomiau.

– Ainis: Jis tiesiog labai stengiasi, pats save motyvuoja.

– Marius: Mažiau laiko sugaištama sukurti personažą ir daugiau jo lieka spalvų ieškojimui.

– Ainis: Aišku, būna, kad labai nori, bet nepadarai. Bet pats noras jau yra milžiniškas indėlis į vaidmens kūrimą.

– Spektaklyje net kelios ilgos scenos, kai vaidinate tik dviese. Žiūrėjau ir spėliojau, kiek ten improvizacijos? Kartais atrodo, kad jūs provokuojate vienas kitą, kuriate čia ir dabar.

– Marius: Buvome daug visokių nesąmonių prigalvoję. Dabar pagrindinė mudviejų scena pamažu aprimsta, nusistovi. Ką nors naujo kol kas sunku išrasti.

– Ainis: Bet kartais iššauna! Daug kas priklauso nuo to, kaip tau tą dieną sekasi – juk mes su Mariumi jau septynerius metus kartu vaidiname. Kai scenos partnerį pažįsti ir kaip gerą draugą, nelieka nepasitikėjimo, baimės – tik azartas. Žiūri geranoriškai į kolegą ir tik lauki, jei jis ką nors pasiūlys. Arba pats ką nors pasiūlai. Improvizacija suteikia gyvasties.
Iš tikrųjų labai skiriasi mūsų sugalvoti bajeriai nuo M.Ivaškevičiaus parašyto teksto. Literatūra skamba kitaip nei buitinis kalbėjimas. Todėl mums ėmus improvizuoti, frazės suskamba kitaip – tai fonetika. M.Ivaškevičius turi savo braižą, o mes savo kalbėjimo maniera ne visada jį atitikdavome.

– Marius: Iš pradžių M.Ivaškevičius net labai pyko. Norėjo, kad tiksliai atkartotume jo tekstą: žodis į žodį, keiksmažodis į keiksmažodį. Bet po pirmos antros premjeros jau ir jis šypsojosi – ir jam ėmė patikti.

– Ilgai repetuodavote dviese?

– Marius: Susitikome su Ainiu du kartus. Pirmą kartą pražvengėme ir išsiskirstėme. Antrąkart susitikę irgi nelabai susikaupėme. O trečiąkart jau reikėjo rodyti Oskarui.

– Ainis: Parodėme ir jam tiko.

– Marius: Repetuoti pjesę su Oskaru buvo nereali patirtis. Jokių analizių Koršas nevedė. Ateini į repeticiją nusiteikęs, kad dabar susėsim, skaitysim, gilinsimės į charakterius. O jis: Sveiki, einam į sceną. Aš, aaa, mmm, tuoj persirengsiu. Vaidini su ta pjese, nosį sukišęs į tekstą, kur daugybė rusiškų keiksmažodžių. Vaikštai kažkur, jautiesi blogai, gal net netiki tuo, ką darai. Tarsi per prievartą darai darai darai ir kažkokiu būdu viskas atsistoja į savo vietas. Ima ir suveikia.

– Viena vertus atrodo, Dieve, koks gi ten tekstas... Tačiau pasižiūri – pjesė iš šimto puslapių. Yra ko pasimokyti.

– Ainis: Nuo žmogaus smegeninės priklauso. Žinau aktorių, kurie tekstą perrašinėja, nes tik taip įsimena. Aš nieko nedarau – man tiesiog įstringa: dainų tekstai, pjesių. Užtat su datomis visiška tragedija: neatsimenu net gimtadienių. Balta duobė.

– Marius: Man tai lengva, nors negaliu sakyt – mokausi. Žinau, kad rytoj reikės teksto, vakare sėdu ir skaitau.

– Marijus Mikutavičius dainos „Blemba, juk aš tave myliu“ pabaigoje sako, kad tiek kartų pakartojus žodį myliu darosi bloga. Ar su keiksmažodžiais tas pats? O gal jie įsigalėjo jūsų leksikone?

– Ainis: Na, tas keiksmažodinis žargonas lieka galvoje – tada ir gyvenime, žiūrėk, pramuša...

– Jūsų aktorių kurso mokytojas režisierius Gintaras Varnas viename pokalbyje užsiminė labai nusivylęs aktoriais, kai prieš spektaklį užėjęs į grimo kambarį išgirdo baisią keiksmažodžių laviną. Ar jis turėjo minty jus?

– Marius: Mus. Bet tada įvyko nesusipratimas. Mes į spektaklį ėjome po „Išvarymo“ repeticijos ir nebuvome atsiriboję nuo Vandalo ir Beno vaidmenų. Vėliau G.Varnas viską suprato.

– Kiek jums svarbi jo nuomonė?

– Marius: Labai svarbi!

– Ainis: Juk jis mūsų mokytojas! Jo palaikymas ir sveikinimai labai svarbūs. Keturi jo studentai šiemet buvo apdovanoti (geriausia antrojo plano dramos aktore tapo Elzė Gudavičiūtė. Metų teatro reiškiniu – teatro judėjimas „No Theatre“ ir Vidas Bareikis – red. past.) Tebūnie ne už tuos vaidmenis, kuriuos atlikome kartu su mokytoju, tačiau tai nė kiek nesumenkina jo indėlio į tai, kad mes to pasiekėme. Pagrindus, ant kurių augome kaip artistai, mums pastatė G.Varnas. Šis kursas ir tai, kad keturi auklėtiniai iškart po magistro buvo apdovanoti, yra didžiulė G.Varno pergalė.

– Marius: Mmm, jooo... pritariu. Nors jis turi savotiškumų.

– Ainis: Tai visi mes jų turime.

– Marius: Na, bet jis daugiau... Tačiau tai nekeičia fakto, kad jis yra maestro – savo darbo meistras. Esame išrinktieji, kad turėjome progą mokytis iš jo. Kad su juo baigėme studijas.

– Ainis: G.Varnas labai daug su mumis dirbo.

– Marius: Ar jis mokėjo, ar nemokėjo – nesvarbu. Jis darė. Vertė mus ieškoti.

– Ainis: Yra tokių mokytojų, kurie palieka kursus, nes patys yra apsikrovę darbais. G.Varnas mūsų nė karto nepaliko. Ir beveik visuose spektakliuose, kur jis dirbo, dalyvaudavome ir mes. Jis mus tiesiog įmesdavo į sceną. Mane į profesionalią sceną įstūmė pirmą studijų savaitę. Įsivaizduokite, ką reiškia aktorinio studentui visą studijų laikotarpį turėti praktiką, matyti, kaip dirba profai, būti šalia jų. Tai – fantastika. Tai tavo kaip aktoriaus brendimą pagreitina nežinia kiek kartų. Juolab kad jau antrame kurse turėjome spektaklį, kurį rodėme profesionalioje scenoje. Šalia studijų bandymų vyko bandymai profesionalioje scenoje. Ir viską suorganizavo mūsų mokytojas. Kasmet išleisti po spektaklį – absoliučiai pavydėtina situacija.

– Ar jau turite savo ritualų, kuriuos atliekate prieš lipdami į sceną?

– Marius: Visada prieš spektaklį pasimeldžiame. O tada jau – kaip Dievas duos.

– Fizinis pasirengimas?

– Ainis: Pradėjau vėl sportuoti.

– Marius: Aš sportavau kovos menus, akrobatiką. Galima sakyti, tai ir nuvedė mane į teatrą. Kartą treneris pakvietė į Nacionalinio operos ir baleto teatro operą „Skrajojantis Olandas“. Mane užkabino repeticijos: laipiojome ant lynų, kopėčiomis. Nusprendžiau, kad noriu būti aktoriumi. Metus praleidau studentiškame teatre, po to nusprendžiau stoti į aktorinį – kardinaliai pakeičiau gyvenimą. Grįžtant prie klausimo, aktoriui gal net svarbiau psichologinis pasirengimas. Kartais būna, kad pats save baisiai trypi...
 
– Ainis: Daugumos kūrybinių procesų metu esu nusivaręs iki tokio lygio, kad sakiau – nieko aš nesugebu, niekam netinku. Viskas, ką darau, absoliutus briedas.

– Kaip reabilituojiesi?

– Ainis: Pailsiu. Tiesiog išsimiegu.

– Ką jums, kaip žmonėms, davė vaidmenys „Išvaryme“?

– Marius: Aš žengiau žingsnį į priekį. Kartelė pakilo aukščiau. Įgijau patirties ir tą bagažą reikia išnaudoti.

– Nebaisu užstrigti ties Vandalu – vaidinti tik banditus?

– Marius: Taip ir yra. Dabar filmuojuosi – banditą vaidinu. Skambino iš kitur. Sako, reikia bandito. Sakau – eik į vieną vietą, užteks man tų banditų. Arba siūlai ką nors kitą, arba viso gero. Nenoriu užsidėti štampo.

– Ainis: Kai sukuri ryškų vaidmenį, labai sunku jo atsikratyti, ypač, jei tame vaidmenyje tave pamato daug žmonių. Po to imiesi ko nors kito, bet tavęs nenori priimti.

– Marius: Noriu iššūkio. Noriu pabandyti ką nors priešingo.

– Ainis: Minkšto, švelnaus.

– Marius: Kiškutį gal kokį Velykinį. Siūlė iš televizijos...

– Ainis: Kiškį? Dieve, na, ką jūs siūlot tokiems artistams?! Rimtai? Kiškį Repšiui vaidinti?!

– Marius: Sakiau, sutikčiau, jei mokėtumėt, kiek pasakysiu (juokiasi).

– Jūs jau įrodėte, kad galima tapti žinomais ir be televizijos.

– Ainis: Dėl to dvigubai džiugiau.

– Norėtumėte priklausyti kurio nors vieno teatro trupei, būti etatiniais?

– Ainis: Kol kas priskiriu save tik prie „No Theatre“ veiklos, o valstybiniam teatrui nenorėčiau priklausyti. Bent kol kas.

– Marius: O aš matau tame ir privalumų, ir trūkumų. Viena vertus, galėtum negalvoti apie pajamas. Iš kitos pusės atsiranda sustabarėjimas, prievarta. Vaidinimo džiaugsmo nebelieka.

– Ainis: Priklausydamas trupei, net nenorėdamas vaidinti Vandalo, negalėtum atsakyti. Turėtum vaidinti vandalus visur. Pasakys, kad šuniuką vaidinsi – ir vaidinsi. O tuo metu gal tau Nekrošius siūlo vaidinti ką nors toookio.

– Pavyzdžiui, Hamletą? Ar šis vaidmuo vis dar yra kiekvieno aktoriaus siekiamybė? O gal mados keičiasi?

– Marius: Aš norėčiau suvaidinti Ostapą Benderį.

– Ainis: Būdamas kokių 45 metų suaugęs vyras norėčiau suvaidinti Krikštatėvį. Būtų labai įdomu. Ir tą patį Hamletą. Mariau, negi atsisakytum Hamletą vaidinti?

– Marius: Aišku, kad ne.

– Ainis: Nežinau, ar tai yra siekiamybė, bet tokio vaidmens niekada neatsisakytum. Norisi pamėginti pasakyti „Būti ar nebūti“. Įdomu, kaip tu tai ištarsi? Kaip tą klausimą išgyvensi kūrybiniame procese? Yra tokių vaidmenų, kurie jėga. Ir ne be reikalo. Tiesiog jie parašyti „Jė-ga“. Tas pats Romeo... Ir Ostapo Benderio neatsisakyčiau – juk tai klasika.

– O apie režisūrą pagalvojate?

– Ainis: Kada nors norėčiau pamėginti.
 
– Marius: O aš ne. Man tai svetima. 

Dosjė

A.Storpirštis – 26 metų aktorius, menininkas, muzikantas, grupės „Suicide DJ“ narys; judėjimo „No Theatre“ narys. Aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sūnus.

M.Repšys – rugsėjo 1-ąją gimęs 27 metų aktorius, judėjimo „No Theatre“ narys. Vedęs: žmona Vaida. Turi 8 mėnesių dukrą Gretą.