Viena iš Keistuolių teatro steigėjų, aktorė bei pedagogė Ilona Balsytė, pati auginanti mokyklinio amžiaus atžalą, yra įsitikinusi, jog teatras vaikams padeda ne tik pažinti savo kūrybines galimybes, bet ir išmokti betarpiško bendravimo vienam su kitu.
– Vis garsiau svarstoma prailginti mokslo metus moksleiviams. Ar sutinkate su šia idėja? Galbūt verčiau vaikus užimti alternatyvia edukacine veikla, pakelti juos iš mokyklos suolo?
– Žvelgiant į šiandieninę situaciją vienareikšmiškai geriau juos pakelti iš suolo ir atvesti į įvairius edukacinius užsiėmimus. Ką vaikai veiks mokykloje, prailginus mokslo metus? Mokytojai bus priversti burti iš kavos tirščių ieškodami, kuo užimti vaikus, ir greičiausiai rinksis paprastesnį kelią, pavyzdžiui, skaitys knygas, rodys filmus arba inicijuos kitas veiklas, kuriomis verčiau galėtų užsiimti profesionalai. Tokiu atveju vaikui geriau palankyti robotikos, teatro užsiėmimus arba dailės studiją. Aš neturiu kategoriškos nuomonės, kad mokslo metų tikrai nereikia prailginti, bet, manyčiau, to griebtis reikėtų tik peržiūrėjus ugdymo programas ir pamačius, jog naujajai programai išties nepakanka esamos jų trukmės. Papildomos dienos turi būti prasmingos, o pratęsti mokslo metus tik todėl, kad tai daro kitose šalyse nesigilinant, kas per tas papildomas dienas yra veikiama, mano nuomone, yra tikrai neatsakingas požiūris.
– Dažnai vyrauja nuomonė, kad ikimokyklinukams ar kiek vyresniems vaikams teatras gali pasirodyti nuobodus, o išsėdėti spektaklyje vietoje nenustygstantiems mažiesiems – esą neįveikiama užduotis. Koks, jūsų manymu, yra tinkamiausias būdas supažindinti jaunuosius žiūrovus su teatru?
– Be abejonės, 9-erių metų vaiką nuvedus į spektaklį darželinukams arba 16-mečiams gali būti sunku išbūti iki galo – juk tas spektaklis skirtas ne jam. Orientuodamiesi į konkrečią amžiaus grupę teatro kūrėjai sukuria spektaklį taip, kad vaikams jis būtų tikrai įdomus. Kitu atveju tai blogas teatras, į kurį tiesiog nereikia eiti. Kita vertus, yra nemažai vaikų, norinčių lankyti teatro būrelius, tačiau aš pati į tokius būrelius žiūriu atsargiai. Daugumos dramos būrelių bėda ta, kad vaikai tėra mokomi vaidinti bei kartoti tą patį tekstą ar veiksmą, o normalus kūrybinis procesas nevyksta. Dažniausiai tokius būrelius palankę vaikai aktoriais tikrai nebegalės tapti: jie tiesiog išmokomi klišių, savotiškų „pavaidinimų“. Teatras yra visai kas kita – jame aktoriai ne vaidina, o iš tiesų išgyvena situacijas scenoje, be to, nuolat yra kuriama – neįmanoma pakartoti to, kas buvo vakar.
Teatras yra visai kas kita – jame aktoriai ne vaidina, o iš tiesų išgyvena situacijas scenoje, be to, nuolat yra kuriama – neįmanoma pakartoti to, kas buvo vakar.
– Teatras nepaprastai lavina kūrybiškumą – jei pedagogas dirba teisingai, kūrybai atveriami visi keliai. Be abejonės, tai būdinga ir kitoms meno šakoms, tačiau tik teatras papildomai atveria kelius į bendravimą – tai, ko ypatingai trūksta šiandien. Vaikai nuo mažų dienų susikuria profilius socialiniuose tinkluose ir nustoja bendrauti akis į akį; net sėdėdami vienas šalia kito jie veikiau išsako savo mintis ne žodžiu, o išmaniųjų technologijų pagalba. Šiuo atveju teatras gali būti ta „geroji fėja“, iš naujo padedanti vaikams išmokti bendrauti.
– Kaip įvyko jūsų pačios pažintis su teatru?
– Ji įvyko dviem frontais. Visų pirma eidavau žiūrėti spektaklių – mano mokykla buvo muzikinė, stiprios meninės krypties, todėl dažnai žiūrėjome spektaklius, važiuodavome ir į kitų miestų teatrus. Kita vertus, pati nuo mažumės užsiėmiau kūryba, su pusseserėmis bei pusbroliais stačiau spektaklius, – man buvo įdomu kurti teatrą taip, kaip aš jį išmaniau, nors niekada nelankiau jokio dramos būrelio.
– Su pirmąja kūrybiškumo stovykla susidūrėte dvejopai: buvote ne tik viena jos rengėjų bei viešnių, bet ir vieno stovyklautojo mama. Kokius ryškiausius įspūdžius iš stovyklos atsinešėte jūs ir jūsų sūnus?
– Man buvo labai smagu, kad ši iniciatyva atsirado ir įvyko mūsų teatre. Šis faktas yra labai reikšmingas, nes jau seniai svajojome apie savo „keistuolišką“ teatro studiją. Viena vertus, savotiškas pedagoginis procesas lyg ir vyko: jau 1997 metais išleidome pirmąjį aktorių – filologų kursą, bet visada galvojome ir apie jaunesnį žmogų, paauglį, kuriam teatro studija taip pat reikalinga. Galiausiai pirmasis žingsnelis įvyko – bent jau vasaros stovyklos pavidalu, ir tuo aš labai džiaugiuosi. Mano sūnui (nors jis teatre buvęs ne kartą) buvo labai įdomu tiesiogiai pabendrauti su dekoracijų meistru, sužinoti, kas yra šviesos, pakalbėti su teatro dailininke apie scenografiją ir kostiumus. Mes, teatralai, net savo vaikams neišaiškiname įvairių smulkmenų, nes tai mums atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas, neišvengiama gyvenimo dalis.
Mes, teatralai, net savo vaikams neišaiškiname įvairių smulkmenų, nes tai mums atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas, neišvengiama gyvenimo dalis.
– O juk dažnas net neįsivaizduoja, koks yra užkulisinis gyvenimas teatre, kas vyksta iki spektaklio atėjimo į sceną ir netgi tuo metu, kai jį jau žiūrime. Tikiu, kad visiems dienos stovyklos dalyviams tai buvo įdomu ir įsimintina. Žinoma, vaikams itin svarbu ir galutinis rezultatas – jų improvizuotas pasirodymas. Labai džiaugiuosi, kad jį vaikai kūrė patys.
– Dažnai rinkdamiesi iš gausybės vasaros stovyklų tėvai ieško į sportą bei aktyvesnį laiko leidimą orientuotos veiklos savo atžaloms. Kokių patarimų turite tėvams, vis dar atsargiai žiūrintiems į meninės pakraipos stovyklas?
Jei tik tokie tėvai įsivaizduotų, kiek aktoriai sportuoja! Pasikalbėję su aktorinių studijų studentais jie sužinotų, kad pirmame kurse studentai išmoksta ir žongliruoti, ir daryti špagatą... Fizinės veiklos aktorius turi labai daug, o juk mūsų stovykloje taip pat yra judesio užsiėmimai. Sporto būreliuose fizinis krūvis neretai būna lyg sporto salėje – be jokios kūrybos. Teatre kiekvienas judesys turi savo motyvaciją, kūrybinius aspektus – tu ne šiaip sau pakeli koją, bet gali įsivaizduoti, kad esi nindzė arba paukštis. Taip lavinamas ir kūnas, ir kūrybiškumas, o ir vaikams tokia veikla yra gerokai įdomesnė.
– Suprantama – dažniausiai tėvai galvoja, kad vaikas devynis mėnesius atsėdėjo mokykloje ir dabar jam reikalingas fizinis krūvis. O jeigu tam fiziniam krūviui dar pridėtume kūrybinių aspektų? Šiltuoju metų laiku pajudėti tikrai nėra sudėtinga – vaikai kieme gainioja kamuolį, važinėjasi dviračiu, todėl aš pati į sporto būrelius sūnų mieliau leidžiu žiemos metu. Vasarą vaikams vertėtų paieškoti kūrybinės veiklos.
– Kokius svarbiausius tikslus keistuoliai kelia kūrybiškumo stovyklai, ją pristatydami antrąjį kartą?
– Praėjusi stovykla buvo pirmas blynas – ir tikrai neprisvilęs, – tačiau po pirmosios patirties visada išryškėja tam tikri aspektai ir galima atsijoti, kas buvo labai gerai, o ko galima atsisakyti ar pridėti. Tęsiant veiklą visuomet atsiranda vietos tobulėjimui, o mes šiam procesui esame atviri bei ryžtingi. Norime, kad vaikai iš tikrųjų atrastų ir pamiltų teatrą. Praeitą vasarą tai pavyko – dauguma stovyklos dalyvių išreiškė norą dalyvauti ir kitąmet, tad neabejoju, kad sugrįžę šiais metais jie galės drąsiai pasakyti: „Oho, šiemet čia dar geriau“!
