Aktorė Violeta Mičiulienė: „Nebijokit – pabaisų nebus“

Spektaklio režisierė – Asta Simonaitė, dailininkas ir scenografas – Arvydas Gudas, vaidina V.Mičiulienė. Premjera įvyko Pasvalio kultūros centre vasario 22 dieną. Bilietų neliko vos per kelias dienas. „Menas tampa deficitu, – svarstė režisierė. – Žmonės siūlė mokėti dvigubai, kad tik gautų atsisėsti nors ant pristatomos kėdutės.“

Violetos Mičiulienės ir šimto jos vaidmenų pristatyti nereikia. Ją žino ar apie ją girdėję yra visi. Iškalbingas ir 84 tūkstančių feisbuko tinklaraščio „ViPirmadienis“ sekėjų skaičius, ir amžinas humoro grupės „Ambrozija“ populiarumas.

O Pasvalyje, kuris aktorei ypač artimas, gimė nauja pradžia – spektaklis. Vos po dešimties repeticijų ir daug pokalbių iki vėlumos su drauge bei režisiere Asta Simonaite. Su dailininko Arvydo Gudo kurtomis dekoracijomis, scenoje virstančiomis viso gyvenimo atributais. „Ryški žalia suknelė. Dekoracijos lyg nykštukų pasakos motyvais. Ir mano ryža galva. Taip – tai klounas…“ – vėliau atskleidė aktorė.

– Aš nusirengiau prieš jus visus vien tam, kad jūs suvoktumėte – mes esame tokie ir neleiskime, kad su mumis kiti elgtųsi kaip su svetimais. Mes visi esame nuostabūs su visomis savo istorijomis. Aš jus labai myliu, – nusilenkdama publikai, tarė Violeta.

Po spektaklio dar ilgai stoviniavo eilė gerbėjų – su gėlėmis ir dovanomis, norėdami kartu įsiamžinti. Sveikino ir valdžios atstovai – meras Gintautas Gegužinskas, kultūros centro direktorius Robertas Lavickas, Seimo narys Antanas Matulas net priklaupė. O Violeta, kiekvieną pasitikdama su juoku, išsklaidė bet kokią pompastiką.

Jau laukia gastrolės po visą Lietuvą. Ir būtinai – pakartojimas Pasvalyje. Po premjeros, nutilus plojimams, išsiskirsčius gerbėjų miniai ir užgesus šviesoms, pasikalbėjome su kūrėjomis.

– Net jūsų nepažįstantys juto, kad buvote nuoga. Ar baisu?

– Aš esu tokio amžiaus, kad man jau niekas nebaisu. Ir niekad nebūdavo, – papurčiusi galvą, pripažino Violeta. – Nes jeigu dabar nepradėsi kalbėti apie tai, kas tu esi… – nutęsė. Aš jau nustojau bijoti. Po tėčio mirties supratau, kad aš nebesu atsakinga už svetimus žmones. Kalbu, ką galvoju, atsisakiau tų žmonių, su kuriais neturiu jokių ryšių dėl ateities. Ir aš nebebijau.

– Po tiek gyvenimo, kurį matėme spektaklyje… Ar ko nors gailitės?

– Nieko. Ir jeigu dabar reikėtų sugrįžti ir pakartoti, aš viską kartočiau. Nes tos pamokos padarė mane tokią, kokia aš dabar esu. Turiu nuostabius draugus, patirtis. Dabar aš darau viską, ką noriu – kai man šešiasdešimt metų, – įkvepia aktorė ir atskleidžia ateities planus dalyvauti naujame LRT vasaros projekte, studijuoti doktorantūrą, rašomą kino filmo scenarijų bei knygą, susitikimus su Islandijos lietuviais… Panašu, jog Violetą Mičiulienę dar išvysime daugybėje skirtingų amplua.

– O kas yra didžiausios pabaisos? Ir ką daryti, jas sutikus?

– Pati didžiausia pabaisa esame mes patys. O kai ją pamatai veidrody ir pradedi nebebijoti, viskas dingsta. Mūsų pasaulyje visi vieni kitus gąsdina. Aš noriu pasakyti – nebijokit, pabaisų nebus (šypsosi).

– Asta, jūs ir Violeta esate draugės, kursiokės, kolegės… O bendras spektaklis – visai kas kita?

– Taip. Suvaldyti vulkaną yra ką veikti. Viena mokytoja man labai teisingai pasakė: „Susitiko komedija ir drama, kažkas bus.“ Giluminiai dalykai yra mano, stand-up – Violetos.

Tai buvo iššūkis. Ir kaifas man pačiai. Ir dar labai faina, kad ji reagavo į pastabas, buvo labai sąžininga, užsirašinėjo. Nebuvo „žvaigždė“. Tai man buvo stimulas, suteikė pasitikėjimo.

– Jūs „ištraukėte“ kitą Violetos pusę?

– Labai norėjau apnuoginti ir „ištraukti“ dar daugiau… Manau, kad po penkto spektaklio pavyks (šypsosi). Kai žmogus tiek daug kartų scenoje, sunku atidaryti širdį. Ji sako, kad atidaro, bet… – nutęsia režisierė. – Visgi į pabaigą ji iš tiesų šiek tiek apsinuogino.

– O kaip viskas prasidėjo?

– Jei atvirai – Violetai šešiasdešimt metų. Baliai, vestuvės… Tikrai norėjo spektaklio. O aš turiu geras sąlygas ir ji sutiko. Norėjo susitikti su žiūrovu ne kaip renginių vedėja, ne kaip klounas.

– Mes turbūt pirmą kartą Violetą matėme tokią.

– Taip! Visi žmonės turi tą kaukę. Ypač tokie žmonės. Ir jiems labai sunku gyvenime. O čia kaukę šiek tiek praskleidė… Kaip žavinga, kad ji man leido tai padaryti, atidaryti širdį. Tai yra pats gražiausias dalykas.

Nebijoti pasakyti, kad tu suvalgei vaikams skirtas vištos šlauneles… Ir mes visi paauglystėje dainuojam prieš veidrodį, maivomės – norim, kad tas bernas pamatytų. Bet ne visi tai pripažįsta, – spektaklio detalių atskleidė režisierė. – Žinome daug tokių žmonių. Vytautas Šapranauskas iškeliavo, nes niekas „nenuėmė“ jo „nosies“. Nes jis pavargo būti, nes yra štampas. „Pasakyk anekdotą“ – kaip dažnai komikai tai girdi. O Violeta nusiėmė kaukę, parodė, kad gali būti kitokia…

***

„Pabaisų nebus“ – apie buvimą klounu ir apie gyvenimą už plačios šypsenos. Apie juoką ir ašaras. Apie dvi Violetas ir apie mus visus. Apie gyvenimą – tokį, koks jis yra. Apie vaikystėje duotą pažadą Dievui, kurį… pamiršome. Koks jis? Ką savo gyvenime turime ištęsėti? Tai išsiaiškinti turime kiekvienas sau. Ir niekada nevėlu. O pabaisų – nebus…