„(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“
Vienas sėkmingiausių Naujojo teatro spektaklių „Stiklinis žvėrynas“ (rež. a.a. Artūras Šablauskas 1963-2012) taip pat kalba apie negalią, tačiau kiekvieno šiame teatre dirbančio žmogaus istorija lieka už kulisų, nežinoma ir nepažinta – kaip jis ar ji čia atsidūrė? Kas nutiko, kad negalia tapo šio žmogaus gyvenimo dalimi? Iš kur sėmėsi jėgų ir įkvėpimo, kad negalia virstų jos ar jo galia dirbti, kurti ir toliau iš naujo gyventi?
Šiuo „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ projektu pristatoma „(ne)galia“, kad fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.
Susipažinkime su Žydrūne Dragūnaityte
– Papasakok, ką veikei iki atrandant „Naująjį teatrą“?
– Baigiau vidurinę mokyklą Vilkaviškyje, žinojau, kad noriu daryti kažką įdomaus, bet galvojau, kad neturiu jokio talento, o mokykloje dar slėpdavau savo regėjimo negalią. Tai buvau toks kompleksų maišelis. Mamos patarimu, įstojau į kineziterapiją. Mokiausi gerai, bet man buvo taip neįdomu, jaučiau, kad tai ne mano vieta, bet galvojau, kad toks gyvenimas, juk reikia.
Lapkričio mėnesį mano sesė pakvietė pažiūrėti spektaklį „Stiklinis žvėrynas“, tada jis buvo rodomas Vilniaus Mažajame teatre. Ta diena buvo kažkuo ypatinga, nes pamačius tą spektaklį mane užliejo toks keistas jausmas. Jaučiau, kad mano viduje kažkas pasikeitė. Atėjo toks suvokimas, kad turiu būti teatre, galvoje skambėjo „Eureka!“. Po spektaklio dar visą savaitę jaučiausi keistai.
Atėjo toks suvokimas, kad turiu būti teatre, galvoje skambėjo „Eureka!“.
Galiausiai sugalvojau, kad man reikia mesti mokslus, tai pranešiau mamai ir ji vos neišprotėjo. Gąsdinantys klausimai – kaip ir ką aš toliau darysiu. Galiausiai mečiau mokslus ir sugrįžau į Vilkaviškį, o vasario mėnesį apėmė tokia lengva depresija. Tuo laisvu laiku aš verčiau galėjau mėgautis, bet save graužiau ir mintimis kankinau, jog dabar liksiu kaime gyventi visam laikui.
Kadangi Naujajame teatre vaidino mano sesuo, aš apie jį jau žinojau ir laikas nuo laiko apsilankydavau repeticijose. Viename spektaklyje negalėjo sudalyvauti aktorė ir direktorė, ieškodama išeities, pasiūlė man pabandyti jame suvaidinti. Po visko galiausiai pasiūlė įsidarbinti. Tai buvo apie 2011 metus.
– O ką tiksliai veiki šiame teatre?
– Esu aktorė, anksčiau teko dirbti ir vadybinį darbą, bet šiuo metu turime daug spektaklių, tai susikoncentravau tik į aktorinį. Nors prisistatyti aktore mane šiek tiek glumina. Kai kas nors pristatinėja aktorė Žydrūnė, ne visada ta tikrąja aktore jaučiuosi, gal esu per daug suidealizavusi aktoriaus statusą.
Aktoriai man yra kaip pavyzdys pasauliui, kurie yra be galo atsidavę savo profesijai, o aš neturiu to aktoriaus diplomo ir lyg būtų neteisinga mano atžvilgiu pretenduoti būti tuo didžiu pavyzdžiu. Tikriausiai žodis „artistė“ mano atveju tiktų geriausiai (juokiasi).
– Kas yra sunkiausia dirbant šį darbą?
– Išmokti asmeniškai ir jautriai nereaguoti į pastabas ir kritiką. Dabar tai priimu kaip mokyklą, o iki to visada nervindavausi, apsiverkdavau, norėjau gal 100 kartų viską mesti, bet pakeičiau savo požiūrį, kad tai yra mano tobulėjimas ir šis darbas pasidarė lengvesnis. Paties aktoriaus darbas yra nuolatinis ieškojimas, darbas su savo ego ir nebijojimas atrodyti kvailai.
Aktoriaus darbas yra nuolatinis ieškojimas, darbas su savo ego ir nebijojimas atrodyti kvailai.
– Su kokiomis kliūtimis teko dažniausiai susidurti dėl savo negalios ir ar jų sumažėjo į kasdienybę įtraukus teatrą?
– Atrodė, kad tai, ką darau, yra neužtektinai gerai, dažnai buvo jaučiamas kaltės ir baimės jausmas. Tikriausiai tai atėjo iš mano vaikystės, nes neaugau idealioje šeimoje. Būdama šeštoje ir septintoje klasėje aš mokiausi silpnaregių mokykloje. Bet norėjau baigti bendro lavinimo mokyklą kaip ir visi, būti tarp „normalių“, todėl grįžau į Vilkaviškio mokyklą. Ten buvo sunku, nes man buvo gėda, kad prastai matau, kad esu kitokia ir to niekam nesakydavau. Tiesiog bijodavau parodyti, kad aš nematau, todėl apsimetinėdavau – gudraudama atsiskaičiuodavau savo skaitymo eilę ir taip pasiruošdavau iš anksto.
Atsiradęs teatras man padėjo suvokti, dėl to esu dėkingai direktorei Svetlanai Šulc, kad visiškai nesvarbu tie tavo fiziniai apribojimai ir jei tu nori kažką padaryti, tai tu ir gali padaryti. Mano nematymas leidžia man būti kitokia ir tai nėra blogai. Galiu dabar atvirai pasakyti, kad jei praėjusi pro šalį nepasisveikinu, tai ne dėl to, kad esu arogantiška, aš tiesiog nematau. Anksčiau tai pasakyti buvo gėda.
Negalia man dabar kitaip suprantama. Kas anksčiau buvo gėda dėl fiziškumo, nieko nereiškia lyginant su negebėjimu mylėti. Taip pat, išmokau paprašyti pagalbos, nes iki teatro visada mėginau savo jėgomis pamatyti tą patį troleibuso numerį. Dabar neturiu tos baimės paprašyti, o ir padėti nereikia bijoti.
– Teatre esi aktorė, o ką pats teatras veikia tavyje?
– Teatras manyje dirba nemažai, jis padeda man save atrasi visokią. Manyje buvo atsiradę daug kompleksų, nes tėvas turėjo priklausomybę alkoholiui. Tas nesaugumas mane persekiojo ir atrodė, kad jei būsiu tokia kaip visi, problemos išsispręs, tačiau iš tikrųjų norėjosi būti laisva ir būti savimi. Tai buvo ilga kova tarp šių dviejų priešingybių.
Teatras padėjo man atrasti, kad jei būsiu „šaunuole“, dar nereiškia, kad būsiu ir geras žmogus, kad tos mano skirtingos spalvos jau savaime yra gražu ir įdomu. Tai suvokiau, kai intensyviai repetavome spektakliui „Atleisk man“.
Mūsų priimami sprendimai kai kada gali būti ir blogi, bet taip yra ne dėl to, kad patys esame blogi, o todėl, kad aplinkybės mus priverčia rinktis tarp dviejų blogų pasirinkimų. Būtent teatras, spektakliai parodo tą pasirinkimų eiliškumą ir tuos pasirinkimo taškus, kada blogi sprendimai tiesiog neišvengiami. Tas aktorės gilinimasis į personažus, supratimas ir jų sprendimų pateisinimas padeda suprasti, kad manyje yra visokių spalvų, nuo baltos iki juodos. Ir jos yra visos geros.
Aktorės gilinimasis į personažus padeda suprasti, kad manyje yra visokių spalvų.
– Jei vis dėlto nebūtum šiame teatre, kaip manai, ką dabar veiktum?
– Kartais apie tai pagalvoju. Pamąstau, jei vis dėlto būčiau baigusi kineziterapiją, ar aš dirbčiau toje srityje? Jei ir dirbčiau, aš vis tiek savęs ieškočiau, nes man sunku dirbti monotonišką darbą. Aš labai lengvai užsikabinu už bet kokios idėjos, kad ir degtukų pakavimas gali man pasirodyti įdomi veikla, bet greitai susiformuojanti rutina mane varžys ir galiausiai pradėsiu kankintis.
Teatre nėra rutinos, nuolat kažkas keičiasi, kažkas naujo atsiranda. Spėju, kad vienu ar kitu keliu būčiau nuėjusi iki teatro. Galbūt būčiau lankiusi būrelius, gal būčiau dirbusi su vaikais, man tai artima. Tikrai būčiau nenurimusi ir ieškojusi savo realizacijos, nes teatre aš tai ir randu.
– Jūsų teatro spektakliuose, tokiuose kaip „Stiklinis žvėrynas“ arba „Alter ego“, yra stipriai išreiškiamas tikėjimas ir viltis. Koks tavo santykis su tikėjimu, o gal netikėjimu?
– Iš tikrųjų dar vienas dalykas, kuris mane labai išlaisvino ir padėjo save priimti, buvo atrastas tikėjimas. Tas suvokimas, kad pasaulis nėra tik toks, kokį mes matome savo akimis, kad yra kažkas daugiau ir kai tu suvoki tai, tas negalias priimi visai kitaip. Ne viskas apsiriboja stalu, kėde, mano prastomis akimis. Yra kažkas daugiau, tas kitas gyvenimas.
Gal tos mano blogos akys yra duotos kaip dovana, kad kažką išmokčiau. Jeigu visa būtų tik materija, tai tada tikrai būčiau labai nuskriausta, nes nematau gerai, esu su trūkumu, bet turiu suvokimą, kad yra kažkas daugiau.
Jeigu visa būtų tik materija, tai tada tikrai būčiau labai nuskriausta.
Mano šeima buvo netikinti. Kai mano sesuo krikštijo savo mergaitę, pasiūlė ir man tuo pačiu pasikrikštyti, man tada buvo 19 metų. Mano reakcija buvo neigimas, pyktis ir priešinimasis, galiausiai pamąsčiau, kad kažkada bažnyčioje norėsiu susituokti, tai dabar bent jau praktiškai susitvarkysiu. Pradėjau mokytis tų maldelių, pasikrikštijau ir per mėnesį atsirado noras nueiti į bažnyčią.
Galiausiai, kai pradėjau dirbti teatre Vilniuje, pradėjau vis dažniaus nueiti į Katedrą pasimelsti, ten pasėdėjusi visada išeidavau laiminga, taip mažais žingsneliais įsijungiau į Taize kelionę, atsirado kiti religiniai žygiai ir net įstojau į teologiją.
Paauglystėje labai bijojau mirties, o atsiradus tikėjimui ir numirus mano tėčiui, aš supratau, kad per tikėjimą aš su baime susigyvenau. Jei tėtis būtų numiręs prieš man atrandant tikėjimą, būčiau labai sunkiai pakėlusi tą įvykį ir tą baimę. Išsiskyrimas, nors ir yra sunkus bei skausmingas, bet mirtis yra tik stotelė ir tai perėjimas į tą tikrąjį gyvenimą. Todėl man tikėjimas yra svarbus, jis visada yra šalia manęs, padeda priimti sunkias situacijas, įveikti baimes.
– Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte, kad žmonės geriau suprastų apie galios ir negalios formas?
– Svarbiausia, kad žmonės neįgalumo negailėtų, kad neįgalieji nėra kažkokie vargšiukai. Dažniausiai prasideda taip: „vargšė mergaitė, nemato, kaip tau sunku gyventi...“. Mano šeimoje niekada niekas negailėdavo, nebent mama leisdavo neravėti daržų, nes daugiau išraudavau tuos gerus augalus, o ne piktžoles. Gailėjimasis yra pavojingas dalykas, nes juo patikėjus pradedi paprasčiausias tinginystes pateisinti savo neįgalumu.
Gailėjimasis yra pavojingas dalykas.
– Kaip manai, ar teatras, kaip meno forma, tau leidžia parodyti galios ir negalios santykį?
– Tas pats pojūčių spektaklis „Kodėl aš čia?“, kai žmonės paklausia, kodėl mes tokį spektaklį sukūrėm, kokia buvo viso to mintis, tai pagrindinė mintis tokia – mes atimame vieną gebėjimą iš jų, bet jie vis tiek tame spektaklyje ir valgo, ir šoka, ir juokiasi, ir uosto, ir lipa laiptais, dalinasi įspūdžiais. Vienas iš tų aspektų, kad jie nematė, bet jie lygiai tą patį darė kaip visada. Ar dabar dėl to jų reikia gailėtis?
Norėdamas, tu gali viską. Jeigu jie pabūtų savaitę uždengtom akim, jie prisiverstų nueiti į miestą, nematydami išsiprausti, nueiti į tualetą. Ne vienas žiūrovas man sakė, kad mes, turėdami ribotumų, vis tiek einame į sceną, einame pirmyn ir tai yra tikras įkvėpimas kitiems. Noriu, kad mūsų teatro menas įkvėptų optimistiškumo ir tikėjimo savo galiomis.
– Apie ką dabar svajoji?
– Viena iš mano svajonių dabar yra bent vieną dainą išmokti groti gitara ir ją sudainuoti. Visada to bijojau, visada dėl to savimi nepasitikėjau, bet pradėjau mokytis groti gitara ir dainuoti, tai, tikiuosi, ta svajonė neužilgo išsipildys.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ 3700 eurų paramą.
Portalas 15min.lt informaciją skelbia neatlygintinai.
