Liepos 30 d. čia įvyks pirmasis oficialus renginys. Apie naują vardą teatro pasaulyje „Scena D“ ir ypatingas stovyklas vaikams – tiesiai iš Dalios bei Žilvino lūpų.
Dalia: Abu su Žilvinu esame iš nedidelių miestelių, jis iš Utenos, aš iš Biržų, tad nors Vilnius per studijų ir darbo „Teatriuke“ metus ir tapo savas, atsiradus vaikams vis labiau norėjome turėti kažkokią jaukią savo vietą, kur būtume arčiau gamtos ir toliau nuo urbanistikos. Per keletą metų Vilniaus apylinkes išvažinėjome skersai išilgai, aplankėme gerą pusšimtį sodybų. Kai atvažiavome į Drąsių kaimą ir pasiekėme nuošaliau stovėjusią kalvio sodybą, supratome, kad radome. Nors į sodybą tuo metu net kelio nebuvo.
Žilvinas: Aš nežinau, ką mes tuo metu galvojome, kai tapome 3 hektarų žemės, didžiulio sodo bei ne pirmos jaunystės statinių savininkais, bet visa sodybos atmosfera pavergė ir užliūliavo. Ten buvo tiek visokių netikėtų įnagių, daiktų, su savo istorijom, su savo aura, kuriai negalėjome atsispirti. O kai jau įsigijome, tai teko imtis visų tvarkymo darbų ir jų buvo neįtikėtinai daug – ir kelią iki sodybos teko nutiesti, ir vandenį atsivesti, ir stogą lopyti, ir sienas ramstyti.
Dalia: Vos įsikūrę susipažinome ir susidraugavome su kaimynais, kurių dauguma turėjo panašaus amžiaus vaikų. Mums atrodė, kad čia tie vaikai vasaroja kaip pasakoj – žemuogiauja, grybauja, maudosi, miškais laukai su dviračiais laksto, juk tokia fantastiška gamta aplink. Bet kažkurį kartą vakarodami išgirdom, kad nieko panašaus – vaikai kaime kiauras dienas nosis į kompiuterius ir telefonus sukišę, tarpusavyje nebendrauja. Tiesiog siaubas apėmė tai išgirdus. O juk važinėdami po visą Lietuvą su „Teatriuko” pasirodymais mes nuolat su vaikais susitinkame, bendraujame, įtraukiame juos į visokias kūrybines veiklas. Užvirė viduj, kad taip negerai, pasitarėm, paderinom ir padarėm tiems mūsų kaimo vaikams pirmąją stovyklą, kuri daugeliui buvo visiškas atradimas ir daugybė pirmų kartų.
Žilvinas: Pirmą vasarą kasdien mūsų kolegos, draugai pas mus važiavo, rodė, žaidė, kūrė, improvizavo, filmavo – ko čia tik nebuvo! Tikrai stengėmės dėl tų vaikų, kaip tik galėjome. Tai kitą vasarą mūsų kaimo vaikai jau laukė stovyklos, klausinėjo nuo pavasario. O mes per tą laiką pasidairėm dar labiau aplink ir pamatėme, kad ir gretimuose kaimuose yra vaikų, kuriems tai būtų vienintelė galimybė kažką tokio neįprasto, nekasdienio patirti, patikėti savimi, pradėti svajoti. Į miestiečiams įprastas stovyklas jų niekas neveža, nėra už ką. Tuomet ėmėmės ieškoti bent šiokio tokio finansavimo, daug kalbėjome su seniūnais, su bendruomene, ir tos stovyklos ėmė ir įsisuko. Stovyklas dabar iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų su Molėtų rajono savivaldybės parama stovyklą lanko nemokamai. Taip jau aštuonerius metus kas vasarą ir stovyklaujam. Pamainų daugėja, vaikų jose daugėja, bet sustoti kol kas neketinam, nes matome tame labai didžiulę prasmę.
Dalia: Ir per visą tą laiką, nuo pat pirmų stovyklų ir vasarojimų savo sodyboje, prieš akis buvo senas, suklypęs tvarto pastatas. Kaip ir yra statinys, ir nemažas, bet naudos iš jo jokios, tik riogsio. Tai vis pasvajodavom, kaip būtų šaunu ir kiek visko galima būtų įgyvendinti, jei jis būtų tinkamai sutvarkytas ir mūsų veikloms pritaikytas. Tačiau kapitaliniam sutvarkymui jokių mūsų honorarų niekuomet nebūtų užtekę. Vėl ėmėme domėtis, kaip rasti finansavimą. Galop atradome Molėtų rajono Vietos veiklos grupę. Parašėme vieną paraišką bet ji nebuvo sėkminga, tuomet – antrą.
Taip 2018 m. pagal Molėtų rajono VVG teritorijos vietos plėtros strategiją 2014 – 2020 m. pavyko gauti finansavimą iš „Leader“ programos. Kaimo vietoves būtina gaivinti, suteikti joms daugiau gyvybės, jos turi tapti patrauklios, nenusileisti miestui pagal gyvenimo kokybę visomis prasmėmis. To savo projektu ir siekiame. Iki 2020-ųjų turėjome labai daug darbo su visa dokumentacija ir projektavimu, kas mums, menininkams, buvo klaiki užduotis, o jau patys statybų darbai užvirė per patį karantiną, taigi – su visais jo iššūkiais. Dabar net sunku patikėti, kad viskas jau baigėsi, tvartas – nebeatpažįstamas, visur švaru, gražu, tik kurk. Ką ir darom!
Žilvinas: Iš tiesų dabar kaime turime modernią, labai patogią, estetišką studiją, pritaikytą visokiausiems kultūros renginiams, edukacijoms, meno, kūrybos rezidencijoms ir visokiems kultūriniams eksperimentams. Įsirengėme pagrindinę renginių ir edukacijų erdvę, dvi studijas, virtuvę, stovėjimo aikšteles. Visos patalpos pritaikytos neįgaliesiems. Po ilgų paieškų ir svarstymų šią erdvę pavadinome „Scena D“. Esame scenos žmonės, naujoji erdvė yra skirta scenos menui ir viskam, kas su tuo susiję, tad mums šis žodis labai artimas, brangus ir tiksliai perteikia mūsų veiklas ir svajones. Raidė D taip pat turi labai daug prasmių. Visų pirma ji nurodo sąsają su vieta – Drąsių kaimas. Antra – tai jau ne pirmoji mūsų scena. O toliau galiu vardyti visą galybę po šia raide koduojamų prasmių. Ir tai, kad scenoje dažniausiai esame dviese su Dalia, ir tai, kad scena mums neatsiejama nuo darbo, draugystės, dėmesio, dramos, dainos, duonos, drausmės, dovanų ir daugelio kitų mums labai svarbių dalykų, prasidedančių šia raide. Tad „Scena D“ – yra būtent tas pavadinimas, kuris šiai vietai itin tinka.
Dalia: Dar vienas žodis – debiutas! Nors pastatas tik baigtas įrengti, tų debiutų mūsų scenoje jau planuojame ne vieną ir pačių įvairiausių. Pirmasis, debiutinis, pasirodymas įvyks netrukus, liepos 30 d. Tądien „Scena D“ atidarys „Teatriuko“ dainos, o visą savaitę su vaikais kurs „Pojūčių teatras“ su Karolina Žernyte, bei visas būrys talentingų režisierių ir aktorių: Mantas Verbiejus, Saulė Norkutė, Rytis Saladžius, Ramunė Čekuolytė, Raminta Šniaukštaitė, Dominyka Budinavičiūtė ir kt. Laukiame mūsų pirmųjų žiūrovų, jaudinamės, nerimaujame, tačiau „Scena D“ įpareigoja drąsai, o be to, tikime, kad čia rinksis tik daug mūsų ir scenos draugų.
