„Mano kurso vadovas aktorius Vytautas Anužis sakė: „Skaityk knygas. Jei jų neskaitysi, kai ateis metas duoti interviu, iš tavo žodžių bus aišku, kad tu neskaitai knygų.“ Tai aš ir skaitau. Knygos lavina mane kaip asmenybę ir kaip aktorių, formuoja skonį“, – lipdamas Nacionalinio Kauno dramos teatro laiptais sako A.Gaučas.
Andrius kalba daug. Lyg jo balsu tekėtų upė. Naujajai aktorių kartai atstovaujantis 25 metų A.Gaučas vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pas Vytautą Anužį ir Veltą Anužienę, o magistro studijas baigė Londone.
Šiandien perspektyvaus aktoriaus pavardė – dažname Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuariniame spektaklyje.
Grimo kambarys – pradžia ir pabaiga
„Jei aš čia atsisėsiu, bus patogiau matyti“, – sako A.Gaučas, pasikvietęs į trečiame teatro aukšte esantį grimo kambarį. Čia aktorius praleidžia daug laiko – prieš vaidinimą tai būna jo pradžia ir jo pabaiga.
Būtent čia įvyksta virsmas, nedidelis stebuklas, kai paprastas Kauno vaikinas tampa įsimylėjusiu Kleantu, Žydu iš „Natano Išmintingojo“ ar teisuoliu Domu iš „Vietinių“.
Prieš dvejus metus į Nacionalinį Kauno dramos teatrą dirbti atėjęs jaunasis aktorius savo karjerą pradėjo spektaklyje „Klaros santykiai“. Tačiau netrukus santykiai nutrūko – vaikinas išvyko studijuoti į Londoną, kur baigė vaidybos magistro studijas.
„Mane išleido teatro administracija ir laukė sugrįžtančio. Atvertomis durimis. Už tai esu dėkingas. Kai grįžau, „Klaros santykių“ jau nebuvo“, – juokėsi A.Gaučas.
Tačiau vaidmenų nestokojantis aktorius savo vietą rado. A.Gaučas vaidmenis kuria spektakliuose „Aš – Moljeras“, „Vietiniai“, „Hamletas“ ir kituose.
„Kokia gėda! Pamiršau tekstą“
„Aš esu mažas teatro vaikas“, – nuo scenos į žiūrovus Inesos Paliulytės režisuoto spektaklio „Aš – Moljeras“ pradžioje kreipiasi A.Gaučas.
O spektakliui pasibaigus patvirtina jau savo, o ne herojaus žodžiais.
„Aš esu paprastas vaikinas, kuris turi šunį“, – dar priduria.
Su Andriumi kalbamės iš karto po spektaklio „Aš – Moljeras“. Šį sezoną tai jau paskutinis vaidinimas.
Į ištuštėjusį teatro fojė, kuriame lyg lengvas rūkas kybo ką tik pasibaigusio spektaklio kvapas, žengia kitas žmogus. Ne ką tik scenoje matytas Kleantas.
Kodėl jam nestinga vaidmenų, o režisieriai kartais sudėtingiems vaidmenims pasirenka A.Gaučą, sako nežinantis ir jis pats.
„Sunku pasakyti, nes man visą laiką atrodo, kad aš viską visada padarau ne taip, kaip reikia. Man visada yra blogai.
Dabar, ką tik pasibaigus spektakliui, man karšta. Toks pirmas pojūtis. Šis spektaklis fiziškai sudėtingas. Iš manęs režisieriai reikalauja daug fizinio veiksmo. Turiu tam tikrą fizinį pasirengimą, be to, nuo pat vaikystės šokau.
Spektaklyje yra sudėtingi akrobatiniai triukai. Tik turi atrodyti, kad man – gera ir lengva, bet iš tiesų taip nėra. Tai sunku“, – sako A.Gaučas, prisimindamas vieną iš spektaklio epizodų, kur jam įsikibus į virves tenka „skraidyti“ kone virš žiūrovų galvų.
Po kiekvieno spektaklio žingsniuodamas namo aktorius apgalvoja ir klaidas. Ką tik pasibaigęs spektaklis dar kartą mintyse prasisuka lyg matyto filmo juosta.
Kai kurie jų savyje turi užkoduotą didelį emocinį krūvį. Tada, sako aktorius, iš tokių vaidmenų išeiti yra sunkiau.
„O štai šiandien aš pamiršau žodžius! Kokia gėda. Žvelgiu scenoje į savo partnerę Andželiką – aktorę Karoliną Elžbietą Mikolajūnaitę – ir nebyliai jos klausiu: o kas dabar? Paskui atsiminiau. Ir pats sau galvoju: juk žmonės moka pinigus, ateina į teatrą, o aš net žodžių nesugebu išmokti“, – kalbėjo A.Gaučas.
Tačiau žodžius mokytis Andriui patinka. Tekstą jis įsirašo į mobiliojo ryšio telefoną ir klausosi jo visur. Pietaudamas, vedžiodamas auksaspalvį retriverį Bachą, važiuodamas viešuoju transportu ar plaudamas indus: „Tada tekstas tarsi įauga į raumenis. Jei tekstas ilgas, išmokti pakanka maždaug dviejų savaičių.“
Širdyje esančio teatro nesustabdysi
Jokių vaidybinių genų iš šeimos neatsinešęs A.Gaučas save atrado dar paauglystėje. Iki penkiolikos metų sportinius šokius šokęs A.Gaučas vėliau atėjo į teatro studiją.
„Šokius teko mesti, nes išėjo partnerė. Labai išgyvenau, buvo emocinė krizė. Be viso to, prasidėjo ir paauglystė“, – pasakojo aktorius.
Netrukus Andrius atrado teatro studiją, tačiau pats pirmasis prisilietimas prie aktorystės nepatiko.
„Pasirodė per mažai veiksmo. Pasakiau vadovei, kad išeinu, nes neįdomu. Ji man paskambino ir pakvietė ateiti dar kartą. Atėjau. Tada kažkas manyje apsivertė“, – sako aktorius.
Ir tik dabar, būdamas 25 metų, A.Gaučas atsuka atminties juostą atgal.
„Spektaklius aš kurdavau nuo pat vaikystės, rašydavau pjeses ir vaidinau, į vaidinimus įtraukdavau šeimos narius. Labai dažnai su tėvais eidavau į teatrą. Mane tai jaudino“, – kalbėjo A.Gaučas.
Andrius kilęs iš medikų šeimos. Pažinę sūnaus aistrą teatrui pasirinkimui neprieštaravo ir tėvai. Bet net negalėjo, šypteli Andrius. Nes teatras jame buvo užkoduotas: „To nebuvo galima sustabdyti. Aš esu dėkingas tėvams, kad jie netrukdė mano pasirinkimui.“
Dabar į vaidinantį sūnų kaip žiūrovai žvelgia jo tėvai. „Kai baigiasi spektaklis, užsidega šviesos, mes lenkiamės žiūrovams. Tada aš matau mamos veidą, jei ji yra salėje. Ir dar matau, kad ji laiminga. Vien dėl to tą dieną vaidinti yra prasmė“, – kalba A.Gaučas.
Emocijos ir išgyvenimai – kaip vidinis drenažas
Andrius sako, kad mūsų visuomenėje vis dar įprasta manyti, jog menininko kelias labiau tinkamas merginoms. Tačiau tai – ne tik nuomonė. Šią profesiją iš tiesų dažniau renkasi merginos.
„Seksistinis visuomenės principas, bet viskas prasideda nuo namų, nuo šeimos. Vis dar priimtina manyti, kad moteris turi gaminti, o vyras – sukti varžtą. Taip žmonės galvoja ir pasirinkdami profesijas. Jei pasirinksi IT mokslus, uždirbsi daug, būsi kietas, o mergina gali būti menininkė, kuri susiras gerą ją išlaikantį vyrą.
Tačiau po truputį šis požiūris keičiasi. Aš nenusivyliau savo pasirinkimu, pinigus uždirbu būdamas aktoriumi.
Savyje jaučiu perspektyvą ir augimą. Taip pat ir savo kolegose. Esu terpėje, kurioje man, kaip aktoriui, suteikiamos sąlygos augti. Vaidinu skirtingą repertuarą.
Labai vertinu repertuarinę sistemą, nes taip aktorius, ypač jaunas, turi galimybę tobulėti, pažinti save skirtingose situacijose“, – kalba A.Gaučas.
Spektaklis, sako Andrius, yra kaip muzikos kūrinys, kuris ne visą laiką pavyksta.
„Yra emocinė partitūra, yra muzikos partitūra. Aukštos emocinės vietos yra ir spektaklyje, yra emociniai prasiveržimai, pratrūkimai, ašaros, riksmas, situacijos. Jei tu viską padarai techniškai gerai, tačiau tavo dvasia neišsiveržia, tada grįžęs namo galvoji, kodėl to nesugebėjai?
Ar aš buvau per daug pavalgęs? Ar aš valgiau bulvių? Ar išgėriau ramunėlių arbatos, kuri trukdė mano sąmonei būti iki galo blaiviai? Įvairių kausimų kyla“, – svarsto aktorius.
Tai, sako Andrius, yra neapčiuopiama ir tą paaiškinti sunku, o šią būseną aktorius vadina savęs alinimu ir drenažu, kuris, norint pasiekti reikiamas natas, gali vykti net keturiasdešimt metų.
„Aš savo profesijos nesudievinu. Tai yra tarnystė žiūrovui. Tačiau tuo pačiu – tai toks pats darbas kaip operatoriaus, pedagogo ar žurnalisto. Kiekvienas darbas alina ir pavargsti, jei jį dirbi, o ne simuliuoji“, – sako Andrius.
Bet netrukus pripažįsta. Aktoriaus profesijoje yra daug nusivylimų ir nelabai daug aukštų akimirkų, kada jis – euforijoje. Tik jei tokių akimirkų apskritai yra, jas atsimeni visą gyvenimą.
Aktoriaus pavyzdžiu Andrius vadina savo mokytojus Vytautą Anužį ir Veltą Anužienę. Kartu su mokytoju aktoriui tenka vaidinti, o „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatą V.Anužį aktorius vadina darbščiu ir talentingu žmogumi. A.Gaučo nuomone, vien talento žmogui nepakanka – ne ką mažiau svarbus yra darbas.
„Stebiu jo vaidmens kūrimo procesą, jo požiūrį. Jis mane įkvepia, matau jo darbinę etiką. Tai stebuklas. Jis nėra atlikėjas, jis – kūrėjas, beprotiškai talentingas aktorius. Esu laimingas, kad jie kartu su žmona Velta buvo mano kurso vadovai“, – kalba A.Gaučas.
Andrius aktorių nelinkęs skirstyti pagal jų amžių ir sako, kad šiuolaikiškumas nepriklauso nuo metų.
„Manau, kad bet kuris šiuolaikinis aktorius turi būti lankstus įvairiems žanrams, stiprus fiziškai ir emociškai, gebantis eiti į kompromisą, analizuoti ir padėti analizuoti režisieriui. Jis – motyvuotas, vedamas smalsumo, bet ne tuščių ambicijų, ir norintis dirbi komandoje“, – vardija A.Gaučas.
Teatras, pasak Andriaus, yra sintezė, sujungianti labai daug menų – muziką, vizualų, kostiumo, judesio meną.
„Žmogus, kuris dirba buhalteriu, nori jis to ar ne, prisitaiko prie masinio vaidmens, vyraujančio jo erdvėje.
Kai jis ateina į teatrą ir scenoje mato užaštrintas emocijas, situacijas, tada patiria savotišką katarsį atpažindamas save. Tai, ką jis išgyvena, tik negali parodyti, nes stinga drąsos.
Tylus žmogus atpažįsta save situacijose, kur jis galbūt rėktų, galbūt – plėšytų viską, bet gyvenime jis sau to neleidžia. Matydamas scenoje, susitapatindamas su herojumi jis galvoja, kad čia jis. Ir toje nebylioje būsenoje žmogus emociškai išsilaisvina.
Todėl žmonės eina į teatrą, todėl tai yra taip paveiku“, – sako A.Gaučas.
