Klaipėdos jaunimo teatro monospektaklyje „Kontrabosas“ (rež. V.Masalskis), kuris bus rodomas penkiuose Lietuvos miestuose, žiūrovai išvys vieno tokio žmogaus, taip niekada ir netapusio visuomenės pažiba, gyvenimo istoriją. Apie tai pasakoja aktorius Donatas Želvys.
– Kaip „Kontrabosas“ atsirado Klaipėdos jaunimo teatro repertuare?
– Patrickas Suskindas, kaip dramaturgas, man labai patiko jau studijų laikais. Skaitydamas jo romaną „Kvepalai“ jau svarsčiau, jog norėčiau ką nors sukurti, remdamasis šio rašytojo darbais. Be abejo, žinojau, jog režisierius V. Masalskis kartu su aktoriumi Šarūnu Puidoku šį spektaklį buvo pastatęs jau seniau, tačiau niekada nebuvau jo matęs. Ir nenorėjau jo išvyst, nes truputį pabijojau nesąmoningo tam tikrų aspektų kopijavimo iš kito aktoriaus.
Taigi, berods, studijuodamas antrame kurse, pasakiau V.Masalskiui, kad noriu imtis šios pjesės. Tada pabandėm padaryt vieną sceną. Nei ten labai gerai, nei labai blogai ji išėjo, tačiau taip ir liko viskas stovėti vietoje, nes prasidėjo kiti darbai, kitų spektaklių kūrimas. Prasidėjus ketvirtajam kursui mūsų teatras išgyveno tokį periodą, kai pradėjo reikėti mažesnio sąstato spektaklių. Tada „Kontraboso“ darbai galutinai „išjudėjo“ į priekį. Taigi, tą vasarą po mano studijų baigimo, kartu su V.Masalskiu pradėjome rimtai užsiimti šia pjese. Visa vasara buvo praleista Kultūros fabriko rūsyje – ten, kur vyko nuolatinės repeticijos ir mano nauja pažintis su pagrindiniu pjesės herojumi – kontrabosistu.
Labai gerai atsimenu pirmuosius tekstus – kažkaip labai greitai jie „sulindo“ į galvą. O paskui prasidėjo sunkusis etapas – smegenų perkaitimas. Gi visą vasarą be perstojo dirbome, kad spalį galėtumėm pristatyti premjerą.
– Viename interviu minėjai, jog statant šį spektaklį patyrei ir labai sunkių laikotarpių?
– Šis periodas buvo tada, kai statant šitą spektaklį aš labai atsiribojau nuo žmonių ir, apskritai, nuo visko, kas mane supo tuo metu. Galiausiai, likus kokiai savaitei iki premjeros, jau iš viso kaip nebe savas vaikščiojau. Atsimenu, stoviu lauke, žiūriu į vieną tašką, tada V.Masalskis sako, leiskis atgal į rūsį, pabūk su savim, kad žmonės tavęs neblaškytų.
Aišku, dar tas faktas, jog dirbome visą vasarą, kai tuo metų laiku visi ilsisi, važiuoja prie jūros, atostogauja ir t.t. O aš visą vasarą praleidau intensyviai dirbdamas, niekur nosies neiškišdamas. Ir ne todėl, jog nusprendžiau pats save pakankinti. Todėl, kad man labai patiko tas kūrybinis laikotarpis. Buvau išsikėlęs sau tikslą, jog privalau tai padaryti per vasarą.
Sunkios iš pradžių tos repeticijos buvo. Neišėjo organiškai suvaidinti savo personažo, o paskui dėl to atsiribojimo nuo pasaulio viskas tarytum savaime atsirakino ir pasidarė paprasta.
– Kas tavo gyvenime išsigrynino per tą sudėtingą kūrybos laikotarpį? Kiek asmeninių patirčių sudėjai į šią pjesę?
– Neslepiu nieko – sudėjau viską, ką turėjau. Pagrindinis pjesės personažas turi labai daug vidinio skausmo. Kažkada, atsimenu, repetavau šį spektaklį per savo gimtadienį. Pamaniau, jog reikia vėl prisiliesti prie šios medžiagos. Tai pusę pjesės surepetavau, o likusį laiką verkiau. Man tiesiog pradėjo darytis gaila to žmogaus, kurį aš vaidinu. Tokių žmonių, kaip mano vaidinamas personažas, pilna šiame pasaulyje. Ir tada pasidarė dar įdomiau vaidinti. Jau vien dėl to, kad visas tas emocijas perleidi per save.
Pradedu manyti, jog šiuo būdu, turiu omeny, vaidindamas kontrabosistą, aš tarytum prisiliečiu prie visų tų žmonių, kurie gyvena tokį patį gyvenimą kaip pjesės herojus. Daug tokių žmonių, kurie išgyvena tą antrarūšio, vidutinybės gyvenimą. Kai kurie susitaiko su savo būtimi ir plaukdami pasroviui net nepagalvoja apie tai. Tačiau kontrabosistas, atvirkščiai, jis pagalvoja apie save kaip amenybę visuomenės kontekste.
Apskritai, vaidmuo šiame spektaklyje man labai daug davė aktorine prasme. Vaidindamas kontrabosistą susidėliojau ypač daug savo gyvenimo krypties taškų, pradėjau kur kas geriau jausti publiką, jos emocijas, skaudžias vietas.
– Nemanai, kad stebint šiuolaikinės visuomenės diktuojamas normas, kokie mes turime (ar neturime) būti, spektaklio turinys labai atitinka šiandienos kontekstą?
– Žiūrint kaip žmonės supranta vidutinybės sąvoką. Man atrodo, jog klaidinga yra manyti, kad būsi „kažkas“, jei padarysi karjerą, užimsi gerą vietą visuomenėje ir t.t. Tai labai siauras žmonių supratimas.
Menas tarnauja dvasiniam tobulėjimui. Manau, jog tai gal net šiokia tokia religinė atmaina. Menas kalba apie pamatines vertybes, dorą, dvasinius dalykus. Ką aš ir turiu omeny, kalbėdamas apie žmogų kaip vidutinybę. Dažniausiai tai – dvasios, o ne profesijos ar idėjos vidutinybės. Kai žmogus pats suvokia, jog jis toks yra, jog jis neturi, o gal tiesiog yra praradęs savo vertybes, meilės jausmą, kai lieka tik neapykanta – visa tai yra tam tikros klasės žmonių bruožas.
Labai svarbus kiekvieno žmogaus nebijojimas keistis ir ieškoti tos doros vertybių.
Kontrabosistas labai aiškiai pripažįsta pjesėje, jog jis galėjo daug kuo tapti savo gyvenime, tačiau tam jam trūko gabumų. Ir jis tą suvokia. Ir tai jau yra stiprybė. Juk daug žmonių aplink mus nesupranta šitų dalykų.
Galiausiai, juk niekas netrukdo mums nepykti ant viso pasaulio už tai, ko patys nepadarėme, ir ieškoti savo pačių kaltės, suprasti, ką padarėme netaip, bandyti keistis, keisti savo dvasinį pasaulį, atrasti savo tikėjimą.
– Ką tau pačiam reiškia tikėjimas?
– Tikėjimas anksčiau man reiškė vienus dalykus, veliau kitus… Turiu omeny, tikėjimas kažkuo stipresniu, kažkuo, kas tave stebi. Visaip anksčiau būdavo, kartais tikėdavau, kartais ne. Dabar jaučiu net norą tikėti. Suvokiu, jog tai yra atsiradę ne be reikalo. Manau, jog tikėjimas padeda dvasiškai save apsaugoti.
Matai ir girdi apie įvairiausius žmones, tarp jų ir net apie mokslininkus, kurie, nors ir neigia tai, tačiau vis vien tiki.
Įvykus nelaimėms, ar tam tikroms kritinėms situacijoms, ima darytis įdomūs dalykai – tu pradedi tikėti. Nebūtinai ir ne visada į religiją. Bet į kažką visada pradedi tikėti. Tos emocijos ir parodo, koks yra tavo dvasinis pasaulis.
Manau, jog meno siekis taip pat yra taurinti žmogų, jo sielą, priminti apie tikėjimo svarbą ir galią.
– Ar sunku dabar būtų persikūnyti į kito monospektaklio personažą?
– Monospektaklis – sudėtingas dalykas. Jei dabar reikėtų statyt kitą tokio pobūdžio spektaklį, manau, turėtų praeiti dar nemažai laiko, kad atsiribočiau nuo šio personažo. Juk kurdamas monospektaklį tu išmoksti bendrauti su kažkokiomis vizijomis. Nes tokiame spektaklyje tu kuri vienas. Visus kitus savo personažus, apie kuriuos tu kalbi spektaklyje, turi susikurti pats. Ir labai tiksliai. Ir ne tik sau, bet ir žiūrovui turi juos sukurti. Todėl, norint gerai suvaidinti monospektaklį, turi įdėti be galo daug darbo, nes reikia ieškoti visų tų kuriamų personažų ne tik savyje, bet ir aplinkoje, reikia juos pažinti ne tik vizualiai, bet ir psichologiškai. Neužtenka žinoti tik paviršutiniškus dalykus apie juos. Reikia įsigilinti į juos, suvokti, kaip aš pats reaguoju į tuos personažus ir kaip kontrabosistas tą daro.
