– Ar prieš pradėdamas repetuoti „Pirmeivius“ buvai girdėjęs apie režisierių Juozą Vaičkų, jo teatrą?
– Vaičkaus pavardę ir apie jo Skrajojamąjį teatrą pirmą kartą išgirdau mokydamasis Lietuvos teatro, kino ir muzikos akademijoje, bet, prisipažinsiu, per daug nesigilinau. Vėliau teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko kabinete pamačiau kabantį „Joninių“ plakatą su jo pavarde. Mane jis sudomino, nes aš pats kuriu plakatus, o šis – toks senas, 1920 metų. Na, o kai prasidėjo Gyčio Padegimo pjesės skaitymas, literatūros analizė, atsivėrė visas platus pažinimo laukas.
– Kas tau padeda kurti personažą? Kurios Vaičkaus savybės tau artimos, o kurios – tolimos ir menkai pažįstamos?
– Personažą kurti padėjo Gyčio Padegimo pasiūlyta literatūra, Vytauto Maknio knyga, pasakojanti apie Vaičkaus veiklą ir pristatanti jį kaip asmenybę. Man patiko stebėti nuotraukas, kurios padėjo susikurti to žmogaus charakterio interpretaciją. Žinojau, kad jis buvo labai griežtas, nesiskaitantis su kitų nuomone. Bet aš stengiuosi parodyti ir jo vidinį pasaulį, jo jautrumą. Jis – ne tironas, kuris pasmerkia visus su juo nesutinkančius.
Ne, labiau impulsyvus, – pirma pasako, o paskui pagalvoja. Toks užsispyręs žemaitis (šypsosi). Vaičkus – švietimo žmogus, švietimas, mokymasis, ieškojimas jam labai svarbu. Padėjo ir kūno kalbos ieškojimas; ką sako akys, veidas ir lūpos. Panašūs mes tuo, kad esame užsispyrę, abu ką užsibrėžę stengsimės padaryti iki galo, o skirtumas, kad aš esu linkęs išklausyti kitų nuomonę, nesu kulka, kuri skrodžia ir nesustoja, t.y. nesiklauso. Vaičkus išsikeldavo aiškius tikslus, kas yra gerai, bet galimai pamiršdavo, kad tikslo siekimas susideda iš daugybės žingsnelių, kuriuos, matyt, ne visada apgalvodavo ar įžvelgdavo.
Kai kūrėsi pirmasis teatras, Vaičkus giežtai atsisakė burtis į bendruomenę su kitais režisieriais, jis norėjo tik savo teatro. Tačiau tuomet, racionaliau buvo apsijungti, kad komanda būtų stipresnė. Aš stengiuosi dirbti komandoje. Pakovoti už idėją sveika, bet reikia ieškoti kompromisų.
Programiškai atkurti žmogaus sielą, širdį, protą – tai mokslinė fantastika.
– Galbūt matai jo prototipą šiandienėje visuomenėje?
– Man jis primena JAV aktorių Christianą Bale‘ą. Kiek esu girdėjęs, jis nėra pats maloniausias žmogus filmavimo aikštelėje, bet jo atsidavimas darbui yra maksimalus. Tiesa, jis aktorius, to paties lauko atstovas. O iš Lietuvos dėl idėjų generavimo sumanumo ir darbštumo iškyla Andrius Tapinas. Jis – pastovaus proceso žmogus, tik nežinau, ar jis reiklus, kietas ir griežtas, bet manau, kad to reikia, kad nebūtum kažkieno marionetė, o tai, ką darai būtų įnašas į savo karjerą, visuomenę.
– Įsivaizduokime, kad tu kaip aktorius patenki pas režisierių Juozą Vaičkų. Kaip manai, ar susitaikytum su jo darbo maniera?
– Čia geras klausimas (juokiasi). Manau, rasčiau jėgų prisitaikyti prie tokios darbo specifikos, o jeigu ne, pamėginčiau rasti būdą prie jo prieiti, pasikalbėti ir pasidalinti savo mintimis. Bet, jeigu jis absoliučiai mano minties nepriimtų, tai potencialiai aš išeičiau dėl savo paties užsispyrėliškumo ir neteisybės pajautimo. Jeigu būtų pastatyta prieš mane siena, nežinau, kaip galėčiau kūrybiškai skleistis. Aktoriui nėra gerai, kai jis turi veikti pagal labai griežtą brėžinį, paremtą vien tik režisieriaus žvilgsniu ir suvokimu.
– O dabar pereikime prie režisieriaus Gyčio Padegimo. Su juo dirbi pirmą kartą. Kaip sekasi perprasti jo metodiką, užduotis?
– Gytis Padegimas nuodugniai žino, ko nori, bet tuo pačiu jis yra atviras pasiūlymams. Man labai patinka pjesės ir personažo analizė, jo taikomas M.Čechovo metodas. Gytis skyrė įdomių užduočių, pavyzdžiui, atlikti herojaus vaizdinę analizę, aprašyti personažo valią, intelektą, emocinę erdvę, protinę veiklą ir t.t. Man patinka, kai tu žinai, ką veiki scenoje, kokia tavo misija spektaklio metu, koks krumpliaratis visa tame mechanizme esi. Man tai padeda kaip aktoriui, nes aš pats noriu maksimaliai išanalizuoti pjesę, personažą, – tada ir vaidmuo atsiranda pilnesnis, nebelieka neaiškių vietų scenoje.
– Juozas Vaičkus, su juo dirbusi aktorė Polė Tendžiulytė drąsiai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Holivudą ir ten kūrė. O tu tokia galimybe susigundytum?
– Kodėl gi ne? Aišku. Mano pagrindinis tikslas – kiek įmanoma geriau valdyti savo amatą, būti kiek įmanoma geresniu aktoriumi. Ką tai reiškia geresniam? Pastoviai atsiduoti, tyrinėti, nesikartoti, savyje ieškoti naujų spalvų. Tada tokios galimybės ir atsiranda. Tikslas neturi būti: „Aš noriu būti Holivude“, nes, jeigu yra labai aiškus tikslo taškas, tada kiekviena klaida atrodo milžiniška, bet, jeigu tas tikslas yra abstraktesnis, kaip maniškis, tada klaidos menkos ir galimybės pačios ateina.
Man patinka, kai tu žinai, ką veiki scenoje, kokia tavo misija spektaklio metu, koks krumpliaratis visa tame mechanizme esi.
Teatras, kaip meno šaka, labai ištobulėjo, konkurencija didelė. Jis reikalauja įdirbio, milžiniško užsispyrimo. Reikia tą pasaulį pažinti, ypatingai, jeigu iškeliauji svetur. Norėdamas įsilieti į kitos šalies teatro ar kino industriją, turi išmanyti ir susidraugauti tos šalies kultūra. Ir, aišku, gerai mokėti kalbą, kad netektų kurti vien Eastern European (liet. Rytų Europos) tipažo herojus.
– Kaip įdomiai papasakoti 100 metų teatro sukūrimo istoriją tavo bendraamžiui, jaunam žiūrovui?
– Reikia ieškoti artimų šioms dienoms tapatumų. Jaunieji kūrėjai tiek tada, tiek ir šiandien dega tuo pačiu – duoti kažką naujo. Dar, manau, gali sužaisti spektaklio atmosfera: buitinė, paprasta, skurdi. Teatro kūrėjai gyveno savotiškame bendrabutyje, o tai pakankamai suprantama ir artima jaunam žmogui. Jaunimas yra ragavę gyvenimo bendrabutyje, žino, ką reiškia erdve dalintis su kitais. Dar paveikūs gyvi pokalbiai. Sakyčiau, du momentai: vaizdinė ir psichologinė atmosfera.
– Ar dabar galėtum pasakyti, ką reiškia būti teatro pirmeiviu?
– Jie geriau žinojo (juokiasi). O jei rimtai – kada esi pirmapradis tos meno šakos kūrėjas. Tais laikais nebuvo nei interneto, nei lengvo priėjimo prie žinių, – žmonės turėjo vykti į Maskvą ar Sankt Peterburgą mokytis, o vaidyba, personažo kūrimas buvo grynos, originalios fantazijos vaisius. Neabejotinai, tai kainavo daug nervų, kantrybės, daug susidūrimo su įvairiausiomis nesėkmėmis, nes teatro finansavimas buvo keblus ir sudėtingas. Manau, kad tai buvo milžiniškas iššūkis, kuris reikalavo labai stiprių žmonių ir stiprių atstovų kurti teatrą. Būti pirmeiviu – būti Lietuvos kultūriniu herojumi.
– Pjesė „Pirmeiviai“ yra skirta profesionalaus Lietuvos teatro šimtmečiui, kurį minėsime gruodžio 19 d. Šimtas metų teatrui – daug ar mažai?
– Aš manau, kad daug, nes per šimtą metų įvyko tiek dalykų žmonių, kartų gyvenime, tiek pasikeitė pasaulis, Lietuva. Ji buvo laisva, nelaisva, vėl laisva, tai neįtikėtinai daug. Kiek daug sprendimų buvo priimta kultūroje, mene, literatūroje ir teatre. Matome, kiek teatras įaugęs į Lietuvą, kiek jis yra stiprus ir yra svarbus pasaulyje. Visa tai įvyko per 100 metų. Labai smagu už savo šalį. Kad tiek daug įvyko per tą šimtmetį. Šimtas metų – daug.
– O koks teatras bus po šimto metų?
– Jau dabar yra labai daug teatro formų, technologijos aktyviai įsitraukė, tad galima tik spėlioti. Pats teatro pamatas išliks tas pats, – žmonės kurs personažus, analizuos pjesę, jos nešamą žinutę ir keliamus jausmus. Keisis priemonės, kaip tą pavaizduoti. Aktorių ir režisierių reikės, nes tai yra žmogaus kūrinys, tai reikalaus žmogaus ir jo vidaus. Išmani programėlė nesurežisuos spektaklio (juokiasi). Programiškai atkurti žmogaus sielą, širdį, protą – tai mokslinė fantastika. Kad ir bus ištobulėję robotai, jie niekada neprilygs žmogui. Ir žmogus nenorės išrasti kažko aukščiau už jį, nes jis – kietakaktė būtybė, kuri tikrai sukurs išjungimo mygtuką.
Premjeriniai rodymai vyks 2020 m. rugpjūčio 21, rugsėjo 24 ir spalio 30 dienomis Didžiojoje scenoje.
