„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Aktorius Gediminas Rimeika – apie teatrą kaip vaikystės kiemą

Matuodamasis Lietuvos teatrų scenas aktorius Gediminas Rimeika jose atranda Nemuno vingį, jį kertančio tilto šviesas, šalimais augantį miškelį ir Kauno senamiesčio spalvas. Visai kaip gerai pažįstamoje vaikystės žaidimų aikštelėje. Juk teatras yra tarsi žaidimas „Tuku tuku“ – nenuspėjamas ir įtraukiantis.
Gediminas Rimeika
Gediminas Rimeika / Alina Lukoševič nuotr.

– Koks buvo tavo pats įsimintiniausias teatro patyrimas?

– Vienas iš įspūdingesnių mano matytų spektaklių buvo Gintaro Varno „Nusikaltimas ir bausmė“, pastatytas Kauno dramos teatre. Jis tikriausiai buvo vienas pirmųjų mano matytų spektaklių ir tas susidūrimas su teatru buvo neeilinis. Man tada labai patiko tai, kad ką su draugais vaikystėje veikėme kieme, aktoriai daro scenoje, o tai stebėdami žiūrovai išgyvena emocijas. Teatro kuriama iliuzija yra labai paveiki. Galbūt šis spektaklis ir patraukė mane į aktoriaus profesiją. Nors iš pradžių ją labai romantizavau, nežinojau, kas tai yra, bet labai norėjau suprasti ir būti teatro dalimi.

– Gal pameni, kokiomis aplinkybėmis nuėjai į šį spektaklį?

– Tiesiog nusipirkau bilietą ir nuėjau vienas. Apie tai nesakiau nei tėvams, nei draugams. Apskritai su draugais nekalbėjau daug teatro klausimu, nes jaučiau kažkokią gėdą. Vėliau pasikalbėjau su tėvais, kad noriu tai studijuoti, ir jie mane labai palaikė. Pirma įstojau į teatro režisūrą Klaipėdos universitete ir studijavau ten du metus. Bet man visuomet daug labiau patiko vaidinti kursiokų etiuduose ir pildyti jų idėjas, nei pačiam režisuoti. Tada supratau, kad aktorinis yra neišsenkanti ir nesibaigianti profesija – kad ir kiek į ją gilintumeisi, vis tiek atrasi kažką naujo.

– Kokį teatrą pamatei tapęs jo dalimi?

– Visai neseniai supratau, kad jei nori patirti tam tikrą emociją, tau net nebūtina judėti iš namų. Jeigu nori pamatyti ką nors, kas vyksta kitame pasaulio krašte, gali paspausti kelis kompiuterio mygtukus ir gauti visą informaciją. Jei nori pažiūrėti filmą, užsisakai „Netflix“ ir bet kada gali pažiūrėti bet kokio žanro filmą. Šiuo požiūriu teatras tampa tam tikra prabanga, nes jam turi specialiai ruoštis – nusipirkti bilietą, pasipuošti, į teatrą atvykti autobusu ir t.t. Tam, kad atsirastum teatro erdvėje, kurioje tau bus sukurtos emocijos, privalai įdėti didžiulį indėlį. Bet kartu tai yra labai gražus procesas, nes tuo metu, kai ruošiesi eiti į teatrą, tu galvoji apie spektaklį, skaitai apie jį, ir net patiri vidinį susijaudinimą laukdamas, kas atsitiks scenoje. Tai gyva emocija, kurios niekada nepakeis joks nufilmuotas dalykas.

Romo Davidonio nuotr./Spektaklis „Errorai“
Romo Davidonio nuotr./Spektaklis „Errorai“

Man teatras yra kaip žaidimas „Tuku tuku“. Vaikystėje draugai kviesdavo išeiti pažaisti į kiemą. Visi susirinkdavome, sutardavome žaidimo taisykles: kažkas ieško, kažkas slepiasi. Dar taikydavome „sumuštą puodynę“ – tai taisyklė, kai galėjai persirengti kito rūbais, ir jei ieškantysis „pritukindavo“ ne tą vardą, vadinasi, būdavo sumušta puodynė ir vėl tas pats žmogus turėdavo ieškoti pasislėpusių žaidėjų. Tai jau buvo tam tikra apgaulė. Žaisdamas šiuos žaidimus net nejausdavai, kiek praeidavo laiko. Tuomet gyvendavai tais jausmais, kuriuos sukūrė žaidimas. Teatras irgi yra tarsi „Tuku tuku“ ir atrodo, kad eidamas į sceną kiekvieną kartą išeini į kiemą. Anksčiau kieme daugiausia žaisdavau vasarą, o dabar tai darau visus metus.

– Koks buvo tavo vaikystės kiemas?

– Labai smagus. Buvo daug draugų, kurie buvo labai svarbūs. Už draugą galėjai bet ką padaryti, jį ginti, saugoti. Pradinėje mokykloje nesimokiau kartu su kiemo draugais, tad pamokose visada kurdavau planus, kaip grįšiu namo ir galėsiu susitikti su jais. Dažnai galvoju, kad dabar man tokie pat svarbūs yra kolegos. Manau, kad labai stiprus užtaisas slypi komandoje. Jeigu visi dirba vieningai ir nėra kažkokios hierarchijos, tai jaučia ir žiūrovai.

Esu labai dėkingas Lietuvos teatrui, kad dirbu su vienu ar kitu režisieriumi, gaunu vieną ar kitą vaidmenį ir tenka dirbti su skirtingais scenos partneriais. Tiek daug galiu mokytis iš jų.

Teatras yra gyvas ir į kiekvieną spektaklį atsineši savo gyvenimiškos patirties. Ir ta diena, kurią yra rodomas spektaklis, savaime daro įtaką jam – asmeninės patirtys norom nenorom slepiasi už kažkokių sprendimų scenoje.

– Iš tiesų Lietuvos teatras tau yra svetingas. Esi atlikęs vaidmenis Oskaro Koršunovo teatre, Meno ir mokslo laboratorijoje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, urbanistinio šokio teatre „Low air“, teatre „Lėlė“ ir kt . Kaip jaunam menininkui atverti galimybių kelius?

– Turi būti atviras pasiūlymams. Gal jie ne visada bus labai konkretūs ar pilnai perteikiantys spektaklio idėją, bet reikia tiesiog bandyti. Galbūt kartais neverta bijoti finansinio nestabilumo – gal ir neuždirbsi didžiulių pinigų, bet nauji projektai įneš įvairovės, pažinsi daugiau ir skirtingų žiūrovų, o to reikia bet kuriam kūrėjui.

Man atrodo, kad šiuolaikinis menininkas turi norėti ir sugebėti veikti daugiau nei vienoje srityje. Ir nėra svarbu dirbi teatre, kine ar susiduri su kuria nors kita meno forma. Toks yra XXI amžiaus menininkas. Galbūt galima sakyti, kad tokiu atveju nukenčia kokybė, bet jei viską darai atsakingai, tyrinėji tau aktualias sritis, tuomet komanda gali pasiekti gerų rezultatų. Filme „Izaokas“ esu dirbęs kino dailės departamente ir tame pačiame filme sukūriau vaidmenį. Įrenginėjome aikštelę, o po 10 minučių persirengiau ir vaidinau toje scenoje, kurią pats įsirengiau. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes iš anksto žinojau, kur ir kas yra padėta, turėjau visiškai kitokį santykį su aplinka. Ir tai labai padėjo vaidinant.

– Kaip jauna aktorių karta, XXI amžiaus menininkai, gali keisti teatrą?

– Būdami savimi. Mes esame užaugę su kitokiu požiūriu, visiškai kitose sąlygose. Mūsų pasaulio suvokimas automatiškai daro įtaką kūrybai. Svarbu nesistengti kažką kopijuoti ar atkartoti, o daryti kitaip, savaip. Priešingu atveju tiesiog atsiremtum į sieną. Todėl man yra labai svarbu dirbti su bendraamžiais, mano kartos kūrėjais. Mus vienija bendras aplinkos suvokimas. Pavyzdžiui, menininkas Marcelis Duchampas tarp savo kūrinių pristatymų darydavo labai ilgas laiko pertraukas, per kurias labai daug kalbėdavo apie tai, ką ketina pristatyti. Laikas svarbus tuo momentu, kai pateiki savo kūrinį, ir kartu jis neegzistuoja, kai esi laiko tarpe tarp kūrinių. Man atrodo, kad nėra svarbu, kokiame amžiuje esi, bet svarbu, kokiu metu kūrinį ar personažą demonstruoji, būni su juo.

Romo Davidonio nuotr. /Spektaklis „Errorai“
Romo Davidonio nuotr. /Spektaklis „Errorai“

– Kokias temas norėtum gvildenti teatre?

– Repetuojant tiek tavo buitis, tiek kūrybinis procesas iššaukia daug vidinių temų. Niekada negali stipriai atsiriboti nuo savo personažo ir nuo savęs paties. Ir kai tai vyksta, aplink tave nuolat sukasi begalė temų. Teatras yra gyvas ir į kiekvieną spektaklį atsineši savo gyvenimiškos patirties. Ir ta diena, kurią yra rodomas spektaklis, savaime daro įtaką jam – asmeninės patirtys norom nenorom slepiasi už kažkokių sprendimų scenoje. Žinoma, išlieki profesionalus ir laikaisi to, ką esi sukūręs. Svarbu išlikti adekvačiam ir vertinti tą kūrybos momentą, kuris yra tavyje.

– Koks tau šis teatro sezonas?

– Labai intensyvus. Mano atliekami vaidmenys yra labai skirtingi tiek išore, tiek vidumi. Pavyzdžiui, Meno ir mokslo laboratorijos spektaklyje „Errorai“ vaidinu Tomą Edisoną, o šokio teatro „Low Air“ „Susitikimuose“ – translytį sektos vadovą. Toks didžiulis kontrastas reikalauja daug jėgų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“