Su Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktoriumi, dalyvaujančiu teatro „Kitas kampas“ veikloje, kalbamės apie nuolat besikeičiančią aktoriaus profesiją, Lietuvos ir užsienio publiką, matomą nuo scenos, ir, žinoma, teatrą.
– Neseniai grįžai iš Venecijos bienalės, kur vaidinai Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žuvėdra“. Kas tau yra įdomiausia ar baisiausia gastrolių metu ir ar nesudėtinga vaidinti lietuviškai nesuprantančiai publikai?
– Natūralu, kad užsienio publika skaito titrus. Tiesiogiai dalyvauja veiksme tie, kurie moka pjesę mintinai. Kad likusieji būtų kartu su tavimi ir tave suprastų, reikia drąsiau, aiškiau ir atviriau su jais bendrauti, jokiu būdu nelįsti į akis, bet matyti juos visus – ar jie supranta, ar spėja.
Spektakliai būna labai skirtingi. Pavyzdžiui, ispanai eina, kaip mes sakom, švęsti į teatrą. Jie bendrauja visą laiką. O Venecijoj, aišku, buvo kitokia publika: teatralai, teatro žinovai ne tik iš Italijos, bet ir iš viso pasaulio.
Baisiausia – kai atsiranda kvailas atsakomybės jausmas, kad kažko nepadarysi ar kažką padarysi blogai. Juk nieks nežino, kas ir kaip turi būti iš tikrųjų. O per tą nereikalingą atsakomybę dingsta laisvė.
– Žinovams vaidinti sunkiau?
– Iš tikrųjų labiau jaudinausi prieš „Žuvėdrą“ Ispanijoje, Ribadavijos amfiteatre po atviru dangumi. Pradėjome vienuoliktą vakaro. Jau buvo tamsu, visi susėdę. Svirpliai, cikados čirškia, vėliau Mėnulis pakilo. Gretimam bare pradėjo groti kažkas... Kilo klausimas, kaip nekonkuruoti su aplinka, kaip ją pajungti sau, kad ji padėtų spektakliui. Aišku, kartais ji padėjo, o kartais tiesiog blaškė.
Baisiausia – kai atsiranda kvailas atsakomybės jausmas, kad kažko nepadarysi ar kažką padarysi blogai. Juk nieks nežino, kas ir kaip turi būti iš tikrųjų. O per tą nereikalingą atsakomybę dingsta laisvė.
– Betgi atsakomybė visada yra...
– Visada, aišku. Bet čia tokia atsakomybė su pilvu, su puta: toks rimtas festivalis, reikia pasistengti, ir taip toliau. Reikia sąmoningai suvokti tą atsakomybę, neignoruoti jos, bet žinant, kad ji yra, daryti tai, kas tau svarbu. Kartais ji labai trukdo, sukausto. Bet taip nenutiko Venecijoj. Praėjo labai gerai (šypsosi).
O įdomiausia yra tai, kad keliauji, matai, kaip skirtingai žmonės priima teatrą, Čechovą, sprendimus tokius. Kai spektaklis gastroliuoja, jis atsigauna, atranda visai kitą kontekstą. Pavyzdžiui, vaidinant „Katedrą“ Pekine, kolektyvas vėl sulipo iš naujo ir visai kitaip atrodė spektaklis.
Pas mus žiūrovas yra ramesnis, mąslesnis. Ne visada reiškia savo nuomonę. Tyli ir kenčia, bet neišeina.
– Lietuvių publiką kaip nors galėtum išskirti?
– Tai, man atrodo, tiesiog mentaliteto ir požiūrio į teatrą klausimas. Lietuviams teatras dažnai asocijuojasi su Ezopo kalba ir tokia šventa vieta, į kurią reikia ateiti tylėti bei tamsoje spręsti lygtis kažkokias.
Neduok Dieve, kažką garsiai pasakysi arba nusijuoksi vienas. Dėl to pas mus žiūrovas yra ramesnis, mąslesnis. Ne visada reiškia savo nuomonę. Tyli ir kenčia, bet neišeina, ar ne? Arba mėgaujasi tyliai būdamas. Tuo tarpu Ispanijoj visa salė čiauška, kleška, švenčia. Tu juos užkalbini, o jie atsako atgal. Pavyzdžiui, Madride, kai dingo titrai, žmonės pradėjo rėkti „nėra titrų, nesuprantam, daryk ką nors!“ Ten publika labai aiškiai suvokia, kad yra teatre, o ne kažkokiam mistiniam pasaulyje.
– Įsivaizduoju, kad scenoje visai kitaip eina laikas. Koks jis? Nuo ko tai labiausiai priklauso? Nuo vaidmens?
– Nežinau, gal nuo vaidmens. Dar nuo to, kaip eina spektaklis. Būna, kad vaidini spektaklyje, ir jau, žiūrėk, jis baigiasi. O būna, kad vaidini vaidini ir niekaip...
Tas laikas teatre labai skirtingas. Pavyzdžiui, vaidinant „Išvaryme“ laikas virsta tiesiog neišvengiamybe. Jau ateini nusiteikęs, kad praleisi visą dieną teatre. Ir pradedi gyventi normalų gyvenimą. Vyksta spektaklis, jo metu išeini, pavalgai, po miestą pasivaikštai. Grįžti, toliau vaidini. Kažkokius darbus padarai.
Mieste viskas juda: kažkas eina, kažkas važiuoja, stovi, perka, valgo ledus...Ir kai tu, parėjęs iš miesto eini tuo „mistiniu“ koridoriumi ir iš užkulisių patenki į salę – matai sceną, tamsą ir sėdinčius žiūrovus, kurie tokie sustingę visi – pasikeitimas atrodo neįmanomas! Lyg būtum patekęs į uždarą teritoriją, kurioje laikas ne sustingęs, bet eina savom taisyklėm, savom trajektorijom.
– O turint omeny teatralų vis kartojamą „čia ir dabar“ momentą, gal aktoriams ir gyventi tampa lengviau dabartimi?
– Nežinau, kiek pačiame teatre yra buvimo dabar. Kaip tik prieš porą dienų apie tai galvojau. Turiu idealiausią „čia ir dabar“ gyvenimo pavyzdį, kuris laksto ir viską taip daro iš tikrųjų. Pažiūrėjęs į savo vaiką suprantu, kad tas „čia ir dabar“ yra tokia nesąmonė, tokia apgaulė...
Būdamas scenoje vis tiek mąstai apie ateitį. Ką reikės daryt? Kokia bus mizanscena? Ką pasakysiu toliau? O „čia ir dabar“ momentas yra toks trapus, efemeriškas ir kartais net neįvykstantis. Yra daugybė projekcijų, daugybė dėmesio objektų, kuriuos turi suvaldyti. Gal skirtinga to „čia ir dabar“ prigimtis... Pasitaiko akimirkų, kai išnyksta mintys apie laiką, apie tai, ką reikia daryti, kas turi būti toliau. Bet, vėlgi, juk neišprotėjai, matai partnerį, žiūrovus, šviesą, jauti ritmą ir t.t. Sunku paaiškinti.
– Vaidmens kūrimas atrodo labai individualus dalykas. Bet tuo tarpu visą laiką būni tarp kolegų. Ir apskritai, viskas sukasi apie žmones, t.y. žmonėms pasakojat žmonių likimus. Kaip visa tai suderinti? Ar nepavargsti nuo žmonių ir ar neprivalo aktorius būti ekstravertas?
– Aš pavargstu. Vis tiek tai yra kolektyvinis menas. Aišku, jeigu tai tampa menu. Iš tikrųjų tai labai įdomu. Daug kam dėl to kyla konfliktų, nes, pavyzdžiui, žmogus būna visiškas intravertas, o turi taikstytis su kitų nuomonėmis, pasiūlymais, pastabom... Vis tiek tai iš esmės yra tavo darbas. Nežinau, ką atsakyt...Tai, kiek tu būni atviras, priklauso nuo požiūrio, žmonių, su kuriais dirbi. Galiausiai vis tiek viską darai savarankiškai, bet bendrai.
– Kuris repeticijų etapas tau, asmeniškai, atrodo svarbiausias?
– Pradžia ir pabaiga. Nes per vidurį dažniausiai būna kruvinas ir neįdomus darbas. Tarkim, spektaklį „Jelizaveta Bam“ mes iš karto repetavome, galima sakyti, „ant kojų“. Visą laiką darėm viską, kas šauna į galvą, tad nebuvo kažkokios aiškios pradžios ir pabaigos. Tik kai jau buvome po scena, prasidėjo ta techninė repeticija. Iš pradžių repetuoji kitoje erdvėje nei vaidinsi, jei tai spektaklis su dekoracijomis, šviesomis, kostiumais...
Atėjus į sceną, kuomet jau yra viskas parengta – būna kiti atstumai, kitas garsas – gana trumpą laiką vyksta tikrai svarbus darbas. Viską, kas buvo repetuota kokiam nors pusrūsy, reikia sujungti, suderinti su tuo, kas nauja ar neįprasta. O pradžia – pirmi pjesės skaitymai – visąlaik įdomi yra, tuomet toks azartas apima.
– Ar kartais tenka gailėtis sutikus kur nors vaidinti arba kaip tik, nesutikus?
– Laikas parodys.
– Ir kiek aktorius gali rinktis?
– O, viską gali. Aktorius gi nėra kažkas tokio... Ką nori, tą daro, iš tikrųjų. Nori, vaidina etatu, nori nevaidina etatu. Nori, gali vaidint į ąžuolą įsilipęs. Arba apskritai nevaidinti. Bet kas gali taip daryti, ne tik aktorius. Kaip tau atrodo?
– Man atrodo, kad aktoriai laukia, kol juos kas nors pakvies, pasiūlys jiems vaidmenį. Aišku, jeigu gauni kelis pasiūlymus vienu metu, tuomet turbūt gali rinktis...
– Turbūt taip ir vyksta. Klausimas, ar jam siūlo kas nors tuos vaidmenis. Jeigu ne, tai galima rinktis tarp to, ar laukti, ar nelaukti. Ar laukti ilgai, ar trumpai. Ar tuo metu nieko nedaryti, ar kažką daryti. Juk gali daug ką daryti.
Daugiafunkcionalumas, mano nuomone, dabar labai svarbus aktoriui. Jeigu turi idėjų, tai jėga. Filmą filmuok, kažką kito daryk... Juo labiau techninės galimybės leidžia daryti viską. Aš pats labai norėčiau tą daryt, bet, matyt, neturiu nei valios, nei idėjų. Nemažai buvo straipsnių apie tai, kaip šiandien suvokiamas aktorius. Kaip pasikeitė aktoriaus samprata.
Man atrodo, kad Lietuvoje aktorius yra atskirtas nuo konteksto. Gal jis ir pats atsiskiria, nes labai daug laiko praleidžia teatre...
– Atrodo, kad daug aktorių nevaikšto net į savo kolegų darbus.
– Tai kad nėra laiko, galų gale! Aš irgi mažai vaikštau.
– O gal sunku būti žiūrovu, kai esi aktorius?
– Panašiai. Žinai virtuvę. Viskas yra labai siaura: pažįsti žmones, kurie dirba ir pats esi beveik su visais dirbęs, tad labai retai būna paslapties. Bet kolegų darbus reikia žiūrėti. Tai taip pat darbo dalis. Gali žiūrėti į kitus dalykus.
Man būtų įdomu žiūrėti kitų šalių spektaklius, ne tik per „Sirenas“, bet nuvažiuoti pačiam kur nors ir pamatyti. Daug yra dalykų, kurie tiek aktoriui, tiek bet kuriam žmogui tiesiog būtini. Tarkim, negali sakyti, kad šiuolaikinis menas yra nesąmonė ar dar kažkas, nes tai vis dėlto šiandienos atspindys. Turi žinoti kontekstą: kas vyksta, ką ir kaip žmonės mąsto.
– Ar būna, kad pasiilgsti savo vaidmenų? Ar noras vaidinti ateina tik tam patogią valandą, prieš spektaklį?
– O kas sakė, kad aš turiu norėt vaidinti? Aš labiau norėčiau prie jūros pagulėt nei vaidinti! Kad užeitų noras vaidinti – taip nebūna. Tačiau būna, kad dar repetuodamas laukiu premjeros, nes jau noriu susitikt su žiūrovais.
Aišku, būna kad ir pasiilgsti vaidmens. Bet gal labiau paties spektaklio pasiilgsti, o ne vaidmens. Dar jei sunkus spektaklis... Tada sunku ir pasiilgti (šypsosi).
– Kartais dalyvauji šiuolaikinių pjesių skaitymuose. Be to, vaidini ne viename šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pastatyme (Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, Teklės Kavtaradzės „Namisėda“, Jānis Balodis ir Goda Dapšytė „Barikados“). Koks tavo santykis su šiuolaikine dramaturgija ir kaip vyksta darbas su dramaturgais? Ar turi galimybę pakreipti tekstą, savo charakterį norima linkme?
– Manau, kad turi, bet dramaturgai yra labai jautrūs žmonės. Kai dalyvauja dramaturgas, būna kitaip. Man patinka, kai jis parašo ir savo kūriniui sako „gyvenk!”. Kai jis sukuria savo pasaulį ir tu kažkaip turi jį perprasti, suprasti, įsileisti į save ir tada sukurti savo pasaulį. O kai vaikšto, tikrina, kas ką ne taip pasakė, kur ne tokia mintis buvo jo parašyta... Man tai neįdomu.
O paskutinis skaitymas buvo Ivano Vyrypajevo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. Turėjome savaitę, kad daugiau mažiau prisiliestume prie Vyrypajevo metodo: to, kaip jis stato savo spektaklius ir kaip dirba su aktoriais. Pats Vyrypajevas atvažiavo paskutinę dieną, o mes dirbome su jo draugu režisieriumi Cazimiru Liske. Skaitymas yra kaip atskiras žanras, reikalaujantis savo taisyklių. Tik gaila, kad dauguma šiuolaikinės dramaturgijos, kuri mus pasiekia, yra maždaug dešimties metų senumo... Net ir ta pati Vyrypajevo pjesė, kurią mes skaitėme, yra parašyta prieš kelerius metus.
Yra buvę tokių susitikimų, kuomet tarp žiūrovų tiesiog karas vykdavo! Jie pradėdavo pykti, pertraukinėt, atiminėt mikrofoną...
– Po spektaklių vis dažnėja susitikimai su žiūrovais. Vienas didesnių iššūkių atrodo vykstančios diskusijos po Arpado Schillingo „Didžio blogio“.
– Susitikimus po „Didžio blogio“ organizavo pats Schillingas. Jam buvo labai svarbu, kad tas spektaklis tęstųsi ir už scenos ribų. Visi jo sprendimai, laikomi šiokiais ir anokiais, buvo daryti labai sąmoningai.
Žinant, kad tai bus tam tikra nesėkmė, kuri išprovokuos kažką daugiau. Jo genialumas tas, kad jis patį spektaklį ar temą perkelia už scenos ribų ne režisūriniais sprendimais, bet žiūrovo sąmonėje, jam pačiam to nesuprantant. Jis iš anksto buvo numatęs ir tai, kad žiūrovai skils į dvi dalis – į tuos, kurie teigiamai žiūrės į šį bandymą kalbėti gana šlykščiai, tiesmukiškai ir gal kiek neestetiškai, ir į tuos, kurie visiškai to nepriims, sakys, kad to nereikia, kad tai politika ir t.t.
Tam ir buvo šie susitikimai, kad žiūrovai įsitrauktų išsakydami savo mintis, ko galbūt nedrįso padaryti per patį spektaklį. Vėl ta lietuviškoji publika. Gal, jei spektaklis vyktų kitur, žiūrovas atsistotų ir pradėtų rėkti... Tam buvo Valentinas Masalskis. Tai tikrai nėra naujas sprendimas, bet jis reikalingas, kad žiūrovai pasijustų galintys turėti savo nuomonę ir išsakyti ją garsiai. Yra buvę tokių susitikimų, kuomet tarp žiūrovų tiesiog karas vykdavo! Jie pradėdavo pykti, pertraukinėt, atiminėt mikrofoną... Tai, ką Vaitkus darė „Visuomenės prieše“, čia vyko iš tikrųjų.
– O kaip tu pats, kaip aktorius, ką tik atlikęs vaidmenį jautiesi tos diskusijos metu?
– Tas spektaklis yra pastatytas ant kiek kitų vėžių. Svarbu ne aktoriniai darbai, o tema. Tu tiesiog kalbi, vystai temą. Viskas yra labai sąmoninga, tad iškart po spektaklio gali laisvai apie tai kalbėti. Tau nereikia sėdėt išsidrėbus fotelyje kaip vaizduoja romantizmo atstovai ir verkti ar lexotanilį gert bandant „išeiti“ iš vaidmens...
Dėl to ir žiūrovas nėra įtraukiamas į kažkokį paveiksliuką, jam sakoma, kad tai yra diskusija, negraži diskusija apie baisius dalykus. Būk sąmoningas. Žiūrėk, kas vyksta, reikšk nuomonę, išeik, daryk kažką, nebūk abejingas. Taigi, verta pridėti, kad sąmoningumas šiandien yra dar viena svarbi aktoriaus savybė!
