Su Pijumi kalbame apie kūrybą, jo galvoje skambančią muziką ir teatro scenos ilgesį.
– Muzikos kompozicija daugeliui yra sunkiai suprantama. Nejaugi galvoje tiesiog ima ir skamba muzika?
– Muzika galvoje skamba, tikrai! O kartais nutinka ir taip, kad, vos prisėdi prie pianino, ir pirštai patys ima groti harmoniją, kuri galvoje dar niekada nebuvo skambėjusi. Žinoma, ne visada tokie stebuklai vyksta, kartais prie pianino turiu pasėdėti ilgiau, kad atsirastų kažkas įdomaus. Kiekvieną kartą, pradėjęs naują darbą abejoju, ar šį kartą pavyks? Kas, jei TA melodija nesuskambės galvoje? Tris kartus stuksenu į medį – iki šiolei viskas vyksta gana sklandžiai be ilgų kūrybinių kančių.
– Smalsu, kaip kuriantys naujas melodijas žino, kad jos nebuvo sukurtos prieš tai?
– Aš ir pats sau dažnai užduodu šį klausimą. Kartais, paklausęs savo dainos, kad ir iš „Vėjų teatro“ repertuaro, suprantu, jog joje girdėti įvairios muzikos, kurios pats klausausi, motyvai. Kartais savo muzikoje girdžiu „Kamanių šilelį“, kartais – Marijoną Mikutavičių, o kartais – Tomą Waitsą. Neseniai vaikų ir jaunimo literatūros festivaliui „Vaikų knygų sala“ kūriau garsinę pasaką mažiausiems klausytojams. Įsijungęs ją supratau, kad pasaka prasideda keturiomis identiškomis natomis, kaip ir viena legendinės grupės „The Doors“ daina. Pasijuokiau ir tiek, nemanau, kad tai – didelis blogis. Juk kiekvienas esame mozaika iš to, ką kažkada matėme, girdėjome ir kas esame mes patys.
– Tavo muzikinė kelionė prasidėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Ar kada nors muzika buvo pabodusi?
– Kaip ir daugelis paauglių išgyvenau laiką, kai viskas buvo atsibodę. Dvylikos daug smagiau skambėjo pabėgimai iš pamokų, petardų sprogdinimas kiemuose ar Gedimino prospekto šlifavimas. O ir muzika tuomet buvo kitokia – Kanye Westas ir elektronikos grupė „Daft Punk“. Tačiau tėvai, nuostabūs mano mokytojai ir choro draugai padėjo, kad visko nemesčiau ir likčiau muzikoje. Slapta po mokyklos planavau stoti į fortepijono ar dirigavimo specialybę – tokia artima man buvo muzika. Tačiau pasirinkau aktorinio meistriškumo studijas. Pamaniau, kad geriau tegul muzika lieka hobiu, kuriuo užsiimsiu tada, kai noriu, o ne, kai reikia.
Kiekvienas esame mozaika iš to, ką kažkada matėme, girdėjome ir kas esame mes patys.
– Kuo labiau save laikai – aktoriumi ar muzikantu?
– Ech, paklauskit ko nors lengvesnio! Pastaruoju metu kiekvieną dieną savęs to klausiu. Visgi, labiausiai esu tėtis savo dvimečiui sūnui Timonui, jei jau kalbame apie gyvenimo vaidmenis. Per karantiną vienareikšmiškai buvau kompozitorius, juk gyvos scenos būta visai mažai. Tuo tarpu muzikinių užsakymų per epidemiją atsirado daug – žmonės nori pateikti kuo daugiau turinio internete, o jam dažniausiai reikia kokio nors muzikinio apipavidalinimo. Šis bangavimas tarp profesijų man patinka. Padirbu kompozitoriumi, pasiilgstu aktorystės. Padirbu aktoriumi, pasiilgstu muzikos. Gera ko nors pasiilgti!
– Esi pratęs prie dviejų auditorijų teatre – vaikų ir suaugusių. Kuriems vaidinti lengviau?
– Tiesą sakant, niekada neskirstau auditorijos. Viskas priklauso nuo konkretaus spektaklio ir net nuo dienos, kada jį rodai. Kartais spektaklis eina lyg gerai prisuktas laikrodis – emocijos gyvos, žiūrovai reaguoja, istorija pasakojasi. O kartais stovi vietoje, kad ir ką bedarytum, kaip besistengtum. Ir nesuprantu, kas dėl to kaltas. Tačiau reikia pripažinti, kad vaidinti mažiems vaikams kiekvieną kartą yra iššūkis – nežinai, kas gali įvykti. Čia daug kas priklauso nuo mažojo žiūrovo: ar jis bus išsimiegojęs, gerai pavalgęs. Gal tiesiog mėnulio fazė jam netinkama?
Juokas juokais, tačiau pradėjau jausti mėnulio fazių ir planetų išsidėstymo įtaką mūsų elgesiui. Pamenu, per vieną spektaklį jautėme, kad viskas slysta iš rankų, vaikai buvo irzlūs, daugelis verkė ir, atrodo, nieko negalėjome padaryti. Po spektaklio perskaitėme, kad tą dieną Jupiteris buvo ypatingai priartėjęs prie Žemės, o žvaigždes išmanantys teigia, kad tai gali lemti vaikų irzlumą ir nerimą. Suaugusieji nėra tokie jautrūs aplinkybėms, arba bent jau moka sukilusias emocijas nuslėpti.
– Ką tik į dienos šviesą paleidai muzikinę poemą „Eglė žalčių karalienė“. Regis, tai vienas didesnių tavo asmeninių projektų?
– Kūrybinis procesas prasidėjo birželį, kai iš Lietuvos kultūros tarybos gavau stipendiją. Muzika galvoje dėliojosi gerus penkis mėnesius – niekada prie kūrinio nesu taip ilgai sėdėjęs. Vien dėl to man jis yra ypatingas. Neturiu savo įrašų studijos, o įrašų reikėjo padaryti velniškai daug – glaudžiausi įvairiose nuomotose erdvėse, namų sandėliuke ar prie besikūrenančio židinio tėvų sodyboje. Esu dėkingas visiems, mane priglaudusiems. Ypatingai – žmonai Eglei, kuri išvesdavo sūnų į lauką, kad galėčiau įrašinėti namuose.
Juokas juokais, tačiau pradėjau jausti mėnulio fazių ir planetų išsidėstymo įtaką mūsų elgesiui.
„Eglė žalčių karalienė“ – ikoninis, žinomas kūrinys. Kurdamas muziką Salomėjos Nėries tekstams jaučiau didelę atsakomybę. Ne vienas žmogus klausė, ką gi dar galima su šiuo kūriniu padaryti – jis tiek kartų rodytas, dainuotas. Lyg pats savęs to neklausčiau... Poema ilga, joje daugiau nei 200 posmelių. Teko naudoti skirtingas dainavimo technikas, mokytis groti naujais instrumentais. Manau, kad tai yra gražiausia, ką iki šiol esu sukūręs. Po sūnaus, žinoma.
– Rašei, kad kūrei „Eglę žalčių karalienę“ vaikams, tačiau baigęs, suabejojai, kam ji išties skirta. Ar tai reiškia, kad muzika labiau veda tave, negu tu ją?
– Tekstas diktavo kūrinio nuotaiką – daug melancholijos, liūdesio, skausmo. Kūrinys išėjo ypač rimtas, nes šioje istorijoje maža vietos linksmoms ir nuotaikingoms temoms. Ir vis dėlto, tai nereiškia, kad vaikai jo negali klausyti. Visada galvojau, kad vaikams nereikia kurti kažkaip ypatingai, kitaip nei suaugusiems. Juk gera muzika mums, dažnai yra gera muzika ir mūsų vaikams. Kiek iš mūsų vaikystėje klausėsi „ABBA“ , „Queen“, „AC/DC“, Vytauto Kernagio ir visų tų, kurių klausydavosi mūsų tėvai? Nejaugi mums nepatiko? Taigi nesakau, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra skirta vaikams. Tiesiog kūrinys puikiai tinka ir vaikų tėvams.
– Šie metai kultūros žmonėms apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Tavo žmona, režisierė Eglė Kižauskaitė, su kuria kartu įkūrėte „Vėjų teatrą“ yra sakiusi, kad vaikų teatro konkurentai yra ne tik kiti teatrai, bet ir parkai, žaislai, kinas ir visos kitos pramogos. Kaip nenuleisti rankų tokiu keistu metu?
– Gyvename laikais, kai teatras tampa viena iš alternatyvų, kaip šeimai smagiai praleisti savaitgalio popietę. Jie renkasi – ar eiti į batutų parką, zoologijos sodą, VR kambarį, ar į teatrą. Ir tai nėra blogas dalykas, tiesiog darosi vis sunkiau tėvams parodyti teatrą kaip kokybiško laisvalaikio pasirinkimą. Esu įsitikinęs, kad dauguma tėvų įsivaizduoja, kad vaikų teatre jiems patiems bus nuobodu, teks valandą laiko nepatogioje kėdėje žiūrėti į keistai strikinėjančius, spalvotai apsirengusius ir suvaikėjusius aktorius. Visada sakau, kad „Vėjų teatre“ mes kuriame kokybiškus spektaklius ir laisvalaikį visai šeimai. Norime, kad prasmę ir jaukumą mūsų spektakliuose pamatytų ir suaugusieji.
– Ar šiame skaitmenos pasaulyje savo teatrui radote skaitmeninių alternatyvų?
– Įtemptai dirbome jau nuo pirmojo karantino pradžios, antrajam karantinui ruošėmės dar intensyviau. Kartu su „Vėjų teatru“ įrašėme du muzikinius albumus – „Būtybės“ ir „Baisiai gražu“. Pastarasis – šviežiausias mūsų kūrinys, jame skamba mano kūrybos dainos iš to paties pavadinimo spektaklio. Didžiuojuosi šiuo albumu, brandinome jį daugiau nei metus – nuo pirmųjų „Baisiai gražu“ spektaklių sulaukdavome klausimų iš tėvų, kada bus galima dainų paklausyti namuose. „Baisiai gražu“ albumas ir „Eglė žalčių karalienė“ tarsi pradeda naują mano ir „Vėjų teatro“ muzikinės kūrybos etapą. Neabejoju, kad šeimos, saugiai švęsdamos Kalėdas namuose, turės kokybišką muzikinį foną.
Kviečiu apsilankyti ir mūsų „Youtube“ platformoje – joje vedame pamokas, mokomės groti mūsų teatro kurtas dainas. O internetiniame puslapyje rasite profesionaliai nufilmuotus spektaklius vaikams. Taigi, netinginiaujame, tačiau be galo pasiilgome gyvos scenos ir savo žiūrovų. Jau dabar turime paruošę dalykų, kurie tiesiog privalo būti parodyti gyvai!
