– Tomai, į Kiniją vežate jūsų adaptuotą, Stalino draustą pjesę „Savižudis“. A.Čekuolis yra sakęs, jog ši N.Erdmano pjesė Tarybų Sąjungos valdžiai rodė jos pačios ydas. Pasak garsaus žurnalisto „čia tas pats, kas pasižiūrėti į save mirštantį arba nusikaltimo vietoje“. G.Tuminaitės režisuotas spektaklis primena žmogaus gyvenimą komunaliniuose butuose, laiką, kai žmonės negalėjo kalbėti ir galėjo tik meluoti. Kaip manote, ar Kinijos žiūrovas supras šią pjesę? Ar priims?
– Minčių kyla visokių. Bet aš stengiuosi galvoti tik apie žiūrovą, o ne apie „valdžią“. O tai, kas draudžiama ar „neleistina“, visada kelia smalsumą. Tad manau, kad supras ir priims. Faktas – savaip ir kitaip.
– Originali pjesė „Savižudis“ (apie tai, kaip „mažo“ žmogaus mažumu ir naivumu naudojasi už jį „protingesni“) buvo parašyta daugiau nei 30-čiai atlikėjų. O vaidina tik aštuoni...
– Turbūt tai ir buvo sudėtingiausia – adaptuoti pjesę aštuonetui... Tokių žmogiškųjų resursų – statyti spektaklį trisdešimčiai aktorių neturėjome. Tuo pačiu, labai traukė, masino ši, trūkstamų resursų, situacija – intymią, tragikomišką, mums rūpinčią temą dar stipriau suveržti, suspausti, išgryninti ir patikėti ją tik aštuoniems aktoriams.
Adaptacija gimė kartu su bendru spektaklio kūrimo procesu – ieškant, klaidžiojant, vėl iš naujo viską įvertinant. Teko kažką ir aukoti (dramaturgijos prasme), teko taip pat ir praplėsti, praturtinti šią pjesę kažkuo savu. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos – visa tai, tik siekiant suprasti mus jaudinančią temą – žmogaus „užspausto“ aplinkybių, kuris randa tik vieną išeitį – kelionę iš kurios negrįžtama.
– Stebėdami, kokią išeitį šiame spektaklyje randa aplinkybių užspaustas žmogus, galime skaniai pasijuokti, tiesa?
– Tinkamame kontekste ir teisingu metu net ir juodžiausias anekdotas gali prajuokinti iki ašarų.
– Pastaraisiais metais sukūrėte labai ryškius vaidmenis. Kai kurie jų – prajuokina iki ašarų, kaip kad Bedalis spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ (už kurį buvote pripažintas geriausiu Festivalio aktoriumi Profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi 2016“). O su kuriuo vaidmeniu pačiam labiausiai „pakeliui“, kuris „arčiausiai kūno“?
– Kiekvienas įdomus, labai sunku išskirti: Vladimiras, Cezaris, Olis, Pavelas, Jaunasis, Inteligentas, Bedalis, Berlis, Piemuo, Marinonis... Čia vien bendrakursių: A.Areimos, P.Ignatavičiaus, K.Glušajevo, G.Tuminaitės spektakliuose sukurti vaidmenys.
Man kiekvienas vaidmuo kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo „arčiau kūno“. Kiek įmanoma arčiau, bet kad galėtum jį nusivilkti ir neišeitum iš teatro juo apsivilkęs. Laikui bėgant jis plyšinėja, reikia tvarkyti, persiūti, nes ir kostiumas dėvisi, ir tu keitiesi. Ateina metas, kai jį reikia pakabinti ant pakabos ir daugiau nebedraskyti.
Labai arti kūno – „bedalis“ – aš ten tik su „triusikais“.
– Jūsų mokytojas režisierius R.Tuminas, atnaujindamas savo legendinius kūrinius, jums patikėjo vaidmenis spektakliuose: „Revizorius“ (Tarnas), „Trys seserys“ (Kareivis), „Maskaradas“ (Meška ir Lošėjas). Kaip jaučiatės tapęs šių spektaklių trupės dalimi?
– Šie spektakliai yra kertiniai mano gyvenime. Rimo Tumino „Maskaradas“ buvo pirmasis spektaklis, kurį paauglystėje pamačiau Kauno dramos teatre: sausakimšoje salėje, balkone, prisiglaudęs prie karštai šviečiančio šviestuvo, nes kitur nebuvo vietų. Štai tada ir supratau, kad tikrai noriu pasirinkti šią profesiją. Norėjau išsiaiškinti tą „teatro stebuklą“, kuris tuo metu mane taip pakerėjo (karštas rampos šviestuvas galbūt taip pat prisidėjo prie šių įspūdžių).
Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kursą kaip tik rinko... Rimas Tuminas. O dabar, pakviestas įvedimui į šiuos legendinius spektaklius, pagalvojau, kad gal ir teisingai pasirinkau – eiti būtent šiuo keliu. Beje, Aramo Chačaturjano valsas, skambantis Rimo Tumino „Maskarade“ taip pat davė pirmą impulsą ieškoti ir dar vieno stebuklo – muzikos.
– Šią savaitę prasideda antrosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje. Ten dirbantys Lietuvos diplomatai sako, jog sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Ir jeigu Lietuva sunkiai galėtų konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, tai teatras galėtų tapti auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele. Ką apie tai manote ir ar tai realu?
– Manau, kad Lietuvos teatras ir taip jau yra viena iš „auksinių Lietuvos kultūros vizitinių kortelių“. Ne tik kažkurioje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Deja, ne visi mokame ar žinome, kaip ja pasinaudoti ir kam ją parodyti.
Todėl labai džiaugiuosi mūsų diplomatais Kinijoje, kurie tiki, kad ta kortelė yra auksinė ir mūsų, Lietuvos, teatras gali megzti ryšius, dalintis savo kūryba su kita kultūra, kažko išmokti vieni iš kitų, bendradarbiauti.
– Netrukus išvykstate į Šanchajų, kuriame – 24 milijonai gyventojų ir kuris yra didžiausias miestas pasaulyje (be priemiesčių). Vėliau kelionę tęsite Siamene, Pekine, Dzinane, Nankine. Ko pasisemiate iš tokių megapolių, šalių, susitikimų su kitos kultūros žiūrovais?
– Kaip aktorius gastrolėse pasisemiu naujų žiūrovų žvilgsnių, netikėtų reakcijų, kurios padeda iš naujo atgaivinti ir dar labiau sutvirtinti vaidmenį. Manau, ir visam spektakliui tai daro tokią pačią įtaką, ypač vykstant pas kitos kultūros žiūrovą.
Asmeniškai, kelionės mane praturtina naujais kvapais, skoniais, vaizdais, susitikimais su vietiniais žmonėmis, kurie galbūt net neina į teatrą. Laisvu laiku gastrolėse labiau mėgstu miestą tyrinėti vienas, savu tempu. Jei iš viešbučio į teatrą galima nueiti pėsčiomis, kaskart renkuosi skirtingą maršrutą. Įdomu užsukti į siauresnę gatvelę ir bent akies krašteliu pamatyti kaip gyvena vietiniai, „paprasti“ žmonės. Žinoma, paisant jų privatumo ir savo saugumo.
– O koks pats ryškiausias prisiminimas iš pirmųjų gastrolių, kurios vyko pernai Pekine?
– Labiausiai atmintyje liko – uždarytas paukščių turgelis gatvelėje, po atviru dangum. Naktį. Miegantys paukščiai savo narveliuose, pabundantys nuo kiekvieno praeivio žingsnių. Tuo metu buvo tik vienas praeivis. Aš.
