Kodėl scenos šviesą šiuolaikinio rusų dramaturgo Olego Bogajevo kuriozinė pjesė išvysta būtent dabar?
Šią pjesę turėjau nuo jos parašymo, tačiau tik po aštuonerių metų ji pati įsiprašė į šiuos laikus. Norėjau šia šmaikščia, fantazijos pilna pjese su žiūrovais pašnekėti apie mūsų šalį, mūsų žmones, apie tai, kas dabar vyksta – kad kiekvienas atsimintų, jog reikia atsisukti į žmogų. Juk toks paprastas dalykas, kaip moters aprengimas paltu, pasirodo, yra labai svarbus.
Kokias dar mintis šiuo spektakliu norite sužadinti žiūrovams?
Nelipant ant bačkų, neapsimetant revoliucionieriais, norėčiau pakviesti žmones, kad jie, išėję po spektaklio, taptų drąsesni ir neabejingi šiems laikams. Mes, lietuviai, esame kurmiai – sėdime užsidarę savo urvuose ir tik jei mašina užvažiuoja ant urvo pradedame klykti. Kokie prancūzai jau seniai būtų išėję į gatves, o mes... sergam. Po Sąjūdžio prasidėjo vėžys, kuris labai išvešėjo... Tačiau nenorėčiau, kad spektaklis taptų baksnojimu į šiuos laikus, kad neva viskas blogai.
 |
| Simo Sirutavičiaus nuotr./Spektaklis „Slaptoji dviratininkų draugija“ |
Pasitelkdami absurdą, skatinsite žmones mąstyti su šypsena?
Prisimenu, kai pats skaičiau pjesę: namo grįžta trylikametė dukra ir staiga prisipažįsta, kad ji nėščia. Na, šiais laikais tai nestebina. Bet, kai jos paklausia, nuo ko ji laukiasi, dukra atsako: „Nuo interneto.“ Čia jau iš karto suklūsti. Nuo to prasideda visa plejada: laukiasi ir močiutė, ir senelis, ir tėvas... Tai įdomu.
Ši pjesė yra tik priminimas, koks absurdas dabar vyksta, kas nuo ko nėščias ir kokie dviratininkai mus slapčia valdo. Tačiau kartu joje skamba ir raginimas nesuskilti, likti žmonėmis ir neleisti mūsų „apnėštinti“. Pastokime normaliai. (Šypsosi)
Ar absurdas tinkamas būdas kovoti su šių laikų problemomis?
Žanrai ir priemonės ne taip svarbu. Jei žmogus pajunta bent dalelę tiesos, ateinančios nuo scenos, jis jos nori, nes aplink tiek daug į gražius popieriukus įvyniotos vadinamosios tiesos. Norėtųsi, kad teatre ta tiesa išliktų.
Scenoje pasirodys trylika įvairių kartų aktorių. Pagal kokius kriterijus atsirinkote šį būrį?
Rinkausi aktorius ne pagal personažų amžių, nes spektaklyje reikia daug judėti ir demonstruoti kitas galimybes. Todėl net vyresnio amžiaus personažus kuria jauni aktoriai, pavyzdžiui, senelį vaidina Sergejus Ivanovas, senelę – Dalia Morozovaitė.
Pagrindinius – šeimos – vaidmenis spektaklyje atlieka Andrius Bialobžeskis, Giedrė Giedraitytė ir Rasa Marazaitė, Jonė Dambrauskaitė. O štai Giedrius Arbačiauskas kuria net penkis tarpininkų tarp mūsų ir slaptųjų dviratininkų vaidmenis. Dar yra sapnai, svajonės, kuriomis personažai pastoja. Leniną vaidina Vytautas Taukinaitis, Staliną – Saulius Sipaitis, Ignas Ciplijauskas vaidina internetą, Lukas Petrauskas – Sniego žmogų, o Nerijus Gadliauskas – kultūros ministrą.
Klausantis apie būsimus personažus, žiūrovams reikia nusiteikti...
Verkti. (Juokiasi) Nes bus baisu. (Juokiasi)
 |
| Simo Sirutavičiaus nuotr./Spektaklis „Slaptoji dviratininkų draugija“ |
