Pirmasis „Atviro rato“ bandymas kurti tokią alternatyvią platformą susilaukė sėkmės – teatro atstovai buvo pakviesti sudaryti lietuvišką programą itin gilias tradicijas puoselėjančiam Vokietijos Heidelbergo teatro festivaliui 2020-aisiais metais. „Atviro rato“ prodiuserė Giedrė Liugaitė sutiko papasakoti apie tai, ką „Out of(f) Circle“ pasiūlys šiemet ir kas Vokietijos žiūrovų lauks Heidelberge.
– „Out of(f) Circle“ pasirinkote surengti tuo pat metu ir netgi tose pačiose Menų spaustuvės erdvėse, kaip ir teatro festivalis „Sirenos“. Papasakokite, kaip kilo mintis kurti alternatyvą ilgamečiam, ir, nesuklysiu teigdama – prestižiniam festivaliui?
– Pirmoji mintis gimė pernai metais pavasarį. Su teatro vadove Ieva Stundžyte baigiantis sezonui šnekėjome apie planus rudeniui – kaip pradėti naują sezoną, ką padaryti įdomiau, nei įprastai. Kaip žinia, „Atviras ratas“ jau keletą metų dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenka į oficialiąją „Sirenų“ festivalio programą – jame mūsų teatrui teko dalyvauti vieną kartą su spektakliu „Antigonė. Ne mitas“. Tyčia ar netyčia pradėjome tapti savotiška alternatyva, nepatenkančia į oficialų pristatomų šiuolaikinių teatrų ratą.
Dėl to man kilo mintis – galbūt reikėtų surengti savo mini teatro vitriną ir tuo atidaryti sezoną? Rugsėjo 22-oji – teatro gimtadienis – buvo labai paranki data festivalio atidarymui. Ieva labai palaikė šią mano spontanišką, intuityvią mintį, ir nusprendėme ją suderinti su pačiomis „Sirenomis“. Apie tai kalbėjausi dar su a.a. Viktorija Ivanova ir iš jos taip pat sulaukiau didelio palaikymo. Be to, nemažai teatro pasaulio žmonių pabrėžė, jog jau seniai reikėjo alternatyvos „Sirenų“ festivaliui, kad atskleistume teatro įvairovę. Tai labai įkvėpė.
– Kaip pavyko surengti pirmąją vitriną?
– Pernai metais surengėme visiškai pilotinį vitrinos variantą – parodėme tik du spektaklius: „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ ir „Lietaus žemė“ (rež. Aidas Giniotis). Kodėl būtent juos? „Lietaus žemę“ galima drąsiai vadinti „Atviro rato“ vizitine kortele. Nors jis nėra naujas, šis spektaklis tęsia pradinę „Atviro rato“ idėją ir geriausiai atspindi mūsų teatro kūrybinį principą. Jis yra apkeliavęs nemažai pasaulio šalių, visur buvo itin palankiai sutiktas ir sulaukė nemažai įvertinimų – manome, kad jis puikiai tinka reprezentuoti mūsų teatrą. Kitas spektaklis, išskirtinis tiek savo forma, tiek idėja – „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ (rež. Aidas Giniotis). Teksto neturintis spektaklis buvo sukurtas pagal vienintelę žinutę iš laikraščio.
Tai nėra šokio ar judesio spektaklis – aktoriai savo aktoriniais gebėjimais, per aktorinį meną neištardami nė žodžio papasakoja ypač universalią ir bendražmogišką istoriją nuo gimimo iki mirties. Tai – išskirtinis spektaklis mūsų repertuare, kuris, nepaisant ilgo gyvavimo laiko, nepraranda savo patrauklumo, iki šiol yra labai lankomas. Vis dėlto dar nesame jo išvežę į užsienį, tad pamanėme, jog tam tikroms šalims jis gali būti labai įdomus ir aktualus.
– Vienas iš užsienio teatro ekspertų, apsilankiusių jūsų pirmojoje vitrinoje –Vokietijos Heidelbergo teatro festivalio, skirto perspektyviems kūrėjams iš viso pasaulio, organizatorius. Papasakokite, kaip užsimezgė jūsų ryšys su šiuo festivaliu?
– Praėjusių metų „Out of(f) Circle“ metu spektaklius aplankė pora užsienio ekspertų – išsibandėme, pasižiūrėjome, kaip viskas gali vykti. Vienas iš ekspertų ir buvo minėtasis svečias iš Heidelbergo. Jis pažiūrėjo „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“, trumpai pasikalbėjome ir apsikeitėme kontaktais – taip mūsų ryšys baigėsi iki šių metų pavasario, kuomet gavau iš jo žinutę, kviečiančią kitų metų Heidelbergo festivaliui sudaryti lietuvišką programą.
Šis festivalis, vykstantis nuo 1984-ųjų, jau beveik dvidešimtmetį (nuo 2001 m.) kasmet pristato vieną užsienio šalį, kuriai skiriamas visas savaitgalis: parodomi keletas tos šalies kūrėjų spektaklių, pristatomos trys dramaturgų pjesės, rengiama diskusija su teatro atstovais, rodomas filmas apie šalies teatrą, o programos atidarymui surengiamas koncertas. Programa yra tikrai daug aprėpianti.
Buvo labai netikėta ir malonu, jaučiausi pagerbta gavusi tokį kvietimą, juo labiau, kad festivalio atstovui būtent „Atviro rato“ spektaklis paliko didžiausią įspūdį tarp kitų „Sirenų“ festivalio programoje parodytų darbų. Šiais metais buvau nuvykusi į Heidelbergo festivalį, turėjau galimybę susipažinti su jo programa, užmegzti stipresnius ryšius. Netrukus po to į Lietuvą atvyko ir kitų metų festivalio vadovė, kuri pasižiūrėjo nemažai spektaklių Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o dabar mes jau palengva sudarinėjame kitų metų Heidelbergo festivalio programą. Štai taip iš dviejų ekspertų, apsilankiusių pirmoje mūsų teatro vitrinoje, išaugo toks gražus rezultatas.
– Ar praėjusių metų sėkmės paskatinti šiemet toliau plėsite savo teatro vitriną?
– Šiais metais joje jau turime penkis spektaklius. Kaip ir anksčiau, sėkmingai bendradarbiaujame su „Sirenų“ festivaliu, sulaukiame didelio palaikymo ir motyvacijos iš jo organizatorių. Manau, kad „Sirenoms“ yra prasminga šalia savo oficialios programos turėti alternatyvią vitriną, leidžiančią į festivalį atvykstantiems ekspertams pamatyti dar didesnį spektaklių spektrą.
Tai praplečia paties festivalio rėmus – kaip žinia, visi didžiausi pasaulio teatro festivaliai turi off programas, kurias sudaro kūriniai, neįtraukti į oficialiąją programą. Tai – alternatyvus, eksperimentinis, pogrindinis teatras, ir dažnu atveju kai kurie pasirodymai off programoje pritraukia ne ką mažiau dėmesio, nei oficialioji programa.
– Kokius darbus pristatysite šiųmetinėje vitrinoje?
– Šiemet atidarymo pasirodymui pasirinkome Keistuolių teatro roko fantasmagoriją, spektaklį – koncertą „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“. Programoje taip pat turėsime du „Atviro rato“ spektaklius ir du režisieriaus Agniaus Jankevičiaus kūrinius. Šių metų vitrinos programa pristatys stiprius autorinius darbus tiek dramaturgine, tiek režisūrine prasme. „Edis Agregatas“ – ryškus Aido Giniočio autorinis kūrinys, itin originalus ir išskirtinis darbas Keistuolių teatro repertuare, kuriame A.Giniotis pats atlieka pagrindinį vaidmenį.
Taip pat pristatysime Agniaus Jankevičiaus spektaklius: „Samurajaus knyga“, išleistą su jo vadovaujamu kūrybiniu sindikatu „Bad Rabbits“, ir „Mari Kardona“, pastatytą Kauno miesto kameriniame teatre. Juos abu Agnius ne tik režisavo, bet ir kūrė dramaturgiją. „Atviras ratas“ parodys du spektaklius – I.Stundžytės režisuotą „Identify“ pagal jos pačios pjesę, kurį laikau vienu stipriausių ir asmeniškiausių režisierės darbų, ir jau minėtą A.Giniočio „Lietaus žemę“.
– Kas lėmė tai, kad būtent šie spektakliai atsidūrė teatro vitrinos programoje?
– Bandant įžvelgti vieną šiuos darbus jungiančią liniją nesunku pastebėti, jog tai – pasakojimai apie žmogaus vienatvę, apie asmenybę, įmestą į šį pasaulį ir bandančią atrasti būdą jame pritapti bei išgyventi. Tai – darbai apie labai stiprų individualumą ir iš jo kylantį vienišumą, konfliktą tarp išorinio pasaulio ir savo ypač stiprios vidinės pozicijos. Ši tema labai gražiai susisieja su off programos idėja – tyčia ar netyčia tampame reiškiniu už linijos, individualistais, nepatenkančiais į bendrą ratelį.
Manau, jog yra gerai turėti savo kelią, juo eiti ir nebijoti tai pasakyti viešai. „Atviras ratas“ nebando tapti populiariu teatru – niekada neturėjome tokio siekio. Jei tai su tam tikrais spektakliais nutikdavo savaime, be abejonės, jausdavome džiugesį ir satisfakciją, tačiau visuomet pirmiausia bandydavome atrasti tai, kas mums įdomu patiems bei tuo dalintis su žiūrovais.
– Aidas Giniotis ir Ieva Stundžytė – ne vieną spektaklį „Atvirame rate“ sukūrę režisieriai, tačiau Agnius Jankevičius jūsų teatro kontekste – naujas vardas. Kaip šio režisieriaus kūryba siejasi su jūsų teatru?
– Visi režisieriai, kurie pristatys savo darbus šiemet, ne pirmą kartą susitinka vienoje terpėje – Agnius Jankevičius su I.Stundžyte ir A.Giniočiu yra dirbęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kaip kurso vadovas, o su dabartiniais šių dėstytojų ketvirto kurso studentais planuoja nuo rudens statyti spektaklį.
Man pačiai yra itin įdomu vėl dirbti drauge su Agniumi, nes mes susipažinome dar 2002-aisiais – darbas su juo žymi mano atėjimą į teatro vadybos sritį. Tuo metu pradėjau dirbti su Jono Vaitkaus režisuotu spektakliu „Gagarino gatvė“, kuriame Agnius vaidino. Man atrodo labai gražu, kad keliai nutolsta, bet niekuomet neišsiskiria ir kūrybinė partnerystė išlieka intuityvi bei gyva.
– Ačiū už pokalbį!
