Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo ši tradicija buvo gan plačiai paplitusi visoje Žemaitijoje.
Iki šių dienų atokesnėse šio krašto bažnyčiose vis dar galima pamatyti ir medinių kareivių skulptūrų poras, kurias vietiniai vadina žalnieriais. Tokios, iš pradžių net judančios, skulptūros bažnyčiose buvo statomos per Velyknakčio apeigas šalia Kristaus kapo dekoracijų.
Lėlių teatro tradicijas Lietuvoje tyrinėjusios Salomėjos Burneikaitės teigimu, „šios tradicijos tyrimai atskleidžia Žemaitijos medžio meistrų kūrybiškumą, inžinerinį sumanumą, leidžia stebėti, kaip keitėsi žmonių estetinis skonis, pamaldumo praktikos ir net humoro raiška“.
Šiuo metu tokių medinių skulptūrų dar galima pamatyti Kalnalio, Salantų, Platelių, Beržoro, Gintališkės ir kitose bažnyčiose.
Tuo tarpu Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje kasmet vykstantis teatralizuotas reginys su gyvais persirengėliais, tarp kurių ne tik Romos kareiviai, tačiau ir Kristaus kūną bandantys pavogti žydai – unikali, tačiau šiandien nevienareikšmiškai vertinama religinės tradicijos išraiška.
Viduramžius menanti tradicija
Kristaus kapo saugojimo tradicija kildinama iš Viduramžiais bažnyčiose, vienuolynuose bei miestų aikštėse rengtų teatralizuotų pasirodymų, kuriais siekta atvaizduoti svarbiausius krikščionių tikėjimo įvykius.
Manoma, kad iki 1863 metų sukilimo šitokios misterijos, lydimos net patrankų bei šautuvų šūvių, kardų žvangėjimo ir triukšmingo sujudimo, buvo įprastos ir Lietuvos, ypač Žemaitijos, bažnyčiose.
Iki 1863 metų sukilimo šitokios misterijos, lydimos net patrankų bei šautuvų šūvių, kardų žvangėjimo ir triukšmingo sujudimo, buvo įprastos ir Lietuvos, ypač Žemaitijos, bažnyčiose.
Pasak Mažeikių muziejaus vyr. muziejininko Vytauto Ramanausko, nors religinių spektaklių būta įvairių, tačiau Velyknakčio misterijos unikalios tuo, jog tikinčiųjų bendruomenė bažnyčioje praleisdavo visą naktį budėdama prie Kristaus kapo ir laukdama jo prisikėlimo – ankstyvųjų Velykų mišių.
„Tą naktį bažnyčioje žmonės daugiausia laiko praleisdavo susikaupę tyloje. Siekiant juos šiek tiek prablaškyti, pabudinti prisnūdusius, matyt, ir rengtos Velyknakčio misterijos su kareiviais ir Kristaus kūną siekiančiais „pavogti“ persirengėliais žydais. Būtent ši tradicija – Lietuvoje, o gal net ir visoje Europoje yra išlikus vienintelėje Pievėnų bažnyčioje“, – pasakojo V.Ramanauskas.
Paklaustas, ar esama rašytinių pasakojimų apie šią tradiciją, muziejininkas teigė apie tokius negirdėjęs. Tačiau jis paliudijo iš abiejų savo senelių, gimusių dar XIX a. pabaigoje ir gyvenusių skirtingose Žemaitijos vietovėse – vienas Šilalės, kitas – Mažeikių krašte – girdėjęs pasakojimus apie Velyknakčio žalnierius bei žydelius, prisnūdusiems žmonėms panosėje kaišiojančius amoniako, vaidinimus bažnyčioje.
Iki Antrojo pasaulinio karo ši tradicija buvo gan plačiai paplitusi visoje Žemaitijoje, tačiau vėliau, muziejininko teigimu, ją uždraudė Telšių vyskupas ir ji gan greitai išnyko.
Vis dėlto, tuometinis Pievėnų bažnyčios klebonas draudimo nepaisė ir tokiu būdu ši Velyknakčio misterija išliko iki mūsų dienų, o ilgainiui tapo visos bendruomenės tapatybės bei išskirtinumo ženklu.
Tuometinis Pievėnų bažnyčios klebonas draudimo nepaisė ir tokiu būdu ši Velyknakčio misterija išliko iki mūsų dienų.
„Dabar kasmet į Pievėnų bažnyčią susirenka ne tik kaimo bendruomenė, tačiau ir būrys iš apylinkių ar tolimesnių vietų suvažiuojančių kultūros bei tradicijų entuziastų, savo akimis norinčių išvysti šį teatralizuotą reiškinį. Ne kartą čia lankėsi įvairūs fotografai, religinį vaidinimą filmavo režisierius Arūnas Matelis, antrus metus atvažiuoja režisierė Giedrė Beinoriūtė, dokumentuojanti šią tradiciją“, – džiaugėsi V.Ramanauskas.
Kaip žydai Kristaus kūną pavogti bandė
Pagrindiniai šio reginio dalyviai yra kareiviai ir persirengėliai žydai.
Pagal tradiciją kareivių būdavo keturios grupės po keturis ir trys žydai.
Anot muziejininko V.Ramanausko, ankstesniais laikais Kristaus kapo sargybiniu galėjo tapti tik kariuomenėje tarnavę vyrai. Maža to, jie būdavo apsiginklavę tikrais kardais. Tačiau laikams keičiantis, mažėjant kaimo gyventojų, o ir pačiai tradicijai menkstant, tokių reikalavimų kareiviams nebeliko.
Ankstesniais laikais Kristaus kapo sargybiniu galėjo tapti tik kariuomenėje tarnavę vyrai. Maža to, jie būdavo apsiginklavę tikrais kardais.
Kasmet Velyknakčio pamaldose Pievėnų bažnyčioje besistengiančio dalyvauti muziejininko teigimu, šiomis dienomis bendruomenei ne visada pavyksta surinkti visą reikalingą sargybinių būrį, todėl dažniausiai pasitenkinama trimis grupėmis bei keliais „velykžydžius“ įkūnijančiais persirengėliais.
„Dabar ši pareiga daugiausia tenka kaimo jaunimui, apylinkėse ar Mažeikiuose gyvenantiems jų bičiuliams bei išeiviams iš kaimo, specialiai atvykstantiems į Velyknakčio mišias“, – pasakojo muziejininkas V.Ramanauskas.
Iškilmingų Didžiojo šeštadienio pamaldų metu bažnyčios centre ant pagalvėlės yra padedamas kryžius, kurį iškilmingai apstoja kareiviai.
Šis teatralizuotas pasirodymas bažnyčioje vienu metu yra ir rimtas – giesmėmis apmąstoma Kristaus kančios ir mirties istorija, ir šiek tiek komiškas.
Mišioms pasibaigus, prasideda tradicinių žemaitiškų kalnų giedojimai, trunkantys apie tris valandas. Visą šį laiką pasikeisdami kareiviai saugo kryžių nuo aplink besisukinėjančių žydų.
Pasak V.Ramanausko, šis teatralizuotas pasirodymas bažnyčioje vienu metu yra ir rimtas – giesmėmis apmąstoma Kristaus kančios ir mirties istorija, ir šiek tiek komiškas, mat persirengusių žydų paskirtis – ne tik bandyti pavogti kryžių, tačiau ir krėsti išdaigas, tokiu būdu trikdant rimtį ir blaškant susirinkusių snaudulį.
„Pagal tradiciją, būtent žydai buvo kaltinami dėl Kristaus mirties. Štai kodėl ir persirengėliai po bažnyčią vaikšto rankose laikydami Kristaus nukryžiavimo įrankius – plaktuką, reples, kopėčias. Šio vaidinimo tikslas – apsaugoti Kristaus kūną, juk jei jis būtų pavogtas, bendruomenė nesužinotų ir apie jo prisikėlimą“, – kalbėjo muziejininkas.
Sukinėdamiesi po bažnyčią žydai erzina kareivius, kurie dabar jau mediniais kardais nuo jų gina kryžių.
Sukinėdamiesi po bažnyčią žydai erzina kareivius, kurie dabar jau mediniais kardais nuo jų gina kryžių. Šis pasirodymas trunka maždaug iki pusiaunakčio, o paskui vėl atgyja anksti ryte.
Velykų rytas Pievėnyse prasideda maždaug penktą ryto dundant būgnams. Žmonės susirenka į bažnyčią ankstyvųjų Velykų mišių, o su jais – ir sargyba bei persirengėliai žydai. Pastarieji jau nebekrečia išdaigų, tačiau jiems leidžiama sėdėti į altorių atsukus nugaras.
Pamaldų pabaigoje, muziejininko pasakojimu, vyksta iškilminga procesija apie bažnyčią: tikintieji su kunigu eina tris ratus, tuo tarpu žydai už savo nuodėmes, nešini Kristaus nukryžiavimo įrankiais, turi apibėgti net dvylika kartų, tiesa, priešinga nei bendruomenė kryptimi.
Velykų mišioms pasibaigus kareiviai su žydais prisistato kunigui: vyresnysis karininkas pateikia raportą apie Velyknakčio sargybą ir išsaugotą Kristaus kūną.
„Velykų mišioms pasibaigus kareiviai su žydais prisistato kunigui: vyresnysis karininkas pateikia raportą apie Velyknakčio sargybą ir išsaugotą Kristaus kūną. Tuomet rikiuotė patraukia į bendruomenės surengtus velykinius pusryčius, kuriuose dalyvauja tiek žydai, tiek ir kunigas. O po to visi skirstosi į savo namus švęsti Velykų“, – pasakojo V.Ramanauskas.
Paklaustas, kaip šią tradiciją vertina vis besikeičiantys bažnyčios kunigai, muziejininkas prisiminė, kad keletą metų po Nepriklausomybės atkūrimo naujasis klebonas buvo šį vaidinimą panaikinęs, tad kareivių drabužiai kuriam laikui buvo atgulę spintose. Tačiau kunigui pasikeitus, tradicija sugrįžo ir nuo to laiko ji vyksta be jokių pertrūkių.
„Velykžydžiai“ – atgyvenęs ir nekorektiškas reliktas?
Paklaustas, ar, jo manymu, ši tradicija suderinama su dabartinėmis vertybėmis ir pagarba kitoms žmonių grupėms, V.Ramanauskas pripažino, kad kasmet, kalbant apie Pievėnų bažnyčioje vykstančią velykinę misteriją, viešojoje erdvėje iškyla šis klausimas ir randasi pasipiktinusių žmonių balsų.
V.Ramanausko teigimu, šiandien visuomenė yra gerokai pasikeitusi ir tokia tradicija neatspindi žmonių nuostatų bei požiūrio į žydų tautybės asmenis.
Pasak muziejininko, nors žydai vaizduojami tiek Užgavėnių, tiek ir Velyknakčio persirengėlių tradicijoje, tačiau tarp šių dviejų teatralizuotų reginių yra didžiulis skirtumas.
„Per Užgavėnes būdavo demonizuojama viskas, kas svetima – tiek žydai, tiek vengrai, tiek kiti personažai. Tuo tarpu Velyknakčio misterijoje, remiantis evangelijos pasakojimu, simboliškai atkuriama Kristaus kančios ir mirties istorija, kurioje žydai suvaidino savo vaidmenį“, – teigė V.Ramanauskas.
Vis dėlto, V.Ramanausko teigimu, šiandien visuomenė yra gerokai pasikeitusi ir tokia tradicija neatspindi žmonių nuostatų bei požiūrio į žydų tautybės asmenis.
„Niekas, ačiū Dievui, žydais dabar jau nebegąsdina vaikų, kaip tai buvo daroma ankstesniais laikais ar sovietmečiu. Tai tiesiog savaime pranyko keičiantis gyvenimui, požiūriui bei tradicijai“, – kalbėjo muziejininkas į šį Velyknakčio vaidinimą Pievėnų bažnyčioje siūlantis žvelgti kaip į unikalų kultūrinį reliktą, kokių nebėra visoje Europoje.
Niekas, ačiū Dievui, žydais dabar jau nebegąsdina vaikų, kaip tai buvo daroma ankstesniais laikais ar sovietmečiu. Tai tiesiog savaime pranyko keičiantis gyvenimui.
„Šiuo metu etnoturizmas yra tai, kas patraukia žmones: daug kas žavisi ir važiuoja pažiūrėti, kaip Ispanijoje mėtomasi pomidorais arba bėgiojama nuo bulių. Tuo tarpu mes turime išlikusį šį išskirtinį Viduramžius menantį vaidinimą, kuris pergyveno sudėtingus laikus ir iki šiol tebegyvuoja Pievėnų bažnytkaimyje“, – teigė V.Ramanauskas.
Paklaustas, ar pačioje bendruomenėje nėra nuostatos, jog žydų persirengėliai šiandien yra tiesiog nekorektiškas ir atgyvenęs reliktas, muziejininkas teigė, kad dažniau apie tai kalba politikai, o patys žmonės tai priima tiesiog kaip neatskiriamą savosios tradicijos dalį.
„Taip buvo nuo amžių, tai kodėl reikėtų dėl to sukti šiandien galvą. Suprantu, jog dabar visi esame labai jautrūs, tačiau ar tikrai ši tradicija daro kokią nors žalą?“ – klausė muziejininkas pabrėždamas, kad šiuo atveju svarbu atskirti unikalią tradiciją nuo vienos tautos asmenų vertinimo, šiandien nebeturinčio jokių sąsajų su tikrove.
Suprantu, jog dabar visi esame labai jautrūs, tačiau ar tikrai ši tradicija daro kokią nors žalą?
Pasak V.Ramanausko, 2018 metais Mažeikių kultūros centro iniciatyva pateiktas prašymas šią Pievėnų Velyknakčio tradiciją įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Vis dėlto, jo teigimu, keliems komisijos nariams užkliuvo žydų personažai, todėl ši teatralizuota Kristaus kapo sargyba nebuvo oficialiai pripažinta kultūros paveldu.
