Andriau, jūsų monospektaklis „Tūla ir kiti“ rado naujus namus. Jau šią savaitę pristatysite jį Vilniaus teatre „Lėlė“. Kaip keitėsi spektaklis nuo savo premjeros praėjusių metų rugpjūtį Anykščiuose iki dabar, kai jį suvaidinote jau keliasdešimt kartų?
Premjera buvo panaši į bandymą įkopti į milžinišką sieną vien tam, kad galėtum nedrąsiai žvilgtelėti, kas kitoje pusėje. Suvaidintų spektaklių skaičius ir bendravimas akis į akį su kiekvieną kartą skirtingu žiūrovu neišvengiamai padarė savo. Dabar mes jau kitoje sienos pusėje ir narsiai dairomės aplinkui. Mus jau supa daugybė spalvų ir pustonių, atsirado išbaigtumo jausmas ir tas vidinės laisvės pojūtis, apie kurį slapčia svajoja kiekvienas artistas.
Ką jums reiškia šis spektaklis? Ir kaip į Jūsų gyvenimą „atėjo“ Jurgis Kunčinas? Pažinojote jį asmeniškai ar tik iš knygų?
Puiki literatūra, daug pasąmonės srauto, pasakojimo. J. Kunčiną vadinčiau istorijas pasakojančiu poetu.
Ilgai mąsčiau, kad J. Kunčiną būtų įdomu perkelti į teatrą, tik niekaip neradau kampo, kaip tą padaryti, nes tai ne dramaturgija. Puiki literatūra, daug pasąmonės srauto, pasakojimo. J. Kunčiną vadinčiau istorijas pasakojančiu poetu. Spektaklio neapkrausi etiudais, metaforomis, scenoje neprigrūsi daiktų, nes tada nereikia imtis J. Kunčino, tada reikia rinktis kitą autorių. O čia – istorijos ir žmogus, pasakojantis istorijas.
Deja, visų jų sudėti į spektaklį neįmanoma. Liko pagrindinės linijos, kvapas, pagrindinė nuotaika ir mintis apie žmogų, beviltiškai ieškantį vietos gyvenime. Tik bendrais bruožais papasakojau, kaip pagrindinis herojus vienai savaitei randa užuovėją, randa oro gurkšnį, kurio gali įkvėpti. Ta laimė, tas džiaugsmas truko viso labo savaitę, bet išliko visam gyvenimui ir padėjo jam visais kitais atžvilgiais. Ir kas žino, ar tai teisybė, ar mistika, kad jis, pasivertęs šikšnosparniu, iš beprotnamio, iš kalėjimo, iš visur skrisdavo į vietas, kuriose buvo laimingas.
Kalbant apie patį J. Kunčiną, nežinau , ar keletą susitikimų ir pokalbių galima vadinti pažintimi. Labai norėjosi Jurgį Kunčiną pažinti labiau – deja, taip nebuvo lemta. Liko tik daugybė klausimų, kuriuos labai norėčiau jam užduoti.
Pasirinkote monospektaklio žanrą. Ar tai pirmas jūsų bandymas? Ar šis žanras suteikia laisvės, daugiau galimybių aktoriui panaudoti savo potencialą, ar atvirkščiai – būnant tuo pačiu ir režisieriumi, inscenizacijos autoriumi ir aktoriumi, kelia daugiau klausimų bei vidinių prieštaravimų, kas reikalinga, o kas ne?
Labai norėjosi Jurgį Kunčiną pažinti labiau – deja, taip nebuvo lemta. Liko tik daugybė klausimų, kuriuos labai norėčiau jam užduoti.
Taip. Pirmą kartą likau scenoje pats su savimi, su visomis iš paskos sekančiomis silpnybėmis ir privalumais. Tai, kaip ta klasikinė lazda su dviem galais. Gal pradėsiu nuo gražesnio galo. Buvimas visapusišku spektaklio šeimininku reiškia, kad esi nepavaldus nei erdvei, nei laikui. Patikėkite, tai pakankamai malonu. Spektaklis tampa panašus į gerą džiazo koncertą, jis įgauna galimybę savo eigoje keistis, priklausomai nuo tą dieną mane ir žiūrovus supančių aplinkybių.
Užsukite penkis kartus iš eilės į „Tūla ir kiti“, ir kiekvieną kartą išvysite kitokį spektaklį. Deja, antrasis lazdos galas priverčia susimąstyti. Bent jau mane. Kaniava – režisierius ne visada sutaria su Kaniava – aktoriumi. Pats sau dažnai suteiki nuolaidų ir privilegijų, kurių niekada sau neleistum reikalauti iš kolegų. Gaila, kad nėra trečio lazdos galo – gal tai viską išspręstų?
Ar išskiriate šio spektaklio kurią nors išraiškos priemonę – balsą, judesį, muziką, šviesą?
Gal vienam tai bus tik anekdotai iš girtuoklių gyvenimo, kitas spektaklyje įžvelgs neįmanomos meilės istoriją, atsiradusią iš beribio sielos alkio.
Iš pradžių viskas turėjo atrodyti kukliai – taip kaip parašyta afišoje: pjesė balsui ir pianinui. Bet kaip visada nutinka, spektaklio autoriui to buvo negana. Su mano draugu ir kolega, šviesos režisieriumi Dariumi Malinausku tol tobulinome apšvietimą, kol tapome visiškai nuo jo priklausomi. Taigi šiai dienai – tai pjesė balsui ir pianinui palankioje šviesoje.
„Tūla ir kiti“ pamatys ne tik Vilniaus, bet Kauno bei Panevėžio publika. Kokį įsivaizduojate savo žiūrovą?
Manau, kiekvienas šiame spektaklyje ras sau kažką artimo, liaudiškai tariant, pagal savo „sugedimo laipsnį“. Gal vienam tai bus tik anekdotai iš girtuoklių gyvenimo, kitas spektaklyje įžvelgs neįmanomos meilės istoriją, atsiradusią iš beribio sielos alkio. Todėl sukultūrintiems snobams ir pretenzingiems „menžmogiams“ (J. Kunčino terminas) siūlau nesivarginti ir negaišti laiko. „Tūla ir kiti“ – skirta gyvam ir smalsiam žiūrovui, į pasaulį žvelgiančiam ne pro orlaidę, o, mažų mažiausiai, pro plačiai atvertą langą.
Ačiū už pokalbį!
