– Kaip šiemet minėsite Tarptautinę teatro dieną?
– Žiūrovai ir patys teatralai gaus dovaną – koncertą. Teatro žmonės bus įvertinti – gaus premijų ir prizų, kaip ir tradiciškai kasmet. Šia proga koncertuos buvęs šiaulietis Aurelijus Ščiuka kartu su komanda iš Švedijos, Amerikos ir Jungtinės Karalystės. Šią dieną mūsų teatro aktoriai nevaidins. Jie bus namiškiai, kuriuos atvykę svečiai sveikins.
Rengiamas koncertas, kuris bus toks vienintelis Lietuvoje. Būdavo, kad Teatro dienos proga rodydavome naujas premjeras ar patys koncertuodavome. Šiemet pasirinkome naują būdą minėti Teatro dieną. Tačiau kartu ir dirbame – jau balandžio 6 dieną žiūrovų laukia naujo spektaklio premjera.
– Kaip keičiasi ar keitėsi teatras per visą savo gyvavimo laikotarpį?
Džiaugiuosi, kad mūsų teatras nenuėjo lengviausiu keliu, kaip tą padarė kiti komerciniai teatrai. Sakyčiau, kad komerciniai teatrai rodo daug pigios dramaturgijos. Mes bandome kreipti dėmesį į gerus dramaturgus ir gerus literatūros, dramos kūrinius.
– Žiūrovai sprendžia, ar keičiamės ir kaip mes keičiamės. Nuo žiūrovų vertinimų ir priklauso, ar aktoriai tobulėja, ar ne, kaip jie yra vertinami. Mes dirbame savo darbą. Per šiuos metus – nuo Teatro dienos iki Teatro dienos – buvo daug gražių spektaklių, susitikimų su J.Vaitkumi, buvo A.Lebeliūno pastatymai, ypač „Duonkepys“ susilaukė didelio atgarsio visoje šalyje. Trijuose festivaliuose buvo laureatai – manau, kad mes keičiamės į gerąją pusę, o išoriškai dar vis esame pilki, tačiau vyksta etapiniai remontai ir su laiku turėtumėme išgražėti ir iš išorės.
– Kaip vertinate Šiaulių dramos teatro aktorius?
– Mūsų teatro trupė pastovi. Šiuo metu mūsų teatre vaidina beveik trys dešimtys aktorių, nors turime ir kviestinių aktorių, kurie vaidina ne tik pas mus. Žinoma, mūsų trupė sensta, todėl reikalingas šviežias kraujas. Ta kryptimi turbūt ir dirbsime. Ir aš, kol esu, ir kiti vadovai, kurie ateis po manęs.
– Ar Teatro diena – jums šventė, o gal labiau kasdieninė repeticija?
– Mes pabandėme šiemet aktoriams padaryti šventę. Sugalvojome, kad bent šiemet tikrai nevaidinsime, nes ir taip vaidiname kasdienybėje. Norėjosi pasidaryti tikrą šventę. Tarptautinė teatro diena didelė šventė mums. Dar ir Seimas šiuos metus paskelbė Teatro metais. Tiesa, pradžiai paskelbė, o dabar galvoja, ką reikės daryti, nes teatralams kiekviena diena yra Teatro diena. Tai mūsų kasdienybė. Džiaugiamės, kad turime profesinę šventę, kuri kiek susijusi su pavasariu. Kartais juokaudavau, kad Teatro diena – tai mūsų Naujieji metai.
– Kas švenčia Teatro dieną?
– Ši diena svarbiausia tiems, kurie užsiima teatro veikla. Taip pat šią dieną mini ir žiūrovai, kurie myli teatrą. Ši diena išskirtinė, nes tą dieną sveikinami aktoriai už nuopelnus.
– Kaip keičiasi žiūrovas?
Džiaugiamės, kad turime profesinę šventę, kuri kiek susijusi su pavasariu. Kartais juokaudavau, kad Teatro diena – tai mūsų Naujieji metai.
– Sunku pasakyti, kaip tas žiūrovas keičiasi. Mums svarbiausia, kad teatre žmogus nekalbėtų mobiliuoju telefonu spektaklio metu – tai būtų geriausia iš žiūrovų dovana aktoriams.
Džiaugiuosi, kad mūsų teatras nenuėjo lengviausiu keliu, kaip tą padarė kiti komerciniai teatrai. Sakyčiau, kad komerciniai teatrai rodo daug pigios dramaturgijos. Mes bandome kreipti dėmesį į gerus dramaturgus ir gerus literatūros, dramos kūrinius. Gal todėl sulaukiame nemažai žiūrovų dėmesio.
Buvome Vilniuje su „Nebyliu“, tai susilaukė tikėto gerojo atgarsio. Meilė žiūrovui – juokingas dalykas. Kai turime mieste teatrą, dažnai žiūrovų logika būna tokia, kad spektaklį galės pamatyti bet kada kitą kartą, nes teatro spektaklis niekur nedings, todėl dažniau ateina pažiūrėti atvažiuojančių spektaklių.
Nors skųstis negaliu, kad mūsų teatro nemyli. Matyt, ta meilė, kaip ir gyvenime, yra dvipusė. Kai kurie aktoriai jaučia prieraišumą teatrui, o kiti tik iš smalsumo ateina gyvai pažiūrėti į aktorius, kurie vaidina serialuose.
Neteisiame žiūrovo – kiekvienas pasirenka būdą, kaip save reflektuoti teatre. Kaip visokių yra žiūrovų, taip visokių yra ir aktorių.
– Kokio amžiaus žmonės dažniau lankosi teatre?
– Įvairaus. Ir mes patys stengiamės suformuoti tinkamą repertuarą, kad nepraleistumėme nė vienos grandies pagal amžių. Daug kuriame spektaklių vaikams, jaunimui, žinoma, ir vyresnei publikai. Kitaip tariant, mes stengiamės nuo mažumės auginti teatro žiūrovą rodydami savo spektaklius. Jei žmogus suserga teatro liga ir atsiranda vidinis teatro poreikis, tai jis pamilsta teatrą visam gyvenimui.
– Kokiais teatro metų rezultatais galite pasigirti?
– Nominuotas Auksiniam kryžiui už pagrindinį vyro vaidmenį Sigitas Jakubauskas, suvaidinęs Duonkepį „Duonkepio žmonoje“. Spektaklio „Ežiukas rūke“ visa kūrybinė grupė tapo nominantais. Ar bus ir laureatai, dar pažiūrėsime, tačiau tai jau įvertinimas. Mes kiekvienais metais būname pastebėti.
– Ar visuomet laukiate Teatro dienos?
Po rimtų emocinių išsikrovimų, kai vaidinami pagrindiniai vaidmenys, aktoriai nesugeba sau leisti atpalaiduojančios relaksacijos, nes fiziškai tiek net neuždirba.
– Kaip ir daugelio švenčių, nereikia laukti – Teatro diena ateina savaime bedirbant. Dirbame, triūsiame ir tuoj šventė. Sezonas baigiasi ir po atostogų prasideda vėl naujas. Gyvename kitu ritmu nei visa likusi visuomenės dalis.
– Ar dažnai tenka su teatro trupe lankyti kitus miestus?
– Taip, mes dažnai vykstame į kitus miestus. Buvome Kėdainiuose su spektakliu „Nora“, „Duonkepio žmona“ buvo nuvežtas į Rokiškio festivalį. Spektaklį „Nebylys“ vežėme į Kauną ir Vilnių. „Šykštuolis“ ir daug kitų spektaklių yra vežami į kitus miestus.
Kadangi mūsų miestas nėra toks didelis ir kontingentas žmonių, kurie lankosi teatre, taip pat nedidelis, todėl vykstame į kitus miestus. Be to, kuo kalti tie žmonės, kurie savo teatro neturi? Dažniausiai kasmetinės gastrolės yra planuojamos į didžiuosius miestus. Tai jau tampa teatro kasdienybe.
– Kokie kūrybiniai planai?
– Planai yra paprasti ir aiškūs, kadangi ir kūryboje viskas susiję su pinigais, kol kas neturime tikslių žinių dėl paskirstytų lėšų pirmajam pusmečiui, tačiau patys esame suplanavę ne tik 2014-uosius, bet ir 2015-uosius metus. Artimiausi mūsų darbai – spektaklis „Dibukas“ (režisierius R.Banionis), T.Viljamso „Geismų tramvajus“ (Jaunimo teatro vadovas režisierius Algirdas Latėnas). Po atostogų laukia dar du spektakliai, kuriuos paruoš režisieriai A.Lebeliūnas ir P.Ignatavičius. O 2015 metais į teatrą vėl sugrįš J.Vaitkus.
– Sakykite, ar teatras gyvas uždarius teatro duris?
Jei aktoriai neturėtų optimizmo, visai nekurtų. Visi tikimės tos šviesos ir pagerėjimo. Net kurdami neigiamą personažą visuomet jame ieškome pozityvo.
– Kiekvienas aktorius turėtų atsakyti už save. Aktoriaus profesija turi ir pliusų, ir minusų. Vyresniems aktoriams išėjus iš teatro, teatro jau nebesinori... Buvimas viešai kartais išsunkia. Sunku su aktoriais gyventi, juos suprasti. Teatras, tai likimas. Jame kaip raiste – kuo eini toliau, tuo labiau klimpsti, tačiau tuo labiau ir traukia. Po rimtų emocinių išsikrovimų, kai vaidinami pagrindiniai vaidmenys, aktoriai nesugeba sau leisti atpalaiduojančios relaksacijos, nes fiziškai tiek net neuždirba.
Po rimto vaidmens aktorius negali sėsti į lėktuvą ir išskristi į šiltus kraštus pailsėti – jis turi ieškoti papildomų darbų, kad išgyventų jis ir jo šeima. Aktoriai neretai dėstytojauja, organizuoja papildomus būrelius ar vaidina serialuose.
– Tačiau galbūt teatre ne vien liūdnos nuotaikos?
– Jei aktoriai neturėtų optimizmo, visai nekurtų. Visi tikimės tos šviesos ir pagerėjimo. Net kurdami neigiamą personažą visuomet jame ieškome pozityvo.
Spektaklis neretai žiūrovui pateikia moralą – skatina atsiverti ar atvirkščiai, kaip jis neturėtų elgtis. Dažnai teatras reflektuoja kiekvieno iš mūsų asmeninį gyvenimą, nors teatras gana brangus malonumas. Gal todėl ir sakoma, kad teatras – tai šventovė, į kurią, kaip ir į bažnyčią, einama apgalvoti savo jausmus, susikaupti, prašyti ko nors.
