Kodėl būtent šį spektaklį atvežate jubiliejaus proga, kuo jis ypatingas?
Visada svajojau pristatyti šį spektaklį Lietuvos žiūrovui, nes jis – vienas reikšmingiausių darbų. Dar 1998 metais, mano kūrybinio kelio pradžioje, režisierius Rimas Tuminas pakvietė mane pastatyti spektaklį tuo metu jo vadovaujamame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip atsirado „Moterų dainos”. Po 10 metų R. Tuminas pakvietė mane perkelti „Moterų dainas” į E. Vachtangovo teatro sceną, tad 2008–aisiais Maskvoje su rusų dramos aktoriais pastačiau šio spektaklio versiją pavadinimu „Moterų krantas”.
Ar „Moterų krantas” yra „Moterų dainų” kopija?
Tik iš dalies. Nes „Moterų krantą” stačiau brandesnė, labiau išvysčiau spektaklį ir pritaikiau E. Vachtangovo teatro aktorių galimybėms. Šis spektaklis – didesnės apimties, jame dalyvauja daugiau įvairaus amžiaus artistų.
Spektaklis E. Vachtangovo teatre rodomas jau trečią sezoną. Ar jis sulaukė pasisekimo?
Iš pat pradžių jaučiau šiokią tokią įtampą dėl to, kaip rusiška publika priims spektaklį, kur veiksmas vyksta karo fone ir dar pagal vokiečių dainininkės Marlene Dietrich dainas. Juk būtent Rusija kariavo su Vokietija. Mano nuostabai, Maskvos žiūrovai ne tik kad priėmė spektaklį – į jį neįmanoma gauti bilietų. Šis spektaklis buvo įtrauktas į žymiausio Rusijos festivalio „Zolotaja maska” programą.
„Moterų dainos” garsėja puikiais Juozo Statkevičiaus kostiumais ir lakoniška minimalistine Marijaus Jacovskio scenografija. Ar keitėsi kostiumai ir scenovaizdis „Moterų krante”?
Taip, be abejo. Scenoje atsirado didžiulis kabantis veidrodis – kavinės, kurioje vyksta veiksmas, interjero elementas, „kabančios” grėsmės virš moterų likimų simbolis. O J. Statkevičiaus kostiumai virto absoliučia to laikmečio tobulybe. Kiekvienas kostiumas – mažas šedevras. Niekada nepamiršiu susižavėjimo šūksnių, kai Juozas atvežė kostiumus į teatrą ir traukė iš kvepiančių dėžių sukneles: visos aktorės džiaugėsi, alpo ir sakė – „pas mus atvažiavo Europa”.
„Moterų krantą” stačiau brandesnė, labiau išvysčiau spektaklį ir pritaikiau E. Vachtangovo teatro aktorių galimybėms.
Spektaklyje dalyvauja ištisas E. Vachtangovo žvaigždynas, Vilniuje pamatysime net 30 šio teatro aktorių. Papasakokite apie juos.
Nenorėčiau išskirti nei vieno artisto, nes šis spektaklis yra solistų spektaklis – visi turi savo sceną, kurioje yra pagrindiniai. Spektaklyje dalyvauja didžioji E. Vachtangovo teatro trupės dalis. Lietuvos žiūrovai jau pažįsta Mariją Berdinskich, Artūrą Ivanovą, Eugeniją Kregždę, vaidinančius R. Tumino spektaklyje „Dėdė Vania”, taip pat Mariją Volkovą, sukūrusią Ninos vaidmenį R. Tumino „Maskarade”. Dalyvauja ir Sergejus Jepiševas, Viktoras Dobronravovas, kuriuos Lietuvos publika matė R. Tumino „Troiloje ir Kresidoje”, ir eilė kitų populiarių teatro ir kino aktorių, nusipelniusių artistų.
Visada garsėjote sugebėjimu paskirstyti vaidmenis. Kaip „Moterų krante” “suporavote” rusų aktorius į duetus? Juk jų visai nepažinojote…
Man padėjo intuicija ir daug metų vystytas pojūtis įžvelgti geriausias artisto savybes. Dabar man užtenka pažvelgti į žmogų ir aš jau matau jo galimybes. Visi artistai šiame spektaklyje jaučiasi savo vaidmenyje ir labai myli čia sukurtus personažus, nes jie šoka save.
Lietuviškame spektaklyje šoka baleto artistai ir dramos aktoriai, o rusiškame – vien aktoriai. Ar dėl to nenukentėjo spektaklio choreografija?
Vienas iš mano tikslų perkeliant „Moterų dainas” E. Vachtangovo teatro trupei buvo išmokyti aktorius šokti taip, kad jie mažai skirtųsi nuo baleto artistų. Ir galiu teigti, kad man tai pavyko. Maskvos publika stebisi ir aikčioja, o vienas iš klausimų, visiems kylančių po spektaklio – kaip aktoriai sugeba taip pašokti?! Man malonu tai girdėti, aš šypsausi, ir, žinoma, neišduodu, kad taip šokti jie moka tik savo sceną… (šypsosi).
Kaip jautėtės tada, kai statėte „Moterų krantą” ir ką manote apie šią patirtį dabar?
Tada tiesiog dirbau ir norėjau sukurti labai gerą spektaklį. Šiandien suprantu, kad tai ne tik geras spektaklis, bet ir kad jį pastačiau vienoje didžiausių Maskvos teatrinių scenų. Tai buvo savotiškas savęs patikrinimas – trupės reikšmė ir mąstas nepalaužė mano pasitikėjimo savimi. Dabar jaučiuosi taip, kad galiu pastatyti viską ir bet kurioje pasaulio scenoje…
….šiuo teiginiu galima reziumuoti jūsų kūrybinį kelią?
Aš dar labai jauna! Paprastai statyti spektaklius pradeda brandaus amžiaus kūrėjai, pvz., baigę artisto karjerą. Aš pradėjau statyti 2–ame kurse, besimokydama Rusijos teatrinio meno akademijoje Maskvoje (GITIS). Manau, kad mano reikšmingiausių ir geriausių spektaklių etapas dar tik prasideda.
Jūsų teatro 10 metų jubiliejus sutampa su kita apvalia data – jau 20 metų jūs esate režisierė–baletmeisterė. Ar galėtumėte atsigrežti atgal ir įvertinti nuveiktus darbus?
Man sunku grežiotis atgal, nes žiūriu tik į priekį...(šypsosi). Sunku vertinti savo darbus ir galbūt net nereikia to daryti. Įvertinti galiu tik savo gyvenimą, kuris tiesiog yra labai įdomus. Ta Dievo dovana, talentas, kuri aš jaučiu savyje, nuspalvina mano gyvenimą ryškiausiom spalvom – aš turiu neribotas galimybes, susitinku savo kelyje daug puikių žmonių, jaučiuosi pilna ir nepriklausoma.
Jūs dažniausiai kalbate tik apie darbą... Nejau tik dirbate? Neseniai savo teatre pastatėte pribloškiantį spektaklį „Ana Karenina”. Beje, L. Tolstojus tame romane teigia: „Žmonės, kurie nieko negali daryti, turi daryti žmones, o visi kiti – padėti juos šviesti ir siekti jiems laimės…'' Kuriai kategorijai jūs priskiriate save?
Ne, aš ne tik dirbu. Tiksliau, man atrodo, kad aš išvis niekada nedirbu. Kurti nereiškia dirbti. Tai visai kita būsena. Kurdama jaučiuosi laisva, graži ir laiminga. Aš visada sakau, kad mes per daug sureikšminame save ir savo gyvenimus. Gyvenimo prasmės nėra ir nereikia jos ieškoti. Kiekvienas žmogus yra svarbus tik sau ir savo atradimuose. Statydama jaučiu, kad praplečiu kito emocinį lauką, priverčiu pamilti šokį, sugebu sukurti mūsų gyvenimo atspindžius scenoje, per teatrą paaiškinti žmogui apie žmogų. Taip, turbūt aš prisidedu prie žmonių švietimo, padedu jiems siekti laimės. Bet aš tikiu, kad ateis ta diena, kai ir mane kažkas sieks padaryti laimingą. Aš sulauksiu to drąsaus ir stipraus…
Vyrai turbūt mano, kad tokiai moteriai kaip jūs nieko netrūksta? Bijo, nepasitiki savimi, gal nežino, ką galėtų jums duoti?
Tam, kuris norės ir kuris jausis vertas, tokie klausimai neturėtų kilti…(šypsosi).
Koks jūsų gyvenimas šiandien? Kuo gyvenate, ką veikiate?
Kaip visada, turiu daug kūrybinių idėjų. Pajutau, kad kuo daugiau statau, tuo geresnėje „formoje'' esu. Anksčiau galvodavau, kad po didelio pastatymo būtinai turiu pailsėti, atitolti nuo visko, todėl išvažiuodavau kur nors, pvz. pagyventi į Filipinus, ir taip susidarydavo savotiškos kūrybinės prastovos. Dabar branginu savo laiką ir statau nuolat. Palaikau savo dėmesiu A|CH teatro repertuarą, prižiūriu savo pastatytus spektaklius kituose teatruose. Esu LMTA docentė, turiu savo aktorių – šokėjų kursą, dirbu su studentais. Daug keliauju, neseniai su sese grįžome iš Barbadoso, kur poilsį derinau su kūryba – rašiau libretą būsimam spektakliui ' „Barbora Radvilaitė''. Mokau save gyventi šia diena ir net šia minute. Nesižvalgau į praeitį ir negyvenu ateitimi, nes bus... kaip bus. O bus taip kaip norėsi…(šypsosi).
Ko šiandien sau palinkėtumėte?
Jausti laiką ir jį pralenkti, būti Žmogumi ir niekada nebijoti kosminių užmojų...
Su choreografe Anželika Cholina kalbėjosi Ingrida Bačelytė
