Kasoje, simbolizuojančioje grynai ekonominį kultūros gamintojo ir kultūros vartotojo sandėrį, rūbinėje, kas turbūt reikštų, jog lankymasis teatre – tai, visų pirma, galimybė įsteigti ir patvirtinti savo socialinį statusą, pretekstas į kitus pasižiūrėti, o ir save parodyti („tokiems žmonėms teatras tik patvarko virškinimą“, – sako viena Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Didvyrių aikštė“ veikėjų), ar – čia jau kiek romantiškiau – teatro drabužinėje, grimo kambaryje, kuriame, kaip Oskaro Koršunovo „Hamlete“, prieš veidrodį atsisėdus aktoriui įvyksta pirmoji konfrontacija tarp žmogaus-atlikėjo ir jo kuriamo personažo, tarp tikrovės ir fikcijos.
Šiandien paklaustas apie teatro meno ribas turbūt nedvejodamas pasakyčiau, kad jis prasideda nuo elemento, be kurio vienintelio tampa neįmanoma teatrinė patirtis ir esminė jos įsteigimo sąlyga – tas chrestomatinis „čia ir dabar“.
Anuomet, ne juokais sužavėtas pirmųjų „No Theatre“ spektaklių, leidau sau padaryti išvadą, jog teatras turbūt niekur neprasideda, nes niekada iš tikrųjų nesibaigia. Vis dėlto šiandien, jaunatviškam entuziazmui priblėsus, o ir to paties V.Bareikio kuriamam teatrui įstrigus kažkur tarp rūbinės ir grimo kambario, prisipažįstu bent dalinai klydęs. Šiandien paklaustas apie teatro meno ribas turbūt nedvejodamas pasakyčiau, kad jis prasideda nuo elemento, be kurio vienintelio tampa neįmanoma teatrinė patirtis ir esminė jos įsteigimo sąlyga – tas chrestomatinis „čia ir dabar“.
Kalbu ne apie režisierių, kuris Lietuvoje ilgainiui tapo tikru teatrinio vyksmo demiurgu, ne apie aktorių, kurio figūra mūsuose, kaip ir daugelyje kitų giliai (po)sovietinių kultūrų, įgijo kone kultinį statusą. Ir tikrai ne apie pjesę ar literatūrą teatrui, nuo kurios tiesmuko iliustravimo scenoje lietuviškasis teatro mainstream‘as tapo priklausomas kaip purvinoji Vilniaus priestočio ar Naujininkų dalis nuo Kirtimų (apie tragikomiškas teatro narkotizavimosi literatūra pasekmes rašė dar Balys Sruoga tarpukariu – pasirodo, veltui).
Vakarietiško teatro pagrindus suformavusių senovės graikų kalbos žodis theatron primena mums apie šiandien Lietuvoje gerokai primirštą šios meno šakos esminę ypatybę – teatras graikams buvo erdvė, iš kurios žiūrovas stebi kitoje erdvėje rodomą veiksmą. Tad teatras – tai žiūrovo menas, nes be jo vienintelio teatrinis vyksmas tampa savitikslis ir beprasmis. Tuo esu įsitikinęs šiandien.
Teatras – tai žiūrovo menas, nes be jo vienintelio teatrinis vyksmas tampa savitikslis ir beprasmis.
Ką turiu omeny, sakydamas, jog teatras – tai žiūrovo menas, ir kad žiūrovas vienintelis daro jį prasmingą? Pamenu, jau pirmaisiais teatro studijų metais dėstytojai įkalė į galvą elementariausią teatrinio būvio formulę: A stebi, kaip B vaidina C. Tiek man, tiek ir daugeliui mūsų konservatyvaus teatro mėgėjų, yra, net neabejoju, ne sykį tekę matyti spektaklį, kuriame režisierius nėra dominuojanti jėga, kuris neparemtas iš anksto parašyta pjese ar kitu literatūros kūriniu.
Galiausiai, neretai patys to nepastebėdami, daugelis esame susidūrę ir su tokiais scenos meno kūriniais, kuriuose dėl vienų ar kitų priežasčių ištirpsta ar apskritai išnyksta aktoriaus figūra (tai – ir Lietuvoje neblogai pažįstamas Robertas Wilsonas, lėlių teatras kaip dailininko kūrybinė visata; galiausiai, įvairūs dalyvaujamojo teatro pavyzdžiai – ne sykį Lietuvoje viešėjusios Vokietijoje šaknis įleidusios tarptautinės kompanijos Rimini Protokoll, Gob Squad ar rudenį Lietuvos Nacionalinio teatro pastangomis į Vilnių atvyksiantys b_tour menininkai, apgyvendinantys, įveiksminantys ir kontekstualizuojantys specifines miestų erdves, o visuomenės aktyvaus dalyvavimo besitikintys ne tik pasirodymų metu, bet ir kūrybiniame procese; ką jau ir kalbėti apie, pavyzdžiui, Varšuvos Koperniko mokslo centre tebeveikiantį Robotų teatrą).
Šiandien esu tikras, kad aktorius tegali pasiūlyti tam tikrą daugiau ar mažiau emociškai bei dramaturgiškai tikslių kodų, publikai atpažįstamų iš bendro sociokultūrinio bagažo, rinkinį, o pats vaidmuo, kaip, beje, ir spektaklis, kuriamas kiekvieno konkretaus žiūrovo galvoje. Arba nekuriamas – kaip neretai nutinka su į teatrą tik retsykiais, ypatingomis progomis užsukančiu žiūrovu, dažnai scenoje ieškančio jam kiek geriau pažįstamų kultūrinių kodų, kuriuos komercinių tikslų ir greitos bei pigios gamybos pavilioti teatrai vis dažniau skolinasi iš televizijos.
Ir nekalbu vien apie „Domino“ ar kurią kitą pramoginio pobūdžio komercinę įstaigą – kraują stingdančios televizinės sąmonės pavyzdžių apstu ir, regis, pačiuose garbingiausiuose mūsų teatruose (pvz., kiekvienam save gerbiančiam sadomazochistui rekomenduočiau užsukti į Jaunimo teatrą ir pasižiūrėti bent vieną iš dviejų „Kakės makės“ dalių).
Kodėl visa tai rašau? Juk ne vien dėl to, kad pasakyčiau, jog tam, kad teatras įvyktų, būtinas žiūrovas. Publika gi reikalinga ir kitoms meno šakoms. Vis dėlto teatras yra nereprodukuojamas, nefiksuojamas ir nepakartojamas (ta paprastąja prasme) menas, pagrįstas gyvu žiūrovų buvimu. Perkeltas į, tarkime, vaizdo įrašą jis liaujasi būti tuo, faktiškai tarsi ir yra. Tačiau tai – ne pats svarbiausias dalykas.
Šiandien esu tikras, kad aktorius tegali pasiūlyti tam tikrą daugiau ar mažiau emociškai bei dramaturgiškai tikslių kodų, publikai atpažįstamų iš bendro sociokultūrinio bagažo, rinkinį, o pats vaidmuo, kaip, beje, ir spektaklis, kuriamas kiekvieno konkretaus žiūrovo galvoje.
Filosofas Leonidas Donskis viename naujausių savo straipsnių pastebi, jog po paskutiniosios nepriklausomybės Lietuvoje įsivyravo meno kaip pramogos ir kultūros kaip linksminimo samprata, o kūrėjo ir valstybės santykis tebėra kone identiškas dvaro menininko ir jo šeimininko ryšiams.
Pritardamas L.Donskiui, vis dėlto norėčiau jo, kaip dažno teatro lankytojo (o teatras vis rečiau tampa išsilavinusių žmonių ir ypač humanitarų laisvo laiko leidimo opcija) paklausti: ar tai nėra daugialypis fenomenas, besireiškiantis ne vien valstybės kaip mecenato ir kūrėjų bei meno ir kultūros įstaigų tarpinstitucinių ryšių lygiu, tačiau ir per ambivalentišką, trapų scenos meno kūrinių ir jų žiūrovų santykį?
Apie tai esu užsiminęs rašydamas recenzijas apie Jono Vaitkaus „Atžalyną“, Oskaro Koršunovo „Katedrą“, galiausiai – apie taip tam pačiam L.Donskiui patikusį Gintaro Varno spektaklį „Oidipo mitas“, kurio jau pačioje pirmoje scenoje karalius Oidipas kreipiasi į miestiečius (o aktorius Valentinas Novopolskis – į publiką), tačiau salės šviesos neįžiebiamos, žiūrovas paliekamas už jo saugumą garantuojančios tamsos sienos. Oficioziniam, konservatyviam, bailiam teatrui, gebančiam teigti tik jau įsteigtas, patikrintas ir įtvirtintas tiesas reikia pasyvaus, tylinčio ir paklusnaus žiūrovo – tokią publiką, tokią visuomenę šie spektakliai, o ir daugelis kitų, ir formuoja.
Oficioziniam, konservatyviam, bailiam teatrui, gebančiam teigti tik jau įsteigtas, patikrintas ir įtvirtintas tiesas reikia pasyvaus, tylinčio ir paklusnaus žiūrovo – tokią publiką, tokią visuomenę šie spektakliai, o ir daugelis kitų, ir formuoja.
Dar daugiau: „Meninio spektaklio poveikis žiūrovui nėra nepriklausomas nuo žiūrovo poveikio menininkui – teatre spektaklį valdo publika“, – kadaise yra pastebėjęs vienas šiuolaikinio teatro krikštatėvių Bertoltas Brechtas. Bet Brechto, jo teatro filosofijos, mes nepažįstame. Net absoliuti dauguma teatro žmonių – tą sakau visiškai drąsiai. O teatralui nežinoti Brechto – tai kažkas panašaus, kaip amerikiečiui rinkėjui nežinoti vienos iš dviejų didžiųjų JAV politinių partijų. Ir tai, esu tikras, yra visiškai sąmoningas mūsų teatrinių fundamentalistų veiksmas: Brechtas praktiškai nedėstomas net mūsų teatralus rengiančiose aukštosiose mokyklose, nors būtent Brechto epinio teatro, kurio pagrindas yra neleisti žiūrovui tapatintis su sceniniu vyksmu ir kurti distanciją tarp scenos bei auditorijos, taip suformuojant erdvę kritinei žiūrovo refleksijai, filosofija yra pagrįstas kone visas šiandienos vakarietiškas teatras.
Eliminuodami iš mūsų teatrinio konteksto Brechtą su visomis jo idėjomis apie kritišką, apsišvietusią ir aktyvią publiką, mes iš esmės buvome sunaikinę teatro publiką kaip aktyvų kūrybinio vyksmo dalyvį ir įtvirtinome vienalytį, vienakryptį ir vienspalvį teatro modelį. Todėl ačiū teatro dievams už tai, kad pastaraisiais metais po truputį dygsta jauni teatro kūrėjai, kuriems žiūrovas iš tikrųjų įdomus.
Teatras gali būti liaudiškas ir aristokratiškas, atviras ir uždaras, politinis arba politiškas savo tariamu apolitiškumu. Bet teatras, kaip kadaise mintijo vienas ne „hamburgerius“, o klasiką rašęs genijus, yra visuomenės veidrodis.
Deja, daugeliui jų tenka dirbti savotiškoje periferijoje, atlaikyti mūsų teatrinių fundamentalistų kaltinimus mėgėjiškumu ir pan. Kalbu jau minėtus ankstyvuosius Vido Bareikio spektaklius, apie vengro Árpádo Schillingo ir Mariaus Ivaškevičiaus spektaklį „Didis blogis“, į mūsų kultūrinį lauką sugrąžinusio teatro kaip tam tikro visuomenės forumo reiškinį, apie Karolinos Žernytės – iš Kauno lėlių teatro kaip netalentingos artistės išguitos kūrėjos – „Pojūčių teatrą“, apie teatrinės tikrovės paribiuose gyvenantį ir kuriantį „Apeirono“ teatrą iš Klaipėdos, apie sąmoningai marginalinę egzistenciją pasirinkusį Beną Šarką (teatro menininką pačia plačiausia prasme), apie šalies scenas, gatves bei skersgatvius vis dažniau ir vis kokybiškiau apgyvendinančius meninio sindikato „Bad Rabbits“ politinius pasirodymus ir dar keletą kitų, be kurių mūsų šiandieninis teatras atrodytų kaip nepajudinamas posovietinės sąmonės bastionas.
Žinau, jog painioti teatrą su politika mūsuose nemadinga, bet leisiu sau ir šitą prabangą. Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje gan plačiai nuskambėjo Biržų rajono savivaldybės mero Valdemaro Valkiūno sveikinimas Tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo „Šiaurės vasara“ dalyviams, kuriame meras be didesnių skrupulų paragino mūsų rašytojų elitą liautis kepti vienadienius kūrinius, kuriuos jis sulygino su hamburgeriais, ir imti pagaliau rašyti kažką amžino.
Baisoka, sakyčiau. Tačiau siaubingiausia yra ne tai, kad meras yra avigalvis, o tai, kad į Biržuose vykstantį festivalį atvykę literatai, filosofai, kiti humanitarai visą mero prakalbą pratylėjo, o galiausiai dar ir atsidėkojo plojimais (ironiški jie buvo ar ne – ne taip svarbu). Kita vertus, prisiminiau, kiek kultūros sektoriaus žmonių patyčių susilaukė arogantiškos, kvailos ir neparuoštos kultūros ministro Šarūno Biručio kalbos, kurioms nenoromis imi ruoštis kaip gerai satyrinei komedijai. Tačiau ir vėl – paprunkščiame į delną po eilinės ministro išvemtos nesąmonės ir... tyla. O tada – plojimai.
Visais laikais dvasinės prastuomenės didžiausias siekis būdavo bent penkias minutes pasijusti karaliumi. Apie tai – ir visa aibė teatrinių istorijų, apie tai – ir daugybė pasakų, pasakėčių, alegorijų...
Teatras gali būti liaudiškas ir aristokratiškas, atviras ir uždaras, politinis arba politiškas savo tariamu apolitiškumu. Bet teatras, kaip kadaise mintijo vienas ne „hamburgerius“, o klasiką rašęs genijus, yra visuomenės veidrodis.
Mūsų teatras, turbūt, taip pat yra mūsų sociumo atspindys, lygiai kaip visuomenės pilietinėje apatijoje matyti abuojo, publikos kūrybines galias suspenduojančio teatro šešėlis. Žinoma, jei ką tenkina perspektyva kartą per dvejus metus apsirengti išeiginį kostiumą, išgerti simbolinį stiklą brendžio ir bent tas porą valandų lyg pro rakto skylutę tylomis, pasislėpus tamsoje stebėti kaip kažkas neva gyvena kažkieno kito tariamą gyvenimą – tebūnie. Visais laikais dvasinės prastuomenės didžiausias siekis būdavo bent penkias minutes pasijusti karaliumi. Apie tai – ir visa aibė teatrinių istorijų, apie tai – ir daugybė pasakų, pasakėčių, alegorijų...
Didžiausiais mūsų teatrinės kultūros klestėjimo metais – praėjusio amžiaus 8–10 dešimtmečiais – spektaklių sėkmė neretai būdavo apibrėžiama simbolinio suokalbio tarp scenos ir žiūrovų salės intensyvumu, konteksto pažinimu, socialiniu aktyvumu, kuris pasireiškė kaip gebėjimas šifruoti, skaityti ir susieti nuo scenos sklindančius metaforų kodus.
Dabar kodai gal ir pasikeitę, gal nebereikia slėptis po metaforomis, bet esmė išlieka ta pati – suokalbis tarp salės ir scenos arba įvyksta, arba ne. Ir tai, kad šiandien Ezopo kalba pagrįstas metaforinis teatras neteko savo kadaise turėtų galių, anaiptol nereiškia, kad šiuolaikinis teatras yra neįgalus būti rimtu politiniu žiūrovo įrankiu kovoje prieš realiame gyvenime, realioje Lietuvoje patiriamą visuomeninį, ekonominį ar kultūrinį smurtą.
Žiūrovas, kaip ir pilietis, turi būti reiklus. Jo reiklumas, aktyvumas gali reikštis įvairiai, bet visų pirma jis turi būti apsišvietęs ir besidomintis. Priešingu atveju, jis neturi teisės nieko iš teatro reikalauti. Lygiai kaip maksimoje perkantis vieną ar kitą maisto gaminį turi perskaityti nors ir miniatiūrinėmis raidėmis, bet vis dėlto išrašytą produkto sudėtį. Priešingu atveju, tegul nesiskundžia saldainyje radęs cukraus.
Kadaise Lietuvą užsienyje garsino, grubiai tariant, Sąjūdis, Sabonis ir Banionis. Šiandien man atrodo, kad prie valstybės, o ir daugelio valstybinių teatrų vairo ne vieną dešimtmetį at(si)sėdėjus įvairiems politiniams ir kultūriniams burundukams, skardesnis visuomenės balsas girdimas beveik tik dėl viduriniojo pozicijų.
Priešingu atveju teatras ima piktnaudžiauti. Valstybė – taip pat. Žiūrovas paverčiamas vaikščiojančia pinigine, pilietis – vaikščiojančiu biuleteniu. Ir jie abu pamirštami tą pačią akimirką, kai įvyksta ekonominis sandėris.
Aš tau – pramogą, tu man – eurą, aš tau – ledų, tu man balsą, aš tau – alaus, skalbimo miltelių ar limonado už centą, tu man – lipduką, kad dalyvavai referendume dėl stojimo į Europos sąjungą. Tada dar – plojimai. Jei tik galima, atsistojus. Ir tą pačią akimirką neišvengiamai ateinanti užmarštis, žudanti bet kokią kultūrinio ar pilietinio augimo galimybę.
Tenoriu pasakyti, kad dėl savo teatro, kaip ir dėl savo valstybės, kovoti verta. Verta klausti, diskutuoti, nesutikti, domėtis, abejoti, ieškoti „aukso vidurio“. Kadaise Lietuvą užsienyje garsino, grubiai tariant, Sąjūdis, Sabonis ir Banionis. Šiandien man atrodo, kad prie valstybės, o ir daugelio valstybinių teatrų vairo ne vieną dešimtmetį at(si)sėdėjus įvairiems politiniams ir kultūriniams burundukams, skardesnis visuomenės balsas girdimas beveik tik dėl viduriniojo pozicijų.
Tai apie ką tylime?
