Kaip jau rašė 15min, savo performansą A.Jagelavičiūtė skyrė siurrealiam pasauliui bei skaitmenizacijai, kuri šiandienos kontekste ypač svarbi.
Sostinės centre vien apatiniais dėvinti A.Jagelavičiūtė atsisėdo ant žemės ir laukė, kol į ją iš šalia padėtų kibirų bus mėtomi pomidorai. Agnei vykdant performansą, buvo paleistas muzikinis takelis, kuriame girdėjosi pikti komentarai, anksčiau siųsti A.Jagelavičiūtei.
V.Jauniškis: „Gal po keleto metų mes ją pamatysime „ArtVilnius“ mugėje, ir tai jau bus norma“
V.Jauniškis priminė, kad performansas Lietuvoje yra „sąlyginai jaunas menas, todėl ir solidesnio įdirbio nėra, nėra šio meno vertinimo tradicijų, tad kūrėjai patys įsiteisina šioje srityje per praktiką ar/ir viešuosius ryšius“.
Pasak jo, poveikio aspektu performansas nesiskiria nuo bet kurio kito meno kūrinio – vieniems jis patiks, paveiks juos, kitų – ne:„Priklausomai nuo publikos patirties, išsilavinimo, įtraukimo. Bet menu jį pavers kritikas, institucija ar, šiais laikais, pati asmenybė (jį daugindama, garsindama). Šiuo atveju institucijos vaidmens ėmėsi žiniasklaida, ypač ta, kuri klaidingai parašė „performancas“.
Prieš pateikdamas savo vertinimą V.Jauniškis konstatavo – jis matė tik performanso ištraukas žiniasklaidoje, bet ne patį atlikimą, todėl jo poveikio aptarti negalės.
Bet viešai eksponuojama patirtis, perleista per paprastas metaforas, turėjo suveikti. Kaip ir paskatinti prisiminti pačios personos kontroversiškai vertinamą elgesį.
„Kadangi daugiausia diskusijų ir dėmesio sukėlė pirmiausia pati atlikėja kaip persona, tai performanso idėja buvo žiniasklaidoje ištransliuota gausiai ir anksčiau už patį atlikimą. Tad perskaičiusiems ją žiūrovams klausimų neturėjo kilti, liko tik pats veiksmas: kaip neapykantos kalba socialiniuose tinkluose perteikiama realiai fiziškai. Tai, kiek mačiau, buvo perteikta tiesiogiai in yer face (pilama į veidą pomidorų tyre) ir pabrėžtinai teatrališkai (mėgėjiškai perskaitomais komentarais). Šįkart raudona pomidorų masė asocijavosi nebe su krauju (kaip akcijų Ukrainos palaikymui atveju), o greičiau su pomidorais, metamais į artistą. Tai ypač gerai atrodė žiūrovų, greta ragavusių šampaną, fone – nors žiūrovai niekuo dėti, o ir pati kūrėja labiau yra matoma būtent jų pusėje. Bet viešai eksponuojama patirtis, perleista per paprastas metaforas, turėjo suveikti. Kaip ir paskatinti prisiminti pačios personos kontroversiškai vertinamą elgesį“, – 15min komentavo kritikas.
Pasiteiravus, kokias diskusijas apie patį žanrą sukėlė „Tiesa į akis“, V.Jauniškis teigė: „Kaip minėjau, daugiau klausimų sukėlė pati persona, t.y. menininko signatūra – tiek pasipiktinimo iš meno kūrėjų lauko (nes ji čia svetimšalė), tiek viliojo kaip dar vienas A.Jagelavičiūtės viešas „numeris“. Tad šis faktas kaip tik leidžia diskutuoti apie „draudžiamas“ zonas ir asmens įdirbį – ar jis turi teisę atlikti performansą, t.y. žengti į kažkieno nusavintą šventą lauką? (Nors kai kurie seniau „įsiteisinę“ kūrėjai groja ir kur kas prasčiau.) Bet gal po keleto metų mes ją pamatysime „ArtVilnius“ mugėje, ir tai jau bus norma.“
Antra vertus, būtų įdomu pamatyti stipresnę repliką – tarkime, A.Jagelavičiūtę, atliekančią Abramovič „Ritmą 0“ su publika ir 72 objektais. Spėju, būtų dar rimčiau.
Ar esama paralelių tarp neseniai į Lietuvą atvykusios Marinos Abramovič ir šio performanso? V.Jauniškis taip nemano: „Bet sunku tai pamatuoti, tad ir nenustebčiau (nors reikėtų paklausti jos, bet kas gi prisipažins?). Antra vertus, būtų įdomu pamatyti stipresnę repliką – tarkime, A.Jagelavičiūtę, atliekančią Abramovič „Ritmą 0“ su publika ir 72 objektais. Spėju, būtų dar rimčiau. Čia buvo tokia švelnioji ir teatrališkoji versija.“
N.Bumblienė: pagaliau ir mūsų šalyje šiuolaikinis menas tampa įdomus
Lietuvos paviljono 59-ojoje Venecijos meno bienalėje kuratorė bei pirmosios Vilniaus performanso meno bienalės meno vadovė Neringa Bumblienė taip pat sutiko pakomentuoti A.Jagelavičiūtės kūrinį. Pasak jos, kartais norima perteikti ir galiausiai perteikiama žinia yra du skirtingi dalykai.
Anot jos, šis pasirodymas sukėlė klausimų, kodėl „staiga popkultūros atstovai nusprendė pasukti į profesionalaus meno lauką“: „Aš manau, kad tai yra gerai jau vien dėl to, kad tai iš esmės reiškia: pagaliau ir mūsų šalyje šiuolaikinis menas tampa įdomia ir vertinama šiuolaikinės kultūros dalimi, o šiuolaikinė kultūra pradeda užimti svarbią vietą visuomenės gyvenime.“
Šiuolaikinio meno kūriniu galime laikyti kūrinį, kuris yra adekvatus meno istorijos ir šiandien kuriamos kultūros ir vykstančių procesų kontekste.
Visgi naujų perspektyvų meno istorijos kontekste „Tiesa į akis“ neatvėrė, sakė kuratorė.
„Yra daug diskusijų, kaip vieni objektai ar reiškiniai tampa ar yra pripažįstami meno kūriniais, o kiti – ne. Aš manau, kad šiuolaikinio meno kūriniu galime laikyti kūrinį, kuris yra adekvatus meno istorijos ir šiandien kuriamos kultūros ir vykstančių procesų kontekste, atveria galimybę naujai pergalvoti ar atrasti analizuojamus klausimus ir turi tam tikrų estetinių ambicijų ar į jas vienaip ar kitaip referuoja“, – 15min teigė N.Bumblienė.
Ar kuratorė sieja šį pasirodymą su M.Abramovič išpopuliarėjimu Lietuvoje? „Natūralu, kad tokios stiprios, žinomos ir įtakingos menininkės pasirodymas Lietuvoje gali sukelti tam tikrų pokyčių. Vis tik norėtųsi, kad tie pokyčiai būtų tvarūs: pakviestų išsamiau pasidomėti meno istorija, nuosekliau sekti šiuolaikinės kultūros procesus ir nuoširdžiai mėgautis kokybiškais jos pavyzdžiais“, – atsakė ji.
S.Ivaškaitė: „Ji atėjo su išankstiniu nusistatymu“
Scenos menų kritikė Sigita Ivaškaitė savo komentarą 15min pradėjo nuo performanso perteikiamos idėjos:
„Kai meno studijas baigęs itin viešas asmuo daro performansą apie viešąją nuomonę, apie save, atsiduri ganėtinai nepatogioje situacijoje, nes pirmoji reakcija tampa šypsena. Precedentu tapo tai, kad žinomas žmogus eina atlikti performansą, ko gero, ne dėl meno, bet dėl savo paties intereso. Žinoma, mene jis taip pat egzistuoja, tačiau klausimas yra apie prioritetus.
Nežinau, ar pati A.Jagelavičiūtė tai konstatavo, tačiau, mano požiūriu, tai nemaža dalimi susiję su išprotėjimu dėl Marinos Abramovič. Staiga mažai apie ją žinojusios žvaigždės ėmė rašyti apie tai, kad ši menininkė yra jų autoritetas... Vertinčiau tai, kaip paviršutinišką meno suidealizavimą. Performanso menas iš tiesų yra vertingas, tačiau jis pernelyg išaukštinamas, o jo kontekstas menkai suvokiamas. Kai anuomet mažai žinoma M.Abramovič sėdėjo ir leido auditorijai su ja elgtis, kaip tik geidžiama, žinutė yra viena. A.Jagelavičiūtės atveju, rezultatas visai kitoks. Ji atėjo su išankstiniu nusistatymu: tai, ką jūs man darysite, yra blogai ir jūs tą turite suprasti.
Performansas yra konstruojamas šiek tiek kitaip. M.Abramovič bei dauguma feministinių performansų veikė, nes jie nepateikė teiginių jau prieš faktą. Apie minties transformaciją performatyvaus meno metu yra parašyta nemažai knygų. Vartotojas ateina patirti meno kūrinio, kuris jį nuveda į pokytį, naujos perspektyvos atradimą. Kaip parodė M.Abramovič mokyklos darbai, žiūrovas pakeičia savo poziciją iš veikiamojo į veikiantįjį. A.Jagelavičiūtės performanse, neva, tai įvyko, mat kažkas jai atnešė pledą, visgi pati žinutė – kas yra gerai, o kas blogai – buvo nuspręsta iš anksto. Tokiu atveju, atlikėjas atsiduria aukos pozicijoje ir žiūrovas netenka esmės – minties pokyčio. Iš to kyla itin neigiamos reakcijos, kas nutraukia daug interpretacijos galimybių.“
