„Jau seniai norėjau papasakoti Karavadžo istoriją, – susirinkusiems pripažino A. Duda-Gracz, – manau, kad tai buvo vienas didžiausių, jei ne pats didžiausias, dailininkas per visą istorija. Jis buvo genijus, labai spalvingas žmogus, du kartus nuteistas už žmogžudystę. Jis lankydavosi, net gyvendavo viešnamiuose, buvo girtuoklis, avantiūristas. Bet tuo pačiu jis yra žmogus, turėjęs Dievo dovaną – humanistas, filosofas.“ Lenkijoje gerai žinoma režisierė kartu yra ir spektaklio dramaturgė, scenografė bei kostiumų dailininkė. Spektaklio metu aktoriai atkurs Karavadžo paveikslus.
A. Duda-Gracz pasakojo, kad į Klaipėdą dirbti ją pakvietė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, pakalbėjus su juo išsivystė ir spektaklio vizija, „iš pradžių turėjo būti opera“, – šypsodamasi intrigavo A. Duda-Gracz. Ir iš tiesų, žurnalistams rodytame epizode centrinė figūra atlieka įspūdingą solo. Muzikinę spektaklio plotmę vystė jau ne vienus metus kartu su režisiere dirbantis kompozitorius Łukaszas Wójcikas.
„Žiūrėdamas į Karavadžo paveikslus, per jo naudotą spalvų paletę jauti emocijas. Tas pats su muzika – išgirdus ją galima bandyti pajusti, pamatyti jos spalvą, – apie garso ir vaizdo ryšį kalbėjo kompozitorius, – Muzikos spalva yra tai, apie ką daug galvojau dirbdamas prie šio spektaklioir buvau įsitikinęs, kad muzikos spalvų paletė tiesiog privalo atitikti Karavadžo spalvų paletę.“ Kompozitorius minėjo, kad muzika siekė atliepti Karavadžo paveikslus, su jais susipažinti turėjo ir visi grojantys muzikantai.
Komentuodama ryškius religinius įvaizdžius spektaklyje, A. Duda-Gracz sakė, kad pasakoti Karavadžo istoriją neliečiant tikėjimo klausimų – neįmanoma, „jis buvo nepaprastai religingas žmogus, jo paveikslai daugiausia liečia sakralines temas. Tad tai – esminis klausimas. Juolab kad mūsų pasakojimas yra apie istoriją, kuri vyko tuo laiku, kai Bažnyčia kovojo su reformacija. Bažnyčia buvo agresyvi ir opresyvi, turėjo didžiulę valdžią. Spektaklio veiksmo metu ant laužo sudeginamas inkvizicijos nuteistas Džordanas Bruno.“ Pasak jos, klausimas ar šis spektaklis galėtų būti rodomas Lenkijoje, „mano šalyje dar nėra laužų, bet dažnai jaučiame praeitos epochos kvapą. Esu giliai tikinti, bet tai neturi nieko bendro su katalikybe ar Lenkų katalikų bažnyčios katalikybės versija. Lenkijoje dabar yra įdomus reiškinys – vaikai mokykloje mokomi, kad lenkas ir katalikas yra tas pats. Bet aš sakau, kad tikrai ne.“
Remiantis margu Karavadžo gyvenimu ir jo kūryba spektaklyje plėtojama genialumo ir niekšybės santykio problematika. Prieš kelis mėnesius tik pradėjusi vystyti spektaklio idėją, A. Duda-Gracz buvo sakiusi, kad jai įdomu, kodėl menininkams atleidžiama daugiau nei eiliniams žmonėms, – „lyg menininko vardas pateisintų to žmogaus buvimą niekšu. Menininkai tam tikra prasme yra luošiai – arba turi savyje kažko per daug, arba kažko trūksta. Dar kiti turi ir talento. Caravaggio tikrai jį turėjo. Dėl savo darbštumo ir talento tai, ką jis sugebėjo nutapyti veikia taip stipriai, kad nebėra svarbu, tai, koks jis buvo ir ką padarė.“
Vėliau kūrybinio proceso metu plėtėsi ir iš spektaklio augančių temų laukas, „norėjau paliesti šiuo metu asmeniškai ir profesine prasme artimiausias temas – pasirinkimų ir susitikimų. Jautriai rezonuojančias temas – gyvenimo ir mirties. Kaip gyventi po to, kai miršta kažkas, kas buvo tau svarbiausias žmogus? Ar meilė miršta kartu su tuo žmogumi su kuriuo atsisveikinome? Kokius pasirinkimus darome tarp gyvenimo ir meno? Kuo skiriasi tikėjimas nuo ideologijos? Ar įmanoma gyventi be Dievo? Kuo skiriasi menininko ir paprasto žmogaus etika? Kuri meilė svarbiausia – meilė kitam žmogui, meilė savo menui, meilė Dievui ar meilė sau pačiam? Ar tai kaip man atrodo yra taip, kaip yra iš tiesų?“ – vardijo į spektaklį nugulusias mintis A. Duda-Gracz.
Spaudos konferencijos metu režisierė negailėjo pagyrų visai didelei spektaklyje vaidinančių aktorių komandai, „tai yra neįprastai atvirų žmonių grupė. Pažiūrėkite patys – talentingi, labai darbštūs, puikūs, sugebantys daug ką padaryti, tikri. Geram režisieriui galiu tik palinkėt dirbti su tokiais aktoriais.“ A. Duda-Gracz nuolat pabrėžia aktorių svarbą, spektaklių personažai taip pat gimsta dirbant kartu su aktoriais. Pavyzdžiui, prieš kuriant šį spektaklį ji buvo paprašiusi aktorių parašyti savo svajones ir pagal jas išsivystė personažų charakteriai, „vaidmenys atsirado iš aktorių pageidavimų“, – tikino režisierė.
Jai antrino ir choreografas Tomaszas Wesołowskis, „žaviuosi žmogaus kūnu. Kiekvienas kūnas savyje turi visą gyvenimą. Aktorių individualus darbas kuriant personažą nuo psichologijos, jo istorijos apima ir kūną. Tai buvo mano įkvėpimo šaltinis. Kiekvienas judesys, kurį matėte, yra sugalvotas aktorių, ne mano. Per repeticijas esu režisierei per žingsnį už nugaros, tereikia ją papildyti“, – sakė choreografas.
Aktoriai taip pat kalbėjo apie išskirtines patirtis kūrybinio proceso metu, „į pirmąją repeticiją atėjom kaip švarus popieriaus lapas – pirmą kartą taip per mano karjerą, – pasakojo jau 40 metų teatre dirbantis Rimantas Pelakauskas, – nesėdėjom prie stalo, neskaitėm pjesės, nenagrinėjom jos, nebuvo to etapo. Režisierė pirmą kartą perskaitė pjesę ir iškart nėrėm. Ilgai dirbom ne prie pjesės siužeto, bet kiekvienas su savimi, su savo personažu, ieškojom jo. Viso proceso metu jutom didžiulį džiaugsmą ir bendrystę.“
Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8–9 dienomis prasidės V tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“.
