Dauguma MMLAB darbų artimi eksperimentams. Kūrėjai leidžiasi Lietuvoje mažai arba visai nepramintais teatro takais, jungdami įprastai „nedraugaujančius“ žanrus ir sritis. Kaip ir būdinga naujiems reiškiniams, kokybės prasme jie dažniau nepasiveja didesnės dalies šalies teatro pavyzdžių. Juolab, daugumą MMLAB spektaklių režisuoja profesionalūs aktoriai, vadinasi, publika mato pačius pirmus režisūrinius žingsnius, kuriuos kiti žengia studijų laikais, uždaresnėje aplinkoje ir padedami patyrusių dėstytojų.
Pirma šįmet žiūrovams parodyta MMLAB premjera – Gedimino Rimeikos spektaklis „Brilijant advenčers“ pagal Alistairo McDowallo pjesę (beje, debiutinę). Tai – antras aktoriaus pastatytas spektaklis, tiksliau – antras jo ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės režisūrinis duetas. Kol kas šios menininkės kuriama muzika suteikia G. Rimeikos spektakliams ir jų interpretacijų erdvei bene daugiausia spalvų.
Režisūriniame kūrėjo debiute „Žuvėdra (remix)“ muzika buvo viena svarbiausių suaugusiems mažai pažįstamos kartos sielos išraiškų. „Brilijant advenčers“ turi net du kompozitorius – Andrių Šiurį ir minėtą A. Matulevičiūtę, spektaklyje kuriančią ne tik muziką bei garsus, bet ir personažą, siekiantį daryti įtaką scenoje vykstančiai istorijai. Neatskleidžiant siužeto detalių, pakaks pasakyti, kad būtent kompozitorės darbas scenoje sėkmingiausiai išreiškia istorijai itin svarbų personažų judėjimą tarp skirtingų dimensijų.
Spektaklio istorija sukasi aplink devyniolikmetį genijų Luką (Aistė Zabotkaitė). Naujame bute įsirengęs laboratoriją jis trokšta ramybės, tačiau jos negauna, nes yra nuolat lankomas, panašu, vien naudos iš jo norinčių žmonių. Draugas Gregas (Matas Dirginčius) prašo nakvynės ir užtarimo prieš brolį. Luką auginęs brolis Robas (Šarūnas Zenkevičius), paskui save lyg šuniuką tampantis nuolat apdujusį tėvą (Algirdas Dainavičius), bando pasinaudoti darbui palankiais buto privalumais. Iš Londono atvykęs ir turtuoliu prisistatantis Benas (Laurynas Jurgelis) siekia pasinaudoti Luko genialumu, tenkindamas poreikį valdyti žmones.
„Brilijant advenčers“ personažai beveik visą laiką kalba, tiksliau – aiškinasi santykius. Tai tuo pat metu vargina (nes dalį kalbų labai sunku girdėti net sėdint trečioje eilėje) ir kelia intrigą bei masina mąstyti apie artimoje visuomenėje vyraujančias patyčias bei kitokį psichologinį smurtą. Spektaklyje ir pjesėje atsiskleidžia manipuliacijų galia ir tai, kad kartais žmonės neturi nieko, išskyrus valdžią kitiems. Susidūrimas su nepaklūstančiais juos verčia imtis kraštutinių priemonių, nes prieštaraujantieji tampa grėsme pačiai galingųjų egzistencijai.
Akivaizdu, kad „Brilijant advenčers“ eksperimentas glūdi ne temose – jos gana populiarios pastarojo meto meno kūriniuose ir mokslo tyrimuose. Eksperimentą atrandame kūrėjų bandyme žaisti su laiku ir erdve, o tai daryti teatrinėmis priemonėmis, kur viskas yra apibrėžiama erdve „čia“ ir laiku „dabar“ yra labai sunku. Pirmoje dalyje tarp skirtingų laiko ir/ar erdvės dimensijų balansuojama minėtos muzikos ir Vlado Suncovo netaisyklingų formų konstrukcijos pagalba. Antroje dalyje erdvės ir laikai persipina – spektaklis nukelia lyg į mutantų, lyg į Herberto Wellso „Laiko mašinoje“ aprašytus ateities laikus, tačiau paraleliai balsą pagaliau įgijęs Tėvas publikai pasakoja apie Luko šeimos praeitį. Ši situacijų kaita yra įdomus procesas, kurio rezultatas pristinga nuoseklumo ir prasmės.
Tas pats pasakytina apie neadekvačiai ilgą, tad kūrėjams, matyt, svarbią interakcijos su publika sceną. Ne visai aišku, kokiu būdu (galima numanyti, kad laiko mašina, tačiau žinome, kad ji kol kas negali grąžinti žmonių, tad pjesės logika prieštarauja akivaizdžiausiai teorijai) L. Jurgelio Benas persikelia į žiūrovų parterį tarsi į kitą realybę. Situacija liudija, kad Benas atsiduria kitoje dimensijoje, tačiau tuo metu keičiasi ne aplinka, o pats Benas – jo judėjimas primena beždžionę, žodynas tampa ribotas. Aktorius šuoliuoja per pagal valstybės reikalavimus pustuštį žiūrovų parterį, bent trumpam sustodamas prie kone kiekvieno žiūrovo, skirdamas jam ilgesnį žvilgsnį, kartais – kelis žodžius. Ilgoje scenoje aktorius daug kartų atlieka tuos pačius veiksmus, tarsi bandydamas pažinti pasaulį, tačiau atmesdamas kiekvieną žiūrovo reakciją. Tai – reikšmingas disonansas, nes ignoruojant natūralų publikos atsaką, „dialogas“ tampa paprasčiausia provokacija, išlaikant vaidinančiųjų kaip svarbesnių nei žiūrovai statusą. Tai – Lietuvos teatre tradiciškai fiktyvi interakcija, nesukurianti saugios aplinkos žiūrovams reaguoti, atsakyti.
Panaši problema jau buvo nutikusi „Žuvėdroje (remix)“, kur į publiką kreipėsi spektaklyje vaidinę vaikai. Žiūrovai nenorėjo reaguoti, tačiau ilgainiui, galbūt pagailėję vaidinančiųjų, pasakydavo, ko buvo prašomi, o tada vaikai tarsi pasišaipydami užčiaupdavo visus žodžiais „bla bla bla“. Tokios surežisuotos interakcijos byloja šiokį tokį nesiskaitymą su publika – žiūrovų reikalaujama palaikyti spektaklį, tačiau mainais jie negauna atsako ir paliekami it musę kandę. Natūralu, kad kūrėjai nori išjudinti pasyviai veiksmą stebinčią publiką. Tačiau yra daugybė būdų siekti reakcijos ir ne visi jie susiję su kito menkinimu ar išnaudojimu savo (meniniams) tikslams.
Daugumą „Brilijant advenčers“ problemų paaiškina patirties ir amato stygius. Tam, kad už ne visada sąmoningai gimstančių sceninių sprendimų atsirastų prasmė ir nuoseklumas, reikalingas aukštas meistriškumas. Jis pasiekiamas su laiku ir praktika, taip pat – dominuojant režisūriniam (akcentuojančiam visumą), o ne aktoriniam (akcentuojančiam individualybės raišką) mąstymui. Tai nereiškia, kad vienas mąstymo būdas pranašesnis už kitą – greičiau skirtingos veiklos reikalauja skirtingo požiūrio kampo, net jei veikiama tame pačiame lauke.
Tam, kad keičiant profesiją pasikeistų ir samprata, pradedantys režisieriai turės pristatyti ne vieną profesinių klaidų gausų spektaklį ir žiūrovams teks su tuo susitaikyti. Kaip ir menininkams teks susitaikyti su tuo, kad kurį laiką į tas klaidas bus baksnojama.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
