– Norėtųsi išgirsti apie Tavo susidūrimą su šokiu. Ką veikei šokio srityje kol gyvenai Argentinoje?
– Argentinoje, Buenos Airėse baigiau baleto ir šiuolaikinio šokio studijas. Po to mokiausi pedagogikos, dirbau šokio mokytoja. Gyvendama Argentinoje mokiausi labai įvairių šokio technikų, stilių: esu ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir tango šokėja. Gerai moku šokti salsa, flamenco, argentiniečių tautinius šokius. Po kurio laiko labai susidomėjau mokslu, tiriamaisiais darbais. Prieš porą metų persikėliau į Briuselį, kur įgijau magistro laipsnį. Per šias studijas susipažinau su Goda Palekaite ir Sina Seifee, su kuriais kartu dirbame prie „Somnambulizmo“.
Priklausau Argentinos šokėjų tinklui, kuris, mane įpareigoja likti Argentinos kūrėjų bendruomenėje. Iki šiol rašau šokio spektaklių apžvalgas, publikuojuosi argentiniečių projekte. Taip pat ką tik įgyvendinome vieną virtualų šokio projektą, kuriame dirbau kartu su argentiniečių režisieriumi.
– Minėjai, kad Tau yra įdomūs mokslo tiriamieji darbai. Kokias temas renkiesi, kokius klausimus keli savo tyrimų lauke? Kokios temos šokyje ir apskritai scenos menuose Tau yra įdomios?
– Mano tyrimų laukas kelia klausimus apie tai, kaip vieta, teritorija apibrėžia kūrėjo praktiką? Pavyzdžiui, kolonializmo atveju. Esu įsitikinusi, kad tai, kaip tu matai realybę priklauso nuo to, iš kur esi kilęs. Taigi, man įdomu stebėti, kaip šį požiūrį keičia skirtingos teritorijos, vietos. Pavyzdžiui, Briuselis labai skiriasi nuo Vilniaus.
Jau kelis metus ypatingai domiuosi kolonializmo pėdsakais, jo palikimu šiuolaikiniame šokyje. Kaip kūnas gali būti įstatytas į rėmus, aiškias taisykles, netgi matematinius apskaičiavimus? Kaip būtų galima atverti, praplėsti judesių amplitudę, išsilaisvinti iš apskaičiuotų nuostatų? Pavyzdžiui, šokio praktikoje sugalvojau išversti baleto kalbą į regetono stilistiką – juos sumaišyti. Man buvo įdomu stebėti, kaip jų konfrontacija, priešybė iškelia rasės, lyties problemas, svarstant apie feminizmą.
Savo tyrime atradau, kaip labai šios temos yra apibrėžtos jėgos struktūrų, santykių dėl istorinių aplinkybių. Tai labai stipriai susiję su kolonializmu. Per visą savo tyrinėjimų laiką atradau būdų, kelių, metodikų, kaip savo kūryboje kelti vis kitus klausimus, susijusius su šiomis temomis. Taip pat kaip šias temas savo kūryboje būtų galima plėtoti dramaturgiškai.
– Prieš pokalbį užsiminei, kad kūryboje ir apskritai gyvenime, Tau yra labai svarbi feminizmo tema. Papasakok, kaip prie šios temos prieini?
– Manau, tai labai susiję su tuo, iš kur esu kilusi. Argentinoje feminizmas yra masinis judėjimas. Pavyzdžiui minios žmonių eina į gatves kovoti dėl aborto įteisinimo.
Kai atvykau į Belgiją, pamačiau visai kitą vaizdą, tačiau pastebiu ir visai kitas iškylančias problemas, susijusias su feminizmu. Pradėjau skaityti literatūrą, taip pat pradėjau domėtis istoriniu kontekstu. Stebėjau, kaip tam tikri klausimai vis dar yra paslėpti. Žiūrėjau į visa tai grynai iš empirinės pusės.
Feminizmo tikslas yra atvaizduoti ir kelti probleminius klausimus, kurie visada buvo nematomi. Mano manymu, feminizmas yra apie etinių veiksmų įpareigojimą ir įsipareigojimą. Šie klausimai stovi už lyčių. Dažniausiai sau ir kitiems keliu klausimą ne kodėl feminizmas yra svarbus, o kaip jis yra svarbus šiandien? Ką šiais laikais reiškia praktikuoti feminizmą?
– Scenos menai Argentinoje: kokia jų padėtis? Kokie klausimai dabar yra aktualūs Argentinos kultūriniame lauke?
– Tai yra nesibaigiantis procesas, tačiau manau, kad scenos menai Argentinoje vystosi. Pavyzdžiui, kalbant apie šokio lauką, visai neseniai vyko kova už tai, kad šokėjai turėtų daugiau teisių. Šokėjai Argentinoje dar nėra socialiai apsaugoti. Kovojama už tai, kad į šokį būtų žiūrima kaip į darbą: siekiama, kad šokėjų praktika būtų pripažinta profesija. Taip pat kovojama už tai, kad šokis gautų daugiau finansinės pagalbos iš valstybinių institucijų.
Kalbant apie kūrybą, jos vystymąsi, yra neapsakomai gražu stebėti, kas dabar Argentinoje vyksta šokio lauke. Kalbu apie meninę išraišką. Tačiau vis dar yra labai daug ydingos praktikos: šokėjai pasirodymuose iš esmės dirba nemokamai. Žinoma, tai šokėjams padeda įgauti reikiamos patirties, pamatyti vidinius spektaklių kūrimo procesus, taip pat praplėsti reikiamų pažinčių lauką, tačiau to neužtenka.
Europoje yra pakankama meno rinka, kurios dėka menininkai turi galimybę išgyventi. Tuo tarpu Pietų Amerikoje, Argentinoje, išgyventi menininkams yra labai sunku, beveik neįmanoma. Argentinoje turime šiokį tokį rėmimą kultūrai, tačiau jis yra kur kas žemesnis nei čia, Europoje. Taip pat turime kelis kūrėjus (kelias išimtis), kurie gali išgyventi vien tik iš savo kūrybos, tačiau tai yra visiška mažuma. Todėl yra labai normalu Argentinoje baigus šokio studijas gauti pedagoginį laipsnį ir tapti šokio mokytoju. Toks yra mūsų būdas užsidirbti.
Pastebiu, kad čia, Europoje, yra visai kitokia šokio mokymosi tradicija. Pavyzdžiui Argentinoje, šokis yra treniruotė, ten yra labai svarbi šokio pedagogika ir mokymosi procesas tęsiasi ilgai. Nenoriu suabsoliutinti, tačiau iš to, ką mačiau, čia, Europoje yra kitaip. Jei nori išmokti kažko naujo šokyje, dažniausiai tai bus pavadinta kūrybinėmis dirbtuvėmis. Truks savaitę – dvi, ir tuo viskas baigsis. Po jų su naujomis žiniomis lieki vienas.
– Ar teatras, šokis Argentinoje yra paklausūs? Kiek Argentinos spektaklius pavyksta išvežti į užsienio šalis? Ar dažnai juos galima pamatyti Europos scenose?
– Argentinoje yra didžiulis pasirinkimas kamerinių teatrų, kurie talpina 40-50 žiūrovų. Šiuolaikinio šokio kokybė yra labai aukšto lygio, tačiau ne taip paprasta tokius kūrinius išvežti į pasaulį. Pavyzdžiui, turime daugybes premjerų, tačiau praeitais metais į Europą buvo atvežti tik du šokio darbai.
Tuo tarpu Argentinos teatras turi ypač daug politinių problemų. Teatre vis dar gyvuoja savotiška magiškojo realizmo atmosfera: spektakliai konservatyvūs, dramaturgiškai atsargūs. Labai sunku surasti režisierių, kūrėjų, kurie šiuolaikinius teatro darbus galėtų išvežti, išvykti į gastroles. Tam kad tau pavyktų, (kaip kad visada ir būna), reikia turėti nemažai vertingų kontaktų.
Kita problema, kodėl taip sunku išvykti į gastroles – Argentina yra labai didelė šalis, taigi ir atstumai tarp miestų ir kitų šalių yra didžiuliai.
– Dalyvaujji Sirenų festivalyje veikiančioje performansų parodoje „Somanmbulizmas“. Koks yra tavo pasirodymas? Kokias temas jis nagrinėja?
– Mano dvidešimties minučių performansas vadinasi „Biografinis nepaklusnumas“. Kartu su Goda Palekaite prie jo pradėjome dirbti karantino laikotarpiu, kai Briuselyje gyventojams buvo leidžiama išeiti tik pasivaikščioti. Goda man davė perskaityti vienos asmenybės biografiją. Pradėjome svarstyti, kaip būtų įmanoma sujungti tam tikras asmenybes per religinį motyvą. Taigi, pradėjome domėtis garsiomis, ypatingai religingomis moterimis. Jos gyveno skirtingais laikais, skirtingose vietose. Šios istorijos yra paremtos antropologiniais tyrimais, mano performanse sukurti charakteriai, kurie galėtų atskleisti šių moterų susižavėjimą, užsidegimą religija. Mes tikrai nesiekiame šiomis temomis juokauti: religinį motyvą ar užsidegimą, priimame kaip rimtą šių moterų poziciją. Žiūrime į religijos istoriją ir stengiamės atskleisti tam tikras asmenybes, kurios šiais laikais jau nėra labai gerai žinomos.
Šis performansas – mano ir aktorės Monikos Šaltytės duetas, kuris vyksta ant pakylėtos platformos. Galima sakyti, kad šis performansas turi nemažai teatrinių elementų: konkretų apšvietimą, sceną ir labai konkretų laiką, kada vyksta visoje „Somnambulizmo“ performansų parodoje. „Biografinis nepaklusnumas“ apjungia vaidybą ir šokį.
– Ar Tau svarbu būti suprastai, priimtai ir pripažintai žiūrovo?
– Žiūrovas man yra labai svarbus. Kaip kūrėja, vystau būdus, ieškau kelių, kaip galėčiau labiau priartėti prie žiūrovo. Aš stengiuosi būti žiūrovui pasišventusi tiek, kiek galiu. Tačiau kartais tai niekaip nesusiję su supratimu.
Man atrodo, kad pripažinimas ir priėmimas yra labai keblus ir galbūt netgi suktas veiksmas. Aš į jį žiūriu, kaip į politinį žingsnį: kas tai patvirtino? Kodėl tai patvirtino? Ir ką aš, kaip kūrėja, turėjau padaryti dėl to, kad būčiau priimta? Tai labai priklauso nuo konteksto. Kita vertus, tai labai priklauso ir nuo kūrinio, prie kurio tu, kaip kūrėjas, dirbi. Jei tu esi nuoširdus, kūrinį priimi ir juo tiki, manau kad kūrinys persiduoda kitiems, juos įtraukia.
Caterina Mora „Somnambulizmo“ performansų parodoje atlieka performansą „Biografinis nepaklusnumas“. Paskutinis Godos Palekaitės „Somnambulizmo“ vakaras įvyks šiandien, rugsėjo 26 d. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje. Performansų paroda veiks nuo 18:00 iki 21:00 val. Bilietai – Tiketa ir Teatrai.lt
