Pjesės ir būsimo spektaklio veiksmo centre – džiunglėse vykstantis nesibaigiantis karas. Karo priežastys – nesuvokiamos, o karo dalyviai nežino, už ką kovoja: tai distopinis sąstingis, kur vis labiau trūksta oro ir švaraus vandens, o veikėjai patiria psichologinę, tapatybės krizę.
Nepaisant globalios žalos, kurią sukelia karo veiksmai, karo būtinybė visuomenei pateikiama rafinuotai, užmaskuotai, jai pateisinti randama įvairių priežasčių: karai pateikiami kaip neišvengiamas savigynos aktas, siekis išsaugoti teritoriją. Režisierius A. Areima spektaklyje plėtos mintį, jog žmogus turėtų ieškoti gilaus santykio su gamta, į ją žvelgti ne iš naikinimo, o iš išsaugojimo perspektyvos, suvokti save, kaip jos dalį, o ne apibrėžtos teritorijos savininką. Viena iš pagrindinių spektaklio temų – psichologinė žala, kurią sukelia karo veiksmai jame dalyvaujantiems kariams: būsimo spektaklio veikėjai atsiduria kraštutinėse, trauminėse, sapnui būdingose psichologinėse būsenose, kurios ir verčia juos kvestionuoti savo tapatybę, veiksmų pagrįstumą, abejoti susikurtu pasauliu.
Pasak Australijos Tarptautinio ekonomikos ir taikos instituto, šiuo metu tik 11 valstybių pasaulyje nėra įsitraukusios į jokį politinį konfliktą, nepaisant to, kad šis šimtmetis yra įvardijamas kaip vienas taikiausių žmonijos istorijoje. Tiesioginių ginkluotų karinių konfliktų metu vienas iš svarbiausių aspektų, kurį ignoruoja ir iki šiol atmeta karas, yra aplinkosauga. Įprastas didžiuosiuose kariniuose konfliktuose dalyvaujančių valstybių požiūris – teritorijoje, kurioje kovojama už žmogaus gyvybę, tuo metu paprasčiausiai negali egzistuoti kitos vertybės ar prioritetai. „Karas keičia mūsų moralinius nusistatymus. Mes vadovaujamės idėja, kad žmogus nėra savo aplinkos dalis, kad savo gyvybę jis gali gelbėti tik per karą ir karinį pasiruošimą, ir tik po to jaudintis dėl „antraeilių“ problemų. Aplinkosaugos problemos per ilgai egzistuoja kaip nutylėtas karo „atsitiktinumas“.“ (Catherine Luz, Watsono tarptautinių tyrimų institutas).
Šio spektaklio aktoriai (Rokas Petrauskas, Karolis Legenis, Monika Poderytė, Modesta Jakeliūnaitė, Dovydas Stončius, Justė Buslavičiūtė) scenoje nuolat išgyvena savęs suvokimo/kūrimo procesą, jie ieško savo tapatybės lygiai taip pat, kaip ir pjesės veikėjai, jie – tas pats asmuo, skirtingai, skirtingu intensyvumu ištrupėjęs laiko atkarpoje. Aktoriai arba pjesės veikėjai nėra figūros, turinčios nuoseklią logiką, liniją, apibrėžtą būvį. Pasak spektaklio kūrėjų, vientisas, apibrėžtas „aš“ apskritai neegzistuoja. Tai iliuzija, verčianti žmogų kasdien veikti ir suvokti pasaulį, neturinti absoliučiai jokio realaus pagrindo, nes žmogaus savęs ir pasaulio suvokimas yra paremtas tik praeitimi. Tuo tarpu, praeitis tėra netiksli dabarties interpretacija, iškreiptas jos įsivaizdavimas, realiai neegzistuojantis reiškinys. Remdamasis šiuo įsivaizdavimu, niekada iš tiesų nepatirdamas dabarties, žmogus gyvena savo gyvenimą, gyvena tol, kol jame vieną dieną įsivelia sistemos klaida, kuri staiga ir iš esmės supurto jo „savęs“ ir „realybės“ idėją.
Spektaklio „Už geresnį pasaulį“ veikėjai ilgisi buvusio, nebeegzistuojančio pasaulio, vientisos istorijos, motinos, švelnumo, namų. Stebėdami savo egzistavimo nuotrupas, jie ilgisi viską paaiškinančios jungties. Tai fantastinis pasakojimas, kviečiantis žiūrovą pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę.
