Juokdamasis A.Sakalauskas tikino amžiaus nesakysiąs, mat „aktorius – kaip moteris“. Kita vertus, gal aktorius kuklinosi prieš artėjantį gimtadienį – rytoj jam sukaks 49-eri.
– Kokius naujus vaidmenis dabar ruošiate?
– Dėdę Vanią E.Lacascade‘o sceninėje adaptacijoje pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“. Yra dar kai kas, bet kol kas negaliu pasakyti.
– Nacionaliniame teatre repetuojate sudėtingų išgyvenimų kamuojamą Dėdę Vanią, OKT / Vilniaus miesto teatre (OKT) – nuo narkotikų priklausomą Marką. Jums patinka dramatiški herojai?
– Visi išgyvename dramas savo viduje. Nežinau, ar tai patinka, ar ne... Toks gyvenimas. Visi susiduria su problemomis. Nebūtinai su žalingais įpročiais. Tiesiog su problemomis. Ir jūs, ir aš, ir visi žmonės.
– Provokuojantis „Shopping and Fucking“ rodomas jau dvyliktus metus. Kaip manote, ar spektakliui dar ne laikas į pensiją?
– Juo dar yra ką pasakyti. Man atrodo, ypač dabar spektaklis aiškiai parodo, kur mes nuėjome ir kas mūsų laukia. Ypač kokioje padėtyje atsidūrė jauni žmonės... Ką jiems daryti, jei reikia mokėti už mokslą 18 tūkst. Lt... Kuo jie turi užsiimti? Kaip jie priversti elgtis?
– O kaip viltis, šviesa, tunelio gale?
– Spektaklis siūlo tik pamąstyti. Šviesą tunelio gale kiekvienas turime surasti patys. Be pagalbos...
Jei matai, kad žmonės tave atpažįsta, nebegali elgtis taip, lyg tavęs niekas nežinotų.– Toks jausmas, kad teatre – rimtoji jūsų versija, o televizijoje – linksmoji. Tokius vaidmenis renkatės sąmoningai?
– Sąmoningai, aišku. Yra juk ir meninė realybė su rimtąja ir linksmąja pusėmis. Tačiau man ir teatre „limpa“ linksmi vaidmenys, labai smagu vaidinti komedijose. Žmoguje viskas yra kartu, ir tragedija, ir komedija. Ir vėjavaikiškumas, ir rimtumas. Viskas vienu metu.
– Televizijoje esate dėl saviraiškos, ar, kaip dažnas teatro aktorius, dėl pinigų?
– Dėl pinigų. Saviraiškos man kaip ir netrūksta, jos galima pasiimti gyvenime, nebūtinai rodant save. Saviraiškos galima gauti bendraujant, o kaip aktoriui jos išties netrūksta, juk visa profesija tokia. Tik blogai, aišku, kad profesija virsta gyvenimu ir užsiimi ta saviraiška visur.
– Esate sakęs, kad kiekvienas aktorius yra egoistas, jam svarbus populiarumas. Ar dėmesys jūsų nevargina?
– Vargina, aišku... Nors ne visai ta prasme... Dėmesys malonus, bet tai tave priverčia būti kitokiu, tu jau nebesi organiškas, esi įsitempęs. Jei matai, kad žmonės tave atpažįsta, nebegali elgtis taip, lyg tavęs niekas nežinotų. Gal ir gali, bet tai kur kas sunkiau. Yra įtampa. Matot patys – mus žmonės atpažįsta, kai sėdime kavinėje, kai einame gatve. Dėl to jaučiamės kitaip.
– Aktorius nuolat turi pamiršti savo esybę ir persikūnyti į personažą. Ar nesudėtinga vėliau atsiriboti nuo darbų?
– Na, kaip... Nepersikūnysi visiškai į personažą. Vis tiek esi tu. Negrįši namo Otelas, neisi smaugt žmonos.
– Koks jums geriausias jūsų darbo įvertinimas?
– Kai pavyksta. Kai matai, kad pavyko suvaldyti salę ir ji manęs klausė.
– Svarbesnis pripažinimas teatre ar ekrane?
– Jei pavyksta gerai pasirodyti televizijos laidoje, taip pat malonu.
