Išeiti oriai pakėlus galvą
26 valandos – per tiek laiko buvo išpirkti visi bilietai į paskutinį E.Nekrošiaus „Otelą“, laikomą vienu ryškiausių tiek paties režisieriaus, tiek šiuolaikinio Lietuvos teatro kūrinių. Viešojoje erdvėje liejasi nespėjusių pamatyti šį spektaklį žiūrovų apmaudas, dalijamasi tvirtomis nuomonėmis, kad spektaklis dar galėjo būti rodomas. Teatro gerbėjų ir kritikų reakcija suprantama – per dvylika spektaklio gyvavimo metų Lietuvoje „Otelas“ buvo parodytas vos dvylika kartų (paskutinį kartą prieš šešerius metus).
 |
| "Meno forto" archyvo nuotr./Spektaklis „Otelas“ |
„Turiu tam tikrą nuojautą, kada baigiasi vaidinimas. Esu įsitikinęs, kad mums nereikia kartoti „Mchato“ (Maskvos Dailės akademinio teatro – aut.past.) klaidų, kai šimtametės močiutės vaidina mergaites. Manau, kad jau „išvaidinau“ save šiame spektaklyje, be to, jaučiu fizinės energijos stoką ir amžių, – mintimis dalijosi aktorius Vladas Bagdonas, ne kartą prisipažinęs, kad Otelas – svarbiausias vaidmuo jo gyvenime. – Seniai kalbėjome apie būdus, kaip išeiti oriai pakėlus galvą – šis sprendimas padarytas prieš dvejus metus. Tai, kad visi bilietai buvo išpirkti taip greitai, manęs visai nestebina, nes spektaklis Lietuvoje rodomas po ilgos pertraukos.“
Tenka pataikauti publikai
Neslėpdamas nuoskaudos, kad „Otelą“ dėl „netvarkingos vadybos“ Lietuvos žiūrovai turėjo tiek nedaug galimybių pamatyti, V.Bagdonas tikino, kad apskritai spektaklio gyvavimo laiką lemia skirtingi veiksniai.
„Sensta artistai, kinta stiliai, keičiasi žiūrovų poreikiai. Mes labai smarkiai gręžiamės į Vakarus: jei spektaklis „neina“, direkcija tuoj kelia antakius ir galvoja, kad šis rimtas vaidinimas neturi šansų toliau gyventi, – pastebėjo aktorius, pabrėžęs, kad nevalstybinių teatrų repertuarą smarkiai veikia ir finansinės aplinkybės. – Mūsų tautos labai nedaug – rimtais spektakliais patenkinti žiūrovus yra sudėtinga. Todėl dažnai net ir geri režisieriai, atsižvelgę į žiūrovų skonį ir pripratimą prie televizinio pateikimo, pataikauja publikai. Tokie rimti spektakliai kaip „Otelas“ tampa išbandymu tiek statytojams, tiek aktoriams, kurie juos vaidina.“
 |
| "Meno forto" archyvo nuotr./Spektaklis „Otelas“ |
Režisierius Oskaras Koršunovas sutiko, kad atsisveikinti su spektakliu dažnai paskatina per didelė jo kaina.
„Spektakliai kaip „Otelas“, kuriuose vaidina daug aktorių, kurie turi sudėtingą scenografiją ir apšvietimą, be valstybės dotacijų Lietuvoje neatsiperka. Pavyzdžiui, „Romeo ir Džiuljeta“ ar „Meistras ir Margarita“, net jei susirenka pilna salė, yra beveik nuostolingi. Todėl tiek man, tiek E.Nekrošiui Lietuvoje neapsimoka tokių spektaklių statyti. Čia jų rodymas yra savotiška labdara – tai darome tik tam, kad būtume ir turėtumėme savo publiką“, – aiškino režisierius, kurio OKT teatras, kaip ir E.Nekrošiaus „Meno fortas“, išgyvena iš gastrolių užsienyje.
Atsisveikina ir „Vaidinant auką“
OKT teatras balandžio 13 dieną žiūrovams taip pat paskutinį kartą parodys septintus gyvavimo metus skaičiuojantį spektaklį „Vaidinant auką“, po kurio visi norintys aukcione galės įsigyti šio spektaklio rekvizitų.
 |
| OKT/Vilniaus miesto teatro nuotr./Spektaklis „Vaidinant auką“ |
„Aukos“ man labai gaila – jis buvo pirmas žingsnis į „Hamletą“. Tačiau kartais tenka spektaklio atsisakyti dėl meninių priežasčių. Jame vaidina iš labai skirtingų teatrų surinkti aktoriai, kurių laiko galimybes labai sunku suderinti. O kai spektaklio neišeina dažnai rodyti, kenčia jo kokybė, – teigė režisierius. Pasak jo, septyneri metai spektakliui Lietuvoje – normalus laikas. „Užsienyje spektakliai dažnai rodomi metus ar dvejus. Pavyzdžiui, Paryžiaus „Comédie française“ teatre spektaklis rodomas tik vieną sezoną. Mano pastatyto spektaklio „Užsispyrėlės sutramdymas“ gyvavimas buvo pratęstas antram sezonui tik dėl didelio jo populiarumo.“
Tyliai išnykusi „Žaldokynė“
Būtent žiūrovų susidomėjimas lemia, kad kai kurie spektakliai gyvuoja ilgiau, nei tikėtasi juos statant. Pavyzdžiui, OKT teatro spektakliai-veteranai „Shoping and fucking“ bei „Vasarvidžio nakties sapnas“ skaičiuoja jau tryliktus metus.
„Tokie spektakliai kaip „Vasarvidžio nakties sapnas“ yra fenomenalūs, nes ir po trylikos metų sugeba surinkti pilnas sales. Aš jį pastačiau su tuometiniais studentais, o dabar jie jau toli gražu nebe studentai. Kartais stebiuosi, kaip aktoriai dar sugeba pakartoti tuos triukus ir akrobatiką, reikalaujančią fizinio pasirengimo“, – šypsojosi O.Koršunovas.
 |
| Butauto Barausko nuotrauka/Spektaklis „Žaldokynė“ |
Tačiau garbingiausio amžiaus, viršijančio 60 metų, be konkurencijos Lietuvos teatro scenoje sulaukė Boriso Dauguviečio komedija „Žaldokynė“, režisuota Kazimieros Kymantaitės.
„Tokių spektaklių kaip „Žaldokynė“, kurie susiję su nacionalinio būdo ypatumais, galima atrasti ir Skandinavijoje, Rusijoje. Jie yra nemirtingi ne dėl meninės reikšmės, bet dėl to, kad atspindi nacionalinius, tautinius ypatumus, yra pusiau folkloriniai“, – aiškino O.Koršunovas.
Tiesa, „Žaldokynė“, pasikeitus Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) valdžiai, savo gyvavimą repertuare jau irgi baigė.
„Spektaklis yra gyvas meno kūrinys. Suprantu, kad yra kitų nuomonių, kad gali būti spektakliai-paminklai ar spektakliai-antkapiai, tačiau jeigu spektaklis nebegyvas, jį toliau eksploatuoti nėra prasminga, – savo požiūrį dėstė LNDT meno vadovas Audronius Liuga. – Žiūrovai, kurie pasiilgsta tokio teatro, mūsų repertuare gali rasti vienuolikos metų senumo spektaklį „Paskendusi vasara“ apie išnykusį Lietuvos kaimą, kuris sugrąžina susitikimą su tokiu teatru ir tokia literatūra. Šiuo požiūriu, nors tai ir nėra iškilus meno kūrinys, jis turi savo vietą ir auditoriją.“
Spektaklio likimas prilygsta aktoriaus likimui
A.Liuga prisipažino, kad pradėjęs dirbti teatro meno vadovu, spektaklio gyvavimo laiką sprendžia atsargiau.
„Dirbdamas teatre, matau daug aplinkybių, kodėl vienas ar kitas spektaklis, kurį kritikai jau norėtų nurašyti, dar yra repertuare. Pavyzdžiui, jei spektaklis dar turi šiek tiek vertės ir gyvybės, verta jį išlaikyti, kad jame vaidinantys aktoriai turėtų darbą, profesine prasme nedegraduotų ir išlaikytų profesinį lygį, – aiškino LNDT meno vadovas. – Kartais spektaklis gali būti moraliai pasenęs, bet publika į jį dar eina. Tada tenka pasirinkti, ar jo atsisakyti ir palikti teatrą be galimų pajamų, ar dar palaikyti ir nusižengti kriterijams, kuriuos norima kelti. Tai sudėtingi klausimai, kurie sprendžiami individualiai kiekvienu atskiru atveju.“
Vidinis cenzorius – siekiant teatro kokybės
Tuo tarpu teatro kritikas Vaidas Jauniškis atkreipė dėmesį, kad Lietuvos scenoje yra nemažai spektaklių, su kuriais jau seniai reikėjo atsisveikinti.
Reikia žiūrėti ne tik į spektaklio lankomumą, bet ir į kokybę, nes žiūrovai visada eis į komedijas, lygiai taip pat, kaip visada žiūrės pigius serialus per televiziją.
„Ne paslaptis, kad dažnai, ypač valstybiniuose teatruose, režisieriai pastato spektaklius ir juos palieka, o neprižiūrimi jie gali nusivažiuoti ne į tą pusę. Tada mes, žiūrovai, net po pusmečio galime gauti „subproduktą“. Todėl reikia žiūrėti ne tik į spektaklio lankomumą, bet ir į kokybę, nes žiūrovai visada eis į komedijas, lygiai taip pat, kaip visada žiūrės pigius serialus per televiziją“, – tikino meno kritikas.
Jis prisiminė prieš keletą metų kilusią aštrią diskusiją dėl Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos „Traviata“ pašalinimo iš repertuaro Naujųjų metų sutikimo vakarą.
„Tada žiūrovai piktinosi, kaip jie pasitiks Naujuosius metus be „Traviatos“, o Gintautas Kėvišas aiškino, kad teatras turi statyti kažką nauja, nes tas spektaklis yra moraliai pasenęs ir nusidėvėjęs nuo kostiumų iki režisūros. Šis klausimas buvo išspręstas siekiant teatro kokybės – kai toks vidinis cenzorius suveikia, yra puiku, – savo nuomone dalijosi V.Jauniškis. – Spektaklio galiojimo laikas nustatomas pagal tai, kiek žmonių jį pamatė ir kiek galėtų bei norėtų pamatyti, tačiau taip pat egzistuoja ir spektaklio moralinis amžius, kiek jis gali būti rodomas.“
Teatras – „čia ir dabar“ menas
Matematiškai atsakyti į klausimą, koks turėtų būti spektaklio galiojimo laikas, neįmanoma, todėl belieka atsigręžti į teatro klasikus.
„Visi didieji Europos teatro kūrėjai yra apibrėžę paties teatro, suvokiant jį kaip trupę ar vienminčių ansamblį, gyvavimo trukmę. Anot jų, teatras gali egzistuoti penkerius ar septynerius metus – niekas nedavė daugiau, – pabrėžė V.Jauniškis. – Net matydami iš naujo atgaivintus spektaklius, pastebime, kad jie atrodo kitaip, nes pasikeitė aplinka – ji lygiai taip pat kuria spektaklio kontekstą ir jį keičia. Teatras yra kuriamas šiam laikui, tai yra „čia ir dabar“ menas, reakcija į šiuos laikus.“
