„Jau susiformavo tokia „Sirenų“ publika, kuri iš mūsų nelaukia akademinio ar nuobodaus, įprastinio teatro. Todėl priešjubiliejiniais, devintaisiais, festivalio metais pristatome tris teatro vizionierius, kurių du – Rodrigo Garcią ir Romeo Castellucci – Lietuvos žiūrovai jau galėjo pažinti“, – pristatė festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė.
Režisierius R.Castellucci Lietuvoje jau turi gerbėjų, besidominčių ne tik teatru, bet ir vizualiaisiais menais. Šis menininkas „Sirenose“ spalio 6, 7 dienomis parodys jau trečią savo spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.
Festivalio "Sirenos" nuotr./Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ |
„Šis spektaklis sukėlė protestus netgi liberaliame Paryžiuje – protestuotojai gynė Jėzaus Kristaus įsivaizduojamą pavidalą nuo R.Castellucci intervencijų. Aš pati šį spektaklį žiūrėjau Antverpene – ten irgi su vėliavomis pražygiavo radikalūs katalikai, giedodami giesmes, – pasakojo festivalio meno vadovė. – Mano įsitikinimu, šis spektaklis yra tam tikra prasme labai religingas, rodantis pasimetusį šiuolaikinį žmogų, begalinį poreikį tikėti kažkuo ir tą metafizinę vienatvę, susidūrus su sunkiai išsprendžiamais, bet kartu labai paprastais dalykais.“
Spektaklis pasakoja apie sergantį tėvą ir jo sūnų, kuris bando padėti senoliui išlikti oriam sunkios ligos akivaizdoje, o visą šį veiksmą scenoje stebi Antonello da Messinos nutapytas Išganytojo portretas.
„Lietuvos publikai nebereikia pristatyti R.Castellucci kaip techninių galimybių meistro: garsas, vizualika sudaro jo spektaklių visumą, kuri stipriai veikia žiūrovų sąmonę ir pasąmonę. Manau, spektaklis abejingų nepaliks nė vieno“, – įsitikinusi A.Žukaitytė.
Festivalio "Sirenos" nuotr./Rodrigo García spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ |
Antrasis „Sirenų“ svečias – režisierius R. Garcia, prieš septynerius metus Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną užvertęs žalia mėsa, ir šįkart žiūrovams žada iššūkį. Spalio 4 d. vienintelį kartą bus parodytas jo spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“.
„Tai – vienas radikaliausių ir aršiausių šiuolaikinės visuomenės kritikų. Jis užduoda labai nepatogius klausimus visuomenei dėl mūsų vartotojiškumo, reklamos, blizgančio pasaulio. Todėl jo spektakliuose dažnai dalyvauja šiukšlės, gyvūnai ir kiti neįprasti teatro pasauliui atributai, – aiškino festivalio „Sirenos“ organizatorė. – Su šiuo spektakliu jis apkeliavo daug festivalių, sukėlė daug diskusijų ir buvo apdovanotas Europos naujosios teatrinės realybės prizu. Jo teatro vizija – labai savita, todėl nuobodu tikrai nebus.“
Devintosios „Sirenos“ publikai rugsėjo 30, spalio 1 dienomis pristatys ir lietuviams dar nepažinto šveicaro Michelio Schroderio spektaklį „Apie gyvenimo trumpumą“, įkvėptą Senekos esė.
Festivalio „Sirenos“ nuotr./Michelio Schroderio spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ |
„Šis menininkas savo kūriniuose naudoja visus įmanomus ir kartu visai nesuderinamus komponentus. Kamerinėje erdvėje – Menų spaustuvėje – parodysime jo egzistencinį spektaklį, kurio pagrindiniai klausimai: „Kokia prasmė gyventi, jei visi žinome, kad mirsime?“ ir „Kas šiame gyvenime mums suteikia prasmę?“. Tai rimtas ir kartu linksmas filosofinis reginys“, – būsimus žiūrovus tikino A.Žukaitytė.
Kaip ir kasmet „Sirenos“ pristatys ir geriausių praėjusio sezono lietuviškų spektaklių programą, kurią galės įvertinti ne tik jų dar nematę Lietuvos žiūrovai, bet ir į svečius atvykę užsienio teatro bendruomenės atstovai. Šiemet programoje – devyni spektakliai, tarp kurių Jono Vaitkaus „Visuomenės priešas“, Oskaro Koršunovo „Miranda“, „No Theatre“ „Mr.Fluxus arba Šarlatanai?“ ir kiti.
„Sirenos“ yra tos, kurios jūreivius vilioja savo šauksmais, bet ir tos, kurios yra nepatogios, garsiai cypiančios. Mes norime parodyti, kad menas nėra tiesiog malonus pomėgis sėdėti ir žiūrėti gražius paveiksliukus, bet jis turi atitikti šiuolaikinį pasaulį, kelti klausimus, kuriuos ir patys sau keliame. Norime provokuoti, kartu kalbėti, mąstyti su savo smalsia, išprususia publika, – savo misiją išsakė festivalio meno vadovė. – Tai, kad esame devintus metus, reiškia, kad tokio teatro Lietuvai reikia – ypač šiuo metu, kai visuomenė išgyvena vertybinę krizę, o pasimetimo ir manipuliacijų žmonėmis mastas yra pasiekęs aukštumas.“