Nuoširdi ir žavinga – taip žiūrovai atsiliepia apie baleto artistę A.Chekmarovą. Tokia jos Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio baletą, solistė iš „Stabat Mater“ ar „Sapnai ir kaktusai“, Dona Kichotė iš to paties pavadinimo šokio spektaklių triptiko.
Apie pasirinktą profesiją, tapusią gyvenimo meile ir net laisvalaikiu, pranešime spaudai pasakoja iš Ukrainos kilusi A.Chekmarova.
– Papasakokite kaip tapote baleto artiste? Kaip viskas prasidėjo, tai – profesija ar gyvenimo būdas?
– Nuo mažens buvau aktyvi, mėgau muziką ir judesį. Natūralu, kad tėvai mane nuvedė į vaikų šokių kolektyvą. Bėgant laikui mano susidomėjimas šokiu tik didėjo, tad paraginta savo mokytojos nusprendžiau studijuoti Kyjivo Serge'o Lifario municipalinėje šokių akademijoje.
Ilgą laiką mano profesinis kelias sukosi tik apie liaudiškus šokius, vėliau ėmiau bandyti save ir kitose šokio srityse. Juo labiau, kad Kyjivo Serge'o Lifario municipalinė šokių akademija skatino savo studentų žingeidumą bei suteikė visas galimybes pažinti kuo daugiau. Šiandien jau galiu sakyti, kad šokis – mano profesija, meilė, laisvalaikio praleidimo būdas ir visas gyvenimas.
– Kaip gimė sprendimas atvykti šokti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę?
– Visada labai svajojau kurį laiką gyventi ir dirbti jūriniame mieste, tad Klaipėda šią mano svajonę puikiai išpildė. Visgi į Klaipėdą atvykau ne norėdama pagyventi prie jūros, o tikėdamasi pradėti kuo sėkmingesnę baleto artistės karjerą Muzikiniame teatre. Džiaugiuosi tuo.
Pirmas spektaklis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje, kuriame man teko laimė šokti, – išskirtinis šokio spektaklis „Stabat Mater“ (choreografas Edward Clug) rodytas elinge, po vasaros dangumi.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras suteikia daug galimybių tobulėti.
Nuo tada mano darbinėje veikloje atsirasdavo vis įspūdingesni pastatymai, nauji žinomi choreografai. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras suteikia daug galimybių tobulėti, o aš stengiuosi jomis naudotis visomis išgalėmis.
Bėgant laikui įsiliejau ne tik į naujai šiame teatre statomus spektaklius, bet ir seniau pastatytus, repertuarinius. Taip sukūriau labai moteriškos ir rafnuotos Baronienės Rainakienės „Altorių šešėly“ (choreografas Aurelijus Liškauskas) vaidmenį. „Altorių šešėly“ – labai gilus kūrinys, pasakojantis apie žmogaus vidinį konfliktą tarp pareigos ir prigimties.
Man labai patinka scenoje tapti rūpestinga mama, gyvybinga ir žaisminga sese žinomo choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“. Visai neseniai šiame spektaklyje sukūriau ir pagrindinės herojės – Eglės – vaidmenį. Ji man ilgam įstrigo iki sielos gelmių. Prisipažinsiu, kad šiuo metu tai mano mėgstamiausia ir mylimiausia šokio partija.
Neseniai Muzikiniame teatre pristatyta choreografų Alexanderio Ekmano ir Roberto Bondaros šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjera. Šis kūrinys ir darbas su išskirtiniais, pasaulyje gerai žinomais šokio grandais įkvėpė visą Muzikinio teatro baleto trupę.
Mums labai sekasi: kurti į šį teatrą atvyksta ne tik išskirtinės asmenybės, bet ir ne mažiau unikalūs bei profesionalūs jų asistentai. Norisi iš jų visų išmokti kuo daugiau, tobulėti ir didžiojo choreografijos pasaulio duris atverti kuo plačiau.
– Esate kilusi iš Ukrainos...
– Taip, iš Ukrainos, kuri šiuo metu kovoja už savo laisvę. Prie to prisideda visi ukrainiečiai. Mes nugalėsime. Nėra ir negali būti kito pasirinkimo. Vieną dieną mes laiką dalinsime ne į dalis: iki karo ir jam įvykus, bet iki pergalės ir džiaugsmo jos sulaukus.
Esu kilusi iš Zaporižios. Mano mama ir sesuo su dukryte, prasidėjus karui, atvyko pas mane į Klaipėdą. Aš laiminga, kad jos saugios, kad jos kartu su manimi. Lietuva padėjo ir padeda ukrainiečiams, už ką mes visada būsime dėkingi.
Ukrainoje liko giminaičiai, pažįstami, draugai ir mano gimtieji namai. Su visais palaikau ryšį internetu, kaip ir visi ukrainiečiai nuolat seku žemėlapius, kuriuose pranešama apie oro pavojus, Ukrainos pasiekimus mūšio lauke ir visas savo šalies naujienas.
– Už Donos Kichotės vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja.
– „Dona Kichotė“ – kontrastingas kūrinys, kur smėlio kopa užpiltoje scenoje atsiskleidžia žmonių kūnų tyrumas. Tai spektaklis pasakojantis apie žmogiškumą ir sielos tyrumą.
Beveik tyloje, skambant lietaus lašams, sulaikiusi kvėpavimą su pasimėgavimu išgyvenau kiekvieną buvimo Dona Kichote minutę.
Spektaklis „Dona Kichotė“ man labai svarbus, nes būtent jis man atnešė garbingą „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją. Dona Kichotė užgimė labai įtraukaus kūrybinio proceso metu.
Choreografo Gaj Žmavco sumanyta herojė, kurią man teko sukurti, su manimi tarsi susiliejo. Aš jutau ją lyg save. Beveik tyloje, skambant lietaus lašams, sulaikiusi kvėpavimą su pasimėgavimu išgyvenau kiekvieną buvimo Dona Kichote minutę. Tai buvo tarsi meditacija.
– Kokius naujus vaidmenis ruošiate?
– Man kiekviena diena – ypatinga, nes nuolat tenka įsigyventi į vis naujus herojus ir šokyje išgyventi jų gyvenimą. Naujų vaidmenų visada labai laukiu, kaip ir naujų užduočių. Ir, žinoma, stengiuosi patobulinti jau sukurtus vaidmenis. Juk tobulumui ribų nėra.
– Apie ką svajojate?
– Niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Esu tikra, kad jei būsiu atsidavusi savo idėjoms, pasieksiu tai, apie ką anksčiau net nesvajojau.
– Gal norisi ir pačiai kurti choreografines miniatiūras?
– Kiekvienas choreografas turi savitą stilių. Prie jo pripratęs naujai priimi save. Gautas žinias perleidžiu per save, sustiprinu savitumu ir požiūriu. Choreografai mane formuoja seniai, vos man pradėjus šokti.
Jau artėju prie momento, kai ir pati norėsiu kurti. O Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tam sudarytos puikios sąlygos, nes kiekvienais metais vykdomas projektas, kviečiantis baleto artistus išbandyti naujas sritis – choreografiją, scenografiją ir kt. Tereikia susikaupimo ir noro kurti meno kūrinius.
Jau artėju prie momento, kai ir pati norėsiu kurti.
– Jūsų atmintis – tarsi lentynėlės su daugybe vaidmenų.
– Baleto artistai patys kartais stebisi, kaip jiems pavyksta atmintyje sutalpinti daugybę skirtingų vaidmenų, šokio žingsnelių, kombinacijų, partijų.
Mūsų kūnas atmena viską (juokiasi). Kartais grąžinti kūnui atmintį padeda skambanti muzika: nuskamba girdėti muzikos garsai ir jau esi pasiruošęs šokti.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Baigusi studijas Kyjivo Serge'o Lifario municipalinėje šokių akademijoje metus laiko dirbau klasikinio šokio mokytoja ir Kyjivo menų mokykloje šokio paslapčių mokiau pradinių klasių moksleivius. Man ši veikla labai patiko. Kai baigsiu baleto artistės karjerą, planuoju vėl mokyti vaikus to, ką aš myliu labiausiai – šokio.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Gyvenimas Klaipėdoje – ramus, bet intensyvus. Baleto trupėje sutikau nuostabių kolegų, draugų. Ne tik kartu dirbame, bet ir gyvename lyg darni, draugiška komanda. Net kartu atostogaujame.
Dauguma kolektyvo narių ukrainiečiai, su kuriais kartu mokiausi šokio Kyjive. Klaipėdoje mus visus subūrė KVMT vyriausiasis choreografas, baleto trupės vadovas Aurelijus Liškauskas. Esame jam labai dėkingi.
