Apie aktorystės kelią, darbą su režisieriumi Gintaru Varnu, Auksinio scenos kryžiaus nominaciją, artėjančią premjerą ir Lyro vaidmens kūrimą su aktoriumi kalbasi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.
– Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai į aktorystę? Nuo ko viskas prasidėjo? Ar visada jautei trauką scenai ir tikslingai žinojai, jog sieksi LMTA aktorinio išsilavinimo?
– Aš prieš aktorinį kelią ilgą laiką žaidžiau futbolą, bet buvau tinginys, neturėjau didelių ambicijų tapti sportininku. Komandoje taip irgi savotiškai leisdavau laiką...man įdomiau būdavo rūbinėje ar tribūnose juokauti, kalbėtis su komandos draugais, o laikas per treniruotę būdavo jau kitas dalykas, mažiau keliantis norą ten būti, todėl iš futbolo išėjau. 11-oje klasėje pasiėmiau teatro pasirenkamą dalyką, man visad sekdavosi kokį eilėraštį padeklamuoti, dėl to nebūdavo problemų, nes aš nuo pat pradinių klasių labai aktyviai dalyvaudavau skaitovų konkursuose.
-
★★★★☆ / A.Kaminskaitė apie J.Vaitkaus „Tėtį“: būdas suprasti tai, ko realybėje nė už ką nenorėtum patirti
-
Kova dėl vadovo kėdės: S.Kairys, L.Vilimienė ir J.Sakalauskas atvirai apie Operos ir baleto teatro direktoriaus rinkimus
-
72 metų aktorius Jonas Braškys po ilgos pertraukos sugrįžta į šokio sceną spektaklyje „Kelionė namo“
Pamenu, gal šeštoje klasėje nuvykau atstovauti mokyklą, užlipau į sceną ir viskas – tuščia, pasakiau gal tik pirmą eilutę ir viskas – baltas lapas. Kažkas ten užsispazmavo, buvo labai netikėta, save patį nustebinau ir pasakiau sau: „Daugiau niekada, kokia gėda... gal tu geriau eik spardyti kamuolį, kas irgi ne per geriausiai sekėsi“. Taip ir pasibaigė skaitovo karjera.
Aš visada mėgdavau pasimaivyti, man darydavo įspūdį Jim Carrey, Robin Williams filmai, žiūrėdavau ir galvodavau, kad ir aš taip galiu, kas čia sunkaus? Beieškodamas kur padėti savo energiją, nuėjau į teatro studiją „Elementorius“ (vadovas Gediminas Storpirštis), susiradau draugų, su kuriais iki šiol bendraujame ir turime gerą santykį. Ten nuėjęs pagalvojau, kad visgi pabandysiu stoti į vaidybą.
Pamenu, mama dar sakė: „Vaikeli, iš ko tu duoną valgysi, reikia gal kažką protingesnio...“, bet gerai mokiausi humanitarinius mokslus, todėl galvojau, jeigu nepavyks, eisiu į skandinavistiką, turėjau tai kaip atsarginį variantą. Praėjau vaidybos stojamuosius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kuriuose tikrai buvo labai baisu. Tai labai iššūkį keliantys ir daug jaudulio kainavę stojamieji. Buvau prisiklausęs daug keistų istorijų, nuogirdų iš egzaminų…bet nieko panašaus nebuvo, viskas vyko labai adekvačiai.
– Tavo kurso vadovai buvo aktoriai Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas, vaidybos dėstytojai – Gintaras Varnas ir Viktorija Kuodytė. Kokias gautas pamokas iš studijų laikai vertingiausiomis?
– Kai pirmame kurse reikėdavo eiti vaidinti etiudą auditorijoje prieš dėstytojus, kurį per naktį repetavai, man nebūdavo, kad aš labai „kraujuočiau“ ar kad ten naktim nemiegočiau. Nebuvo sunku sugalvoti etiudus ar jų patį siužetą, kaip suvaidinti, bet kai eidavai ir nežinodavai sceninio taisyklių rinkinio, kaip reikia vaidinti, ką galima daryti, ko negalima, kas sceniška, kas ne, tada scenoje tokį intuicijos, nuojautos vediną gaivalą paleisdavai ir tiesiog vaidindavai, kol tavęs nesustabdydavo.
Kaip gaudavosi, taip gaudavosi, ir dėl to pirmame kurse būdavo labai įdomių etiudų. Net ir dabar prisimenu kai kurias pastabas arba kai dėstytojai, bežiūrėdami vieną etiudą mano kursiokui pasakė, kad tai buvo psichodelinis etiudas, kur tu žiūri ir iki galo nesupranti, ką jis ten daro, bet tuo pačiu negali ir kito „kanalo“ perjungti.
Tuomet nebūdavo to vidinio kritiko, todėl taip greitai nesusinaikindavai...o kai susikritikuoji, save susinaikini, tada jau viskas – basta. Tai čia yra dalykas, kurį aš išsinešiau, tiksliau, gal ką su manimi akademija padarė, įformino. Kažkur ilgainiui pasimetė šis faktorius, kurį dabar bandau susigrąžinti. Dabar kovoju su savikritika, ypatingai per repeticijų procesą aš labai greitai susinaikinu ir tai sunku įveikti. Dabar man tai viena didžiausių apsunkinančių aplinkybių. Kritika, kurią bandau su šaknimis išrauti.
Bet jeigu toks konkretus patarimas, padedantis tą savikritiką išgenėti, kuris mane nuramino, buvo toks: „Tu dabar nori būti sportininkas, kuo greičiau padaryti, kuo toliau nubėgti, kuo aukščiau nušokti, bet mes čia nesame sportininkai, mes esam kūrėjai, o kūrybos procesas tam ir yra skirtas, kad tu ieškotum“. Prie to pridėčiau, kad reikia nebijoti klysti, kad ir kaip tai banalu, bet taip. Nesusinaikinti, nesusikritikuoti, būti ne sportininku, o kūrėju.
– Režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ (Jaunimo teatras) sukūrei spalvingą, stiprios išraiškos, trapiai jautrų pagrindinį Laukinio Džono paveikslą. Kaip sekėsi kurti tokio sudėtingumo ir mastelio vaidmenį, kas padėjo?
– Kai gavau skambutį su pasiūlymu, pirminė reakcija buvo džiaugsmo, bet po to iškart užgriuvo atsakomybė ir mintys, kad – o velnias, čia bus kietas riešutėlis, ir baimė, kad tikrai su tuo nesusidorosiu. Prasidėjo repeticijos, ir tai buvo mano pirmoji didelė teatro patirtis. Man pasisekė, kad pašonėje visąlaik būdavo režisierius, kuriuo aš nė kiek neabejodavau, visu šimtu procentų pasitikėdavau.
Reikėjo laiko, kol prisijaukinau, sakydavo jis mums: „Klauskit bet ko“, bet bijodavau, nes man atrodydavo, kad bus toks durnas klausimas, kad tik spygtelsiu kaip viščiukas ir gėdos sau prisidarysiu. Tai iš pat pradžių taip nedrąsiai, mažyčiais žingsneliais paklausdavau ir taip užsimezgė santykis, grįstas pasitikėjimu ir šimtaprocentiniu tikėjimu. Tai labai palengvino bekuriant vaidmenį, nes tai vienareikšmiškai yra mano ir režisieriaus Gintaro Varno bendras darbas.
Aš į jį visąlaik galėdavau remtis, klausti, jis duodavo man suprantamą atsakymą, todėl Laukinio Džono vaidmenyje Gintaro Varno indėlio yra labai daug. Kadangi jis buvo šalia, viskas ir vystėsi gan sklandžiai, nebuvo labai juodų etapų ar prieito neperšokamo barjero. Mes rasdavom kaip tai apeiti, peržengti ir kaip eiti toliau. Vienareikšmiškai tame yra didelis dėkingumo jausmas režisieriui už tai, kad pasitikėjo ir kad pasirinko mane, ir tai tapo raktu į aktorinį, kad galiu dirbti pagal savo išsilavinimą Jaunimo teatre, kas ne visiems baigusiems LMTA pasiseka, deja, bet tokia realybė.
Ir žinoma, tame yra ir sėkmės elementas, nes jeigu patikau režisieriui G.Varnui su savo aktorine natūra, vaidybos estetika, savastimi, gebėjimu reaguoti ir pildyti pastabas, gebėti jas suprasti, ir tame įvyko kažkoks susišaukimas, atliepimas, tai nereiškia, kad, jeigu būčiau įstojęs į kitą kursą, kad ir su kitu režisieriumi tas pats gimtų, kad būtų toks pats sklandus, darnus santykis. Todėl čia tikrai yra ir sėkmės dalis.
Pamenu, kai atėjau repetuoti „Puikų naują pasaulį“ ir kai mane supo profesionalūs aktoriai, aš stengiausi būti kaip kempinė, būti imlus viskam, labai stebėti, mokytis.
Būdavo, kad repetuoju su aktoriumi ir tiek užsifilmuoju, užsižiūriu į jį, kad praleidžiu savo tekstą, stebiu ir galvoju, kaip jam taip be pastangų gaunasi. Pavyzdžiui, kaip jis dirba savo kūno plastika, rankomis...nes yra toks momentas: kol dar tavo kūnas nėra laisvas, tu nežinai, ką su tomis rankomis scenoje daryti. Realiai dabar, jau pabaigęs akademiją, suprantu, kad nieko nemoku, ir gal taip su šia profesija bus visą gyvenimą, kad visąlaik mokysiesi. Nesu perskaitęs nė vienos aktoriaus sistemos metodologijos, bet dabar suprantu, kad jau laikas.
– Kaip priėmei žinią, kai buvai nominuotas Jaunojo menininko kategorijoje Auksiniam scenos kryžiui už Laukinio Džono vaidmenį, sukurtą spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“? Juk daugeliui tavo bendraamžių tokios sėkmės reikia laukti ne vienerius metus.
– Labai apsidžiaugiau. Savimeilę paglostė.
– Artimesnė pažintis su Šekspyru spektaklyje „L.YRA S.“ tau jau ne pirma, prieš tai spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ tau organiškai tiko ir laisvai liejosi jo citatos. Režisieriaus Gintaro Varno žodžiais: „Stebėtina kaip Šekspyro tekstai jam taip natūraliai tampa gyvi ir skausmingi“. Ar randi sau artimų minčių, įžvalgų Šekspyro kūryboje?
– Aš labai norėčiau suvaidinti kažkurią Šekspyro pjesę, tikrai. Man labai patinka klasika ir šiais laikais kažkiek apmaudu, kad jaunosios kartos režisieriai galbūt bijo klasikos (nežinau, kodėl) ir renkasi sumodernintas, adaptuotas versijas. Aišku, tai jų pasirinkimas, galbūt tai tik mano konservatyvus požiūris.
Man norėtųsi prisiliesti prie tos nepaliestos, tikrąją to žodžio prasme, klasikos ir ją suvaidinti. Skaitau tuos tekstus, jie yra nemirtingi, genialūs ir jų pati kalba, kaip jie yra užrašyti, labai padeda vaidinti, nes jie sparnuoti, einantys išvien su tavimi kaip aktoriumi, nes tu gali susijaudinti ar pasikrauti, nesvarbu, kokios tau emocijos reikia.
Tas teksto didingumas, kurio užtenka ir kuris yra labai geras tavo, kaip aktoriaus, draugas. Tik dabar kuo toliau, tuo labiau pradedu suvokti tų tekstų genialumą, nes akademijoje nebuvau susižavėjęs, – seniai beatsiverčiau kažką šekspyriško...
– Kuo tau ypatinga, išsiskirtinė ši artėjanti premjera „L.YRA S.“? Kaip sekasi dirbti su režisiere Greta Štiormer ir spektaklio komanda?
– Premjera ypatinga tuo, kad man tai naujas teatras, kuriame dar niekada neteko vaidinti. Bandau suprasti ir eiti išvien su režisierės vizija, rasti bendrą kalbą, suprasti, ko ji nori, kokia vaidybos estetika jai priimtina, ko ji ieško – atrasti Gretos formulę, visgi ji yra režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinė.
Prie spektaklio dirba labai puiki komanda. Kaip ir prieš tai minėjau, suprantu, kiek dar daug nemoku ir kiekvieną dieną kyla iššūkių. Labai geras mikroklimatas, jis be įtampos, todėl čia tokia saugi terpė kurti, ieškoti, ir tai yra Gretos nuopelnas.
– Su kokiais sunkumais ir malonumais susiduri repetuodamas šį spektaklį? Koks kūrybinis procesas vyrauja repeticijų salėje?
– Malonioji repeticijų pusė – tai pažintys. Pavyzdžiui, vien spėti paskui aktorę Eglę Mikulionytę, kuri yra toks gaivalas...labai žavi, kaip ji dirba. Ir, žinoma, kad mane sutiko aktoriai labai teigiamai, pozityviai. O iš sunkumų – reikia atrasti vaidybos stiliaus formulę, kuri būtų pavaldi šiam žanrui, taip pat išlaikyti žanro ir vaidybos nuoseklumą, kas dar nėra iki galo išgryninta ir aišku, todėl reikia daugiau namų darbų daryti prieš einant į repeticijas.
– Kuo tau artimas Lyro vaidmuo? Ar randi savyje panašumo į jį arba priešingai – nepanašumo?
– Šiuo metu nesu dar pilnai įsijautęs ir supratęs, už ką ir kodėl kovoja Lyras. Jis labai greitai įsiaistrinantis, išgyvenantis pirmąsias paauglystės meiles. Atmetus faktą, kad jis yra karališko kraujo ir labai išlepęs, tėvų nuglostytas ir nuglostinėtas ir kad jam pakanka tik spragtelti pirštu ir jis viską gauna, ką tik nori, tą pačią akimirką, tas man labai tolima... išlepinto žmogaus momentas, bet jis yra labai svarbus.
Atmetus tai, kad pjesėje yra kalbama apie monarchiją, apie pirmą įsiaistrinimą, kaip žmogus pameta galvą dėl kažko kito, o tai, manau, kiekvienam suprantama, tos pirmos meilės žavesys. Juk visi iki šiol nešiojasi prisiminimus tų dienų, tik aš gal ne taip egzaltuotai mylėjau, kaip Lyras myli. Ilgainiui Lyras tampa žudiku, tiesiogine to žodžio prasme, to priežastingumas ir mechanizmas, kaip 18-metis jaunuolis tampa žudiku, man yra dar toli...
Todėl savo personažą Lyrą reikia išteisinti. Visų pirma, tai aš turiu jį pats mylėti ir pats jį mėgti, reikia rasti priežastis, kodėl jis toks: ar jis aplinkybių auka, ar visuomenė kalta, ar auklėjimas...Turiu būti savo personažo advokatas.
– Kaip tau pavyksta surasti vaidmens šaknį / esmę / stuburą?
– Aš visada einu per bendradarbiavimą su režisieriumi ir remiuosi į jį, mes stengiamės atrasti bendrą kalbą ir vienas kitą papildyti, nes vienas pats nesu pajėgus rasti. Neturiu savo susikurtos sistemos, einu išvien su intuicija. Labai daug paimu iš partnerių, kolegų, ir susilaukiu daugybės naudingų, vaisingų krypčių, jų pasidalinimo patirtimi. Pats kūrybos procesas – per praktiką, eini ir darai, nes gali ilgai sėdėti prie teksto ir savo galvoje mąstyti, dėlioti, bet ne per ilgai, nes tai neatneša labai daug vaisių.
Jeigu širdimi nejauti vaidmens, tada intonacijomis darai radijo teatrą. Aišku, buvo ir yra tokių vaidmenų ar vietų spektakliuose, kur aš iki galo niekada taip ir neprisėdau prie jų, patingėjau ir dabar turiu, ką turiu. Kai buvo laikas – nepadariau, o dabar jau post factum. Kai nejauti vidinės tiesos ir pats savimi netiki, tada būna sunkiausia – vaidini pro sukąstus dantis. Mano siekis yra, kad tas „kateteris“ prisijungtų, kad būtų galima širdį pajungti. Aišku, gal ir apgauni ne tokią įdėmią ar akylą akį, bet savęs tu neapgausi.
– Kaip manai, kiek pats aktorius turi būti išsaugojęs savo vidinį vaiką, naivumą, žaismingumą?
– Jaučiu, kad mano vidinis vaikas tikrai yra prigesęs ir reikia „malkų įmesti“. Nesileisti į cinizmą, nežiūrėti egoistiškai, neleisti jo užpulti garbėtroškai, nes tai yra peiliai. Būna retos akimirkos bevaidinant, kai tau kažkas naujo gimsta ir kai scenoje tikrai kuri, jautiesi gerai ir visiškai pamiršti savo kūną, už tave kažkas viską daro ir eini paskui, o iš tavęs tiesiog viskas liejasi be pastangos, pagauna azartas, inercija.... ir tai yra reti akimirksniai, bet labai atlyginantys, dėl kurių ir supranti, kad nori daryti tai, ką darai.
Po to vaikaisi panašias akimirkas, bet juk jų nesusikursi, nes jos arba ateina, arba ne, o tam jau yra kiti faktoriai: koncentracija, buvimas medžiagoje, pasiruošimas, įsiklausymas.
– Kas tave domina be teatro?
– Mane labai domina žmonės, naujos pažintys, pokalbiai, dialogai su kitais žmonėmis. Patinka poezija. Pamenu, vienu tarpsniu buvau labai „pasinešęs ant poezijos“. Šiuo metu šiek tiek praradęs tą santykį, bet dabar kaip tik draugas gimtadienio proga padovanojo Gintaro Grajausko poezijos rinkinį.
Tai reikia vėl kažkaip įpūsti tą ugnį, čia kaip ir su vidiniu vaiku – įmest malkelių reikia... keista, kad dabar tai reikia pažadinti, nes jei reikia žadinti, vadinasi, reikia pastangų, o anksčiau porąkart perskaitydavau ir, jeigu eilėraštis mano, iškart įsimindavau. Turiu vieną istoriją, kai deklamavau eilėraštį.
Žodžiu, buvomeprie Smiltynės ir paprašiau, kad atpjautų tik dvi kalmaro kojas. Pardavėja sako: „Čia tiek mažai, tai daugiau pirkit?“. Sakau jai: „Mums tik dviejų kojų reikia“. Ji atsako: „Tai ką jūs mums čia eilėraštį pasakysit už tas kojas? Pasakiau jai berods Vytauto Mačernio eilėraštį ir gavom nemokamai tas dvi kalmaro kojas.
Man labai patinka senasis Vilnius, Vilniaus bohema... kaip tik visai neseniai perskaičiau Artūro Baryso-Baro, kuris sovietmečiu kurdavo filmus ir buvo labai ekscentriška asmenybė, autobiografiją. Beskaitydamas, sužinojau, kad jis gyveno mano laiptinėje.
Toje knygoje išvydau adresą ir akurat, tas pats, o tuo metu aš dar tik įsikraustęs į tą butą buvau... nutuokiu, kur jis gyveno, nes mano daugiabutyje, pirmame aukšte, yra antikvariatas, o jis pats kolekcioniuodavo vinilus, pas jį namuose būdavo, neperdedu, kalnai knygų, vinilinių plokštelių, nes jis tuo versdavosi: pardavinėdavo, keisdavosi, siųsdavosi iš užsienio, bėgiodavo nuo rusų...
Žodžiu, knygoje labai įdomių istorijų yra... įdomūs laikai buvo ir kaip skirtingai tada žmonės bendraudavo... ir tokie ne kvaili, o su mintimi jo trumpi filmai, kuriuos teko matyti.
– Ar turi autoritetų, įkvėpėjų, kurie tau ypatingai svarbūs?
– Minėtas Artūras Barysas-Baras, kanadiečių komikas Norm Macdonald, Vytautas Šapranauskas. Man kažkodėl komikai patinka, matyt, dėl to, kad pats neturiu tos gyslelės, o labai norėčiau turėti. Nors jie tokie liūdni žmonės, kas yra keista, aišku, ne visi... bet gal tame ir įdomus jų tragizmas, nes jie arba labai liūdnai baigia gyvenimą, arba turi labai baisių etapų, iš kurių sunkiai išsivaduoja.
Įdomus toks verkiančio klouno momentas. Kai buvau jaunesnis, nesuprasdamas kodėl, aš kažkaip suromantizuodavau jų trapumą. Jeigu mane užpuldavo melancholija, tai galvodavau: va dabar aš ją išjausiu visu šimtu procentų. Šiandien toje melancholijoje pabūsiu, nusipirksiu pakelį cigarečių, pasileisiu grupę „Kontrabanda“, nueisiu su artimiausiu bičiuliu į Užupį ant Bekešo kalno, išgersim vyno, pakalbėsim, išgyvensim tą kančią, tokią durną, patogią, labai nerūpestingą, pačių susikurtą kančią.
Tai tinka ir Lyrui. Čia ir yra panašumas su juo, nes ir aš buvau linkęs romantizuoti kančią, širdgėlą, skandinti ją kažkokiais kitais būdais, kad jau kai ji užpuola, tai su ja būti ir jos nepaleisti, ir jausti, kaip aš pats pilnėju nuo to, kaip man dabar auga oda, kad va, – gyvenimo skausmas ir manęs neaplenkia.
– Esi sukūręs jau aštuonis vaidmenis skirtinguose Lietuvos teatruose. Kuris Tau iš sukurtų personažų yra brangiausias/artimiausias? O galbūt kiekvienas atskirai yra artimas ir brangus?
– Žinoma, kad kiekvienas brangus, bet labiausiai – Laukinis Džonas (spektaklis „Puikus naujas pasaulis“). Jis be galo spalvingas, jame daug telpa ir ten yra daug manęs. Personažiško charakterio nekūriau, stengiausi labiau iš savęs kurti, žinoma, su tam tikrais dalykais, kuriuos reikėjo suvaidinti, nes taip parašyta, kaip laukiniškumas, jo visa priešistorė.
O šiaip visi vaidmenys yra savaip brangūs ir kiekvieno vaidmens kūrimo procesas labai įsimena. Vienas iš jų, kai mus po pirmo kurso režisierius G.Varnas pasikvietė į Kauno nacionalinį dramos teatrą, statydamas spektaklį „Sombras“. Ten buvo tokie trys vaidmenys: aš buvau Jaunuolis, o mano kursiokai Robertas Petraitis ir Mantas Pauliukonis – Arlekinas ir Pajacas. Pamenu, liekam vieni didžiojoje scenoje, lakstom po tą sceną, kuriam etiudus visiškai nesuprasdami, ką darom. Todėl labai šviesiai prisimenu tuos laikus ir atrodo taip seniai tai buvo, ir kaip mes nenutuokėm, kas mūsų laukia.
Tai buvo labai gera patirtis. Beje, pamenu, mums režisierius rodė vieną sceną iš savo spektaklio „Publika“, kaip tą pačią cirko sceną, kurią mes tuo metu kūrėm, vaidindavo jo pirmasis rinktas LMTA vaidybos kursas. Įdomus sutapimas, kad Jaunuolį (mano vaidmenį) vaidino aktorius Vainius Sodeika, o po 10-ies ar 15-os metų vėl G.Varno studentai vaidina, tik jau kitame sąstate. Dabar Vainius spektaklyje „L.YRA S.“ vaidina
Sagą, kuris savotiška mano antra pusė, o dar prieš tai spektaklio eskize Vainius vaidino mane – Lyrą. Įdomus sutapimai.
– Koks Tau pačiam teatras yra įdomus? Kokia teatrinė kalba Tau artima?
– Paskutinis iš matytų, kuris paliko įspūdį, buvo režisieriaus Povilo Makausko spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vaidiname tikrove“ (Transmutation Theatre), pagal Fernando Pessoa knygą „Nerimo knyga“. Man patinka klasika ir gera vaidyba, nors pats esu mažai matęs to klasikinio teatro, bet aišku, kai yra gera vaidyba, galima daug ką praleisti pro akis, nes kartais vaidyba viską ištraukia, stebiesi ir žaviesi aktoriumi.
Man patinka švarus, estetiškas, aiškus teatras. Labai nemėgstu, kai nepagrįstai keikiasi, rėžia ausį. Žiūrėjau dabar neseniai spektaklio Árpád Schilling „Žuvėdrė“ įrašą, nuostabu... erdvė, jokių šviesų, jokios muzikos, tik kėdės ir aktoriai tarp žiūrovų. Tokia sukaupta, neperspausta, nerėksminga vaidyba, kurioje matosi likimai, matosi, kad aktoriai su savimi atsineša likimus, žino ką vaidina.
