Spalio 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus galima pamatyti Adomo Juškos režisuotą „Vakarų krantinę“ (pagal Bernard-Marie Koltès) – vandeniu užlietoje jo scenoje vystosi dėmesį prikaustantis pasakojimas apie visuomenės susvetimėjimą, atskirtį, pastangą rasti ryšį ir išgyventi.
Dovana sostinės žiūrovui
Šių metų svarbiausiuose Lietuvos teatro apdovanojimuose, „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje, „Vakarų krantinei“ buvo įteikti net trys apdovanojimai – už režisūrą, scenografiją ir šviesų dizainą. Aukštą įvertinimą gavusį spektaklį kol kas patogiai pamatyti galėjo tik pajūrio gyventojai. Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas pripažino, kad net jei kultūrinis turizmas po truputį tampa norma, vis tik ne kiekvienas gali sau leisti patogiai susiplanuoti išvyką dėl spektaklio: „Tai, kad jau tiek laiko nebuvome Vilniuje, man atrodo publikos skriaudimas, bet vis nepavykdavo tinkamai susidėlioti planų. Mes puikiai suprantame, kad ne kiekvienas sostinės gyventojas gali sau lengvai leisti atvažiuoti iki Klaipėdos – darbas, vaikai, galų gale, pačios kelionės išlaidos“.
Pačiam Klaipėdos dramos teatrui parodyti savo turimus spektaklius Vilniuje taip pat svarbu: „Sostinė labai perspektyvi vieta, Klaipėda, kaip bebūtų, yra mažesnis miestas ir neturime tokios didelės meno mylėtojų kritinės masės – mums sunku ilgai repertuare išlaikyti kai kuriuos labai gerus, bet sudėtingesnio turinio spektaklius“, – pripažino teatro meno vadovas. Anot jo, pamatyti „Vakarų krantinę“ turėtų įtikinti vien paprasti faktai, tai jauno Lietuvos režisieriaus, šiemet įvertinto aukščiausiu teatro apdovanojimu už režisūrą, darbas, kuriame vaidina puikūs aktoriai. Spektaklis sostinės auditorijai bus rodomas tik vieną kartą – spalio 4 d.
Spektaklyje – visuomenės skerspjūvis
„Vakarų krantinės“ veiksmas tarpsta savotiškame skaistyklos pasaulyje – bevardžio miesto industriniame pakraštyje, kur dviem paroms apleistame angare susitinka ir persipina aštuonių labai skirtingų personažų gyvenimai.
Spektaklio pasakojimas prasideda nuo to, kad turtingas makleris Morisas Kochas (akt. D. Meškauskas) atvažiuoja žudytis, jis ieško, kur galėtų išnykti be pėdsakų, tad išsirenka, jo nuomone, labiausiai apleistą vietą ir joje bando skandintis. Nuo krantinės įšokusį į vandenį Morisą ištraukia nepažįstamasis. Paaiškėja, kad toje iš pažiūros visiškai apleistoje vietoje gyvena žmonės. Jie Kochui pareiškia, kad čia žudytis negalima – tai pritrauktų policijos dėmesį, kuri rastų ne tik lavoną, bet ir juos.
Dar prieš premjerą kalbintas režisierius Adomas Juška minėjo, jog spektaklio dėmesio centre visuomenės skerspjūvis ir ryšio tarp atskirų jos grupių įmanomybė: „Spektaklis kelia klausimą, kiek galime susikalbėti su kitu žmogumi. Jei tas žmogus labai skiriasi nuo mūsų, turėsime iliuziją, kad bendraujame, bet mūsų kontaktas gali būti labai paviršinis. Koks gali įvykti susikalbėjimas tarp turtuolio ir vargšo, tarp vietinio ir imigranto be dokumentų, tarp grobuonio ir aukos“?
Anot režisieriaus, spektaklis yra gera proga pasigilinti į realiame gyvenime retai apmąstomą socialinę atskirtį. „Įdomu stebėti tarsi apie tą patį, bet apie visai skirtingus dalykus kalbančius veikėjus, taip ryškėja ir kalbos, kaip komunikacijos sistemos, nepatikimumo, ribotumo tema. Tie patys žodžiai skirtingose situacijose gali reikšti visai skirtingus dalykus. Ar tikrai sugebame suprasti vienas kitą kalbėdami? Kiek mes iš tikrųjų siekiame pažinti žmogų, kuris skiriasi nuo mūsų? Savo gyvenime dažnai nekeliame šių klausimų, juk negalime nuolat viskuo abejoti, bet teatras – puiki proga naujomis akimis pažiūrėti į dalykus, kurių dėl ramaus gyvenimo nekvestionuojame – savo kalbą, motyvacijas ir norus“ – įsitikinęs režisierius.
Daugiareikšmis vandens pasaulis
„Vakarų krantinės“ pasiruošimas gastrolėms Vilniuje – sunkus procesas, reikia ne tik transportuoti sudėtingą scenografiją, bet reikėjo įtikinti ir Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kad scenoje įrengiamas baseinas yra patikimas bei saugus. Veiksmas vyksta personažams visą laiką braidant vandenyje – jo atspindžiai, garsai, pats judesius apsunkinantis medžiagiškumas – svarbios spektaklio reikšmių sistemos sudėtinės dalys.
„Vakarų krantinės“ scenografiją kūrusi Lauryna Liepaitė prieš spektaklio premjerą savo sukurtą scenovaizdį sulygino su skaistykla: „Personažai scenovaizdyje užstrigę lyg sielos, išsirikiavusios prie Stikso upės – vienos gali perplaukti, nes rankoje gniaužia monetą, o kitos, neturinčios monetų, kuriomis galėtų susimokėti keltininkui, lieka užstrigusios krante. Vanduo dažniausiai siejamas su gyvybe, tai – gyvybės šaltinis, jam suteikiamos mistinės galios.
Bet taip pat tai ir viena iš baisiausių stichijų, todėl scenoje po personažų kojomis – nesibaigiantis vanduo. Paradoksalu, kadangi tas vanduo netinkamas gerti, jie pasmerkti mirti nuo troškulio braidydami vandenyje. Vanduo šiame sprendime nužymi mirtį. Tiek jo, tinkamo gerti, nebuvimas, tiek ir jo, ledinio, nuolat semiančio personažų pėdas, atimančio namus ir gyvybę, buvimas“.
Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, Laurynas Luotė, Michaël Nkenda, Darius Matevičius, Linas Bagdonas, Mindaugas Matevičius.
