Tik kažin, ar 2022-aisiais tokiais kriterijais kalbėti apie kūrybą adekvatu. Šiandien suprantame, kad meno samprata pernelyg priklausoma nuo vartotojų išsilavinimo, patirčių, interesų, nuotaikų, gebėjimų interpretuoti. Be to, išgirdę apie LABAI blogą kūrinį, žmonės aštrią kritiką priima kaip jo išskirtinumo įrodymą. O tai, kas išsiskiria, norisi pamatyti.
Dėl pastarosios priežasties kritikai kartais atsisako rašyti apie ypatingai nepatikusius spektaklius – nesinori ne tik sulaukti autorių pykčio, bet ir didinti kūrinio, kurį verčiau pamirštum, žinomumą. Man atrodo, kad tai yra harmonijos pavyzdys: nemalonus skaityti vertinimas padovanoja reklamą. Galbūt todėl nesijaučiu prastai svarstydama apie man labiausiai netikusius spektaklius ir to priežastis.
Pasirinktų darbų nevadinu blogais. Neabejoju, kad atsiras žiūrovų, kuriems tie patys spektakliai buvo vertingi. Tad renkuosi sąvoką, kurią kartais išgirstu iš buvusios dėstytojos, teatrologės Rasos Vasinauskaitės: nepažiūrimi spektakliai. Tai yra, tokie, kuriuos žiūrėti dėl subjektyvių priežasčių yra kančia.
10 vieta: „No Fake“ (rež. Tadas Montrimas, tarptautinis festivalis „Sirenos“, Klaipėdos dramos teatras). Spektaklis apie manipuliavimą informacija, kurio veiksmą kuria žiūrovai, gaunantys nuorodas į jiems išdalintus mobiliuosius telefonus. Siužetas atsispiria nuo jaunos merginos žmogžudystės ir bando įsukti žiūrovus į asmeninių moralės ribų ir normų svarstymą.
Tai – nuostabi idėja, susidurianti su gausybe praktinių kliūčių. Pirma: žmogžudystės tema nėra paranki žaidimui, dėl kurio taisyklių nesusitarta iš anksto. Viena yra žaisti „Mafiją“, kur visi žino savo vaidmenis ir funkcijas, kita – vos atėjusius žiūrovus žinutėse bauginti tuo, kas akivaizdžiai netikra (fake).
Norą dalyvauti tokiame spektaklyje mažina ir apribota erdvė, leidžianti nuspėti siužetą: greitai suprantame, kad visi salėje esantys daiktai bus panaudoti ir visi žiūrovai turės savo scenas. Be to, pastabesni dalyviai greitai suvokia kūrėjų naudojamus manipuliacijos principus ir nebeturi priežasčių toliau domėtis spektakliu. Turbūt todėl dalies jų kūnai patys atsisako tęsti: keletas žmonių vienam iš premjerinių spektaklių persiritus į antrą pusę, tiesiog užsikniaubė ant veiksme nedalyvavusių stalų pailsėti, pasnausti.
„No Fake“ yra įdomi pretenzija, kurioje technologijos ir žmonės veikia kiekvienas sau. Priešingai nei realybėje, kur manipuliacijos sukuriamos panardinant žmones į kito sukurtą pasaulį, stiprų, tikrovišką ir, svarbiausia, išnaudojantį vartotojų silpnybes. Nepanašu, kad spektaklio kūrėjai būtų atsižvelgę į tai, kas žiūrovus natūraliai „pamauna ant kabliuko“. Greičiau tikėjosi, jog žmonės geranoriškai atliks tai, ko paprašyti, ir sukurs spektaklį vieni kitiems.
9 vieta: „2-osios laiptinės respublikoje“ (rež. Sigita Pikturnaitė, Kauno kamerinis teatras). Panašiai kaip „No Fake“ atveju, šio jaunai auditorijai skirto spektaklio grėsmė yra nepamatuotas įtakos atidavimas žiūrovams. Eksperimentai su interakcijomis Lietuvos teatre būtini ir vertintini. Tik „2-osios laiptinės respublikoje“ aktoriai pernelyg pasitiki žiūrovų geranoriškumu veikti. Panašu, kad kūrėjai neturi pasiruošę plano B – o kas, jei publika tylės? Man teko garbė pamatyti spektaklį, kuriame žiūrovų buvo nedaug, vadinasi, norinčių veikti ir prisidėti kuriant siužetą buvo dar mažiau. Vietoj to, kad veiksmą išjudintų patys, aktoriai kone maldavo publikos reaguoti, o atradę vieną iniciatyvesnį žmogų, nuolat kreipdavosi į jį. Labai nemalonu ir nejauku scenoje matyti situacijos nevaldančią aktorių komandą.
8 vieta: „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Apie šį spektaklį daug rašyta žiniasklaidoje ir kalbėta socialiniuose tinkluose. Abiejose informacinėse priemonėse nuomonės išsiskiria į priešingus polius, tad nemačiusiems smalsu: kuriai grupei priskirsime save? Kas spektaklyje kelia aistras?
