Šių metų apdovanojimai tiesiog švietė gero skonio ženklais. Renginio tema pasirinktas džiazas, kuris, anot renginio vedėjo Julijaus Grickevičiaus, turėjo atsispindėti ne tik skambėjusios muzikos stiliuje, bet ir vakaro atmosferoje. Muziką gyvai atliko LNOBT orkestras ir puikiai žinomi, skirtingiausių tembrų balsais pasižymintys dainininkai. Visi, buvę scenoje (taip pat – pretendavę būti), pakluso aprangos kodui – panašu, kad organizatoriai stengėsi apriboti erdvės koloritą juodais, baltais ir raudonais atspalviais.
Vizualūs renginio sprendimai paliko geriausius įspūdžius – pradedant genialia idėja didelių atstumų tarp žmonių reikalaujančioje uždaroje erdvėje pastatyti masės įspūdį sudarančius veidrodžius, baigiant komiškomis operatorių pastangomis pagyvinti įprastai necharizmatišką kultūros ministro kalbos įrašą, keičiant ekrano filmavimo kampą. Nudžiugino ir tai, kad renginys organizuotas būtent televizijos žiūrovams, o ne menamai parterio publikai. Galbūt keista išskirti tokį savaime suprantamą aspektą, tačiau karantino metu įpratus matyti filmuotus, tačiau gyvai publikai, o ne kamerai pritaikytus kūrinius, vis dar smagu žiūrint į ekranus nejausti nufilmuoto scenos meno bejėgystės.
Atsakingas pasirodė ir sprendimas renginio vedėjo vaidmenį skirti J. Grickevičiui. Tai – buvęs LNOBT ir dabartinis LRT darbuotojas, vadinasi – žmogus, gebantis profesionaliai vesti televizijos laidas ir drauge artimas daliai teatro bendruomenės. „Auksiniai scenos kryžiai“ pirmiausia yra scenos profesionalų ir mylėtojų šventė, todėl kuriant jos jaukumą ir vengiant dirbtinių mandagybių svarbu patikėti vakaro vedimą savo rato žmogui. Visgi šįmet atsiradus poreikiui griežtai apriboti renginio laiką, tapo svarbu rasti vedėją, aiškiai suvokiantį televizijos taisykles ir gebantį mandagiai prilaikyti menininkus nuo noro išsišnekėti scenoje.
Kita vertus, vedėjo bandymas vienu metu būti ir „savu“, ir dalykišku, lėmė keletą svetimos gėdos momentų. Neleisdamas laureatams tiesiog sakyti pasiruoštų kalbų, bet prašydamas pirmiausia atsakyti į klausimus, vedėjas vienu metu rodė savo žinias bei pagarbų susidomėjimą scenos menų (ypač operos) kontekstais ir ne taip pagarbiai reikalavo pritaikyti savo kalbų turinį atsakinėjant į jo užduotus „protokoliškus“ klausimus, taip savindamasis menininkams skirtą ribotą eterio laiką.
Pandemijos (ir artėjančios „Panoramos“) padiktuotas poreikis suspausti ceremoniją, paliekant tik svarbiausias detales, turėjo ir teigiamą poveikį. Pavyzdžiui, pernai pradėtà ir šįmet pratęstà praktika laimėtojus skelbti nekeliant dirbtinės laukimo intrigos ir atsisakyti tradicijos kiekvienai nominacijai kviesti naują pranešėją, kurių kiekvienas paprastai būna parengęs ne trumpesnę kalbą nei laureatai. Praėjusiais metais tie patys „Auksinių scenos kryžių“ organizatoriai ne kartą nusižengė įvairioms nerašytoms, bet įsisenėjusioms šių teatro apdovanojimų taisyklėms, sukurdami daugybe prasmių ypatingą šventę ir „džiazuodami“ kur kas aktyviau nei šįmet. Visgi prie naujovių greitai priprantama, tad tai, kas pernai buvo improvizacija, šįmet jau atrodė kaip įprasta praktika, kuri kitąmet taps dėsniu.
Čia į sceną žengia gero gyvenimo „problema“ – nuobodulys. Ceremonija lyg ir nebuvo nuobodi – to neleido greitas ir tikslus jos tempas. Tik žiūrint tvarkingą, skoningą renginį, teko pripažinti, kad būtent silpnos ankstesnių „Auksinių scenos kryžių“ detalės keldavo daugiausia emocijų ir inspiruodavo smagiausius pokalbius. Joms dingus, ceremonija tapo kokybišku, oficialiu menininkų pagerbimo renginiu – ir tai yra objektyviai gerai. Trikdo vienintelis dalykas – neturėdami prie ko prikibti, nepatyrėme ir nieko ypatingai įsimintino.
Toks renginys puikiai atliepė apdovanojimų turinį, kėlusį dar mažiau intrigų nei ceremonija. Perskaičius nominacijas susidarė įspūdis, kad didžiausią smūgį 2020-ieji sudavė būtent nevyriausybiniam teatro sektoriui, kuris tarpkarantininiu laikotarpiu nesugebėjo atsigauti tiek, kad pristatytų gerai parengtas, aukšto lygio premjeras. Kol kas tai – spėjimas; tyrimai šiuo klausimu dar nebuvo atlikti. Tačiau tai, kad po kelerių metų pertraukos tokią ryškią persvarą nominacijose turėjo valstybinių teatrų produkcija (10 nevyriausybinio ir 35 valstybinio sektoriaus nominacijos), galima aiškinti arba pandemija, arba specifiniu naujos komisijos skoniu. Negana to, daugumoje nominacijų dominavo tų pačių spektaklių kūrėjai: Krystiano Lupos „Austerlico“, Daliaus Abario „Skrajojančio olando“, Eglės Švedkauskaitės „Žmogaus iš žuvies“, Lukaszo Twarkowskio „Respublikos“, Antano Obcarsko „Alisos“. Džiaugiantis naujais vardais, tenka konstatuoti, kad „Auksinių scenos kryžių“ intrigą kasmet silpnina ir tai, kad vis daugiau nominuotųjų jau matėme atsiimant apdovanojimus.
Kitas dalykas – nominacijos taip abstrahuotos, kad tarsi nieko nebereiškia. Neabejoju, kad nominuotieji ir apdovanotieji iš inercijos jaučiasi paskelbti „metų režisieriais“ ar „geriausiais aktoriais“. Tačiau pastebėkime, kad nominacijos įvardijamos „režisieriais“, „aktoriais“, „šokėjomis“, etc. Jei aš nugalėčiau šiuo metu neegzistuojančioje „kritikės“ kategorijoje ir J. Grickevičius manęs paklaustų, kuo reikšmingas šis apdovanojimas, atsakymas būtų vienas: niekuo, nes kritike vadinausi ir neturėdama „Auksinio scenos kryžiaus“. Bet nuoširdžiai dėkoju už piniginę premiją.
Iš principo šių metų ceremonija, nominacijos ir apdovanojimai buvo gražūs ir tvarkingi – tokie tvarkingi, kad atrodo, jog ilgainiui nebeliks prasmės nei juos aptarti, nei apskritai domėtis. Anksčiau „Auksinių scenos kryžių“ šventės primindavo graikų ar italų šeimų susibūrimus, kur visi buvo skirtingi, vieni per kitus „šaukdavo“ savo tiesas, vyravo betvarkė, džiaugsmas nuolat kaitaliojosi su pykčiu. Šiandien atrodo, kad staiga tapome tvarkingais ir politkorektiškais skandinavais, besistengiančiais neapsunkinti vieni kitų savo egzistencija (greta visų jų gerųjų savybių, žinoma).
Vis dėlto geografiškai mūsų šalis išsidėsčiusi tarp šių dviejų polių. Tad galbūt ir mūsų kultūros vieta yra ne kraštinėje, o tarpinėje grandyje? Galbūt nėra reikalo krypti į kažkurią vieną pusę ir verčiau siekti sunkiausio, stengiantis palaikyti niekuomet nenusistovinčią pusiausvyrą? Ypač kai šiemetinė komanda pernai įrodė gebanti tai padaryti.
Žinoma, klasikinė tvarka kuria saugumą ir nekvestionuotiną estetiką. Tačiau epochoje, kurioje teatras pirmiausia skatina mąstyti, o ne tiesiog grožėtis, kažkodėl labai norisi, kad ir apdovanojimai pagaliau atlieptų teatro lauko turinį. Todėl visų artėjančių „Auksinių scenos kryžių“ organizatoriams ir komisijų nariams norisi palinkėti to, ką tikėjo šįmet puoselėję šventės LNOBT organizatoriai – daugiau džiazo.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė.
