Pavasarį daug teatralų dar spyriojosi leistis į „negyvomis“ priemonėmis kuriamą ir patiriamą teatrą. Todėl gegužę pasirodęs Žilvino Vingelio „#Protestas“, kurio interpretaciją Zoome puikiai pagrindė Godos Simonaitytės pjesės turinys, buvo sutiktas kaip išskirtinis produktas, nemenkai aptartas teatro kritikų. Ilgainiui vis daugiau kūrėjų suprato, kad norint palaikyti santykį su publika ir profesinę formą, teks naudotis konferencijų platformomis.
Gruodžio mėnesį Oskaro Koršunovo teatras (OKT) paskelbė pradedantis Zoom teatro ciklą, kuriame parodytų kūrinių peržiūros sausio pradžioje siekė nuo 8-ių iki 110-ies tūkstančių. Ypatingai didelio susidomėjimo sulaukė O. Koršunovo režisuotas „Alpulys“, kuriam pjesę pagal Svetlanos Aleksijevič romaną „Cinko berniukai“ parašė Marius Ivaškevičius. Iš viso gruodžio mėnesį OKT Zoom teatras pasiekė apie 140 tūkstančių žiūrovų. Kiek kartų teatrui tektų rodyti spektaklius keliasdešimties vietų salytėje Ašmenos gatvėje, kad juos aplankytų panašus žmonių skaičius?
Zoom programos dėka tam užteko keturių vakarų. Ciklas prasidėjo O. Koršunovo režisuotu M.Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ skaitymu, kuriame aprašyti vieni iš daugelio Prūsijos filosofo Immanuelio Kanto pietų su kolegomis, bandant kalbėti apie viską, išskyrus darbą.
„Alpulyje“ atsidūrėme fiziškai ar morališkai karuose pražudytų vyrų motinų klubu. Jo narės užsiima fantasmagoriška savipagalba, kurdamos ir įtraukdamos naujokes į siurrealistinį pasaulį.
Augtumo Harner režisuotoje debiutinėje filosofo Kasparo Pociaus pjesėje „Juzufas“ vyko vieši debatai tema „ar mums reikalinga darbo jėga iš užsienio?“. Politikui, viešam intelektualui, aktyvistei ir istorikui diskutuojant apie užsieniečių teises būti žmogumi ne gimtojoje valstybėje, į studiją užklysta užsienietis valytojas Juzufas, tampantis tiesos nešėju ginčo akligatvyje.
Į jokią tiesą neapeliavo paskutinė ciklo transliacija – Artiomo Rybakovo režisuota Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“, rudenį jau rodyta gyvai susirinkusiai publikai. Tai – dar viena vieša vakariečių diskusija apie tolimos valstybės piliečių reikalus, o iš tiesų – ginčas dėl asmeninių pažiūrų ir vertybių. „Juzufe“ turėjome užsienietį valytoją, o „Irano konferencijos“ pabaigoje prabyla iranietė rašytoja, Nobelio premijos laureatė (vadinasi, „anos“ kultūros, bet sava), kuri, priešingai nei Juzufas, nepateikia teisingų atsakymų. Užtat vakariečiui stebėtojui užtvirtina naratyvą: mes negalime pamatyti kitos tautos; matome tik save pačius neįprastos kultūros kontekste.
Pirmasis – „Kanto“ – skaitymas nepaprastai nuvylė. Jutau tarsi iš žiūrovų būtų kiek pasityčiota, skelbiant apie naują, ypatingą teatro reiškinį, tačiau parodant nepakankamai repetuotą (dramaturgas teigė, kad jie patys nežinojo, kiek tiksliai truks renginys) skaitymą, kurį, regis, turėjo „išnešti“ žymios pavardės ir profesionalų gebėjimai, o ne naujo bendro darbo procesas. Vis dėlto, žvelgiant į visą keturių renginių ciklą, jau galima įvertinti OKT Zoom teatrą kaip savitą reiškinį.
Pirmasis – „Kanto“ – skaitymas nepaprastai nuvylė.
Visų pirma, tai – grįžimas prie ikirežisūrinio literatūrinio teatro. Režisierius čia – vadybininkas, apsprendžiantis vaidmenų paskirstymą, nurodantis personažų kūrimo kryptis (dažnai leidžiant aktoriams daryti tai, kas jiems patiems būdingiausia), koreguojantis skaitymo ritmą. Ir jokiu būdu ne koncepcijos autorius – trijų skirtingų režisierių darbai buvo vizualiai vienodi, nes panaudota viena ir ta pati Zoomo galimybė – susijungti skirtingose vietose esantiems žmonėms.
Pastaraisiais metais teatro kritikai ir praktikai ne kartą diskutavo apie režisieriaus profesijos devalvaciją demokratėjančiame teatre. XXI amžiuje populiarėjant kolektyviniam teatro kūrimo principui (angl. devising arba devised theatre), svarstoma, ar tai kelia grėsmę režisieriaus autoritetui bei profesijai. Dažnai prieinama prie išvados, kad režisieriaus vaidmuo keičiasi, tačiau išlieka itin svarbus – bendro, konkretaus rezultato siekiančiame kolektyve privalu turėti žmogų, gebantį koordintuoti skirtingai mąstančias kūrybingas asmenybes, pažvelgti į darbą iš šalies (tai negali vykti režieriui pačiam veikiant scenoje), ir prisiimti atsakomybę už tai, kad produktas būtų parengtas sutartu laiku.
Panašu, kad OKT pasirinkta Zoom teatro forma režisieriaus asmenybiškumui reikštis kelia kur kas didesnį pavojų už kolektyvinę kūrybą. Čia turinį pirmiausia kuria pjesė, o tuomet – aktorių veiksmai, kuriuos riboja režisuojančio žmogaus techninės žinios. Pastarųjų skirtumas ryškiausias lyginant „Alpulį“ ir „Irano konferenciją“. Pirmuoju atveju aktorių veidai ekrane pasirodo tik jiems prabilus (taip veikia Active speaker view režimas), tad visi veiksmai, kuriuos aktoriai atlikdavo prieš prabildami, likdavo nematomi (o žiūrovai patirdavo neadekvačias pauzes). „Irano konferencijoje“ neatsiduota vien Zoomo „malonei“, į kalbančių aktorių monologus įterpiant tylinčiųjų (tačiau klausančiųjų) kolegų kamerų vaizdus.
OKT pasirinkta Zoom teatro forma režisieriaus asmenybiškumui reikštis kelia kur kas didesnį pavojų už kolektyvinę kūrybą.
Scenos taisyklėms Zoomas paklūsta labai ribotai. Pavyzdžiui, žinome, kad matydami scenoje du žmones, kurių vienas kalba, o kitas juda, dėmesį natūraliai kreipsime į judantįjį. Zoomo spektaklius stebėdami gyvai galime rinktis Gallery view režimą, leidžiantį vienu metu matyti visus veikiančiųjų veidus. Tačiau daugumos spektaklių pradžioje aktoriai pasiūlydavo rinktis Active speaker view režimą; tokiu pavidalu įrašas išlieka ir yra matomas vėliau. Taigi žiūrovas mato tik tuo metu kalbančiojo (ar paskutinio kalbėjusiojo) ekraną. Šitaip spektaklyje apsiverčia žodžio ir veiksmo santykis – pirmasis ima dominuoti. Beje, aktoriams kalbant nepakankamai garsiai, jų veidai ne visuomet „prasimuša“ į pagrindinį ekraną. Kol kas tokių techninių trikdžių nemažai.
Taip Zoomas atima iš žiūrovo galimybę pačiam susidaryti spektaklio vaizdą – jį generuoja programos logaritmai. Nematydama bendro vaizdo, publika negali nepertraukiamai stebėti aktorių veiksmų. Todėl personažai žiūrinčiųjų akyse yra ne gyvi, ištisai veikiantys žmonės, bet fragmentai, dėmesio verti tik tada, kai reprezentuoja sakomą tekstą.
Dėl šių priežasčių Zoom teatras atrodo palankiausias viešas diskusijas ir konferencijas vaizduojančioms pjesėms. Toms, kurių turinys pateisina nuotolinio pokalbio aplinkybes ir kalbančiojo kaip teksto reprezentatoriaus funkciją. Šį konferencijų teatrą pavadinčiau sėkminga ir tęstinumo verta praktika. Tokie spektakliai – tarsi komentarai amžinoms šiandieninėms diskusijoms, kuriose įvairių pažiūrų išrinktieji turi teisę pasisakyti, visų jų nuomonė vertinama vienodai ir beveik nė vienas nesustoja apsvarstyti pašnekovų išsakytų argumentų, nes skuba šaukti savuosius. Kai pjesėse tiksliai parenkami ir išgryninami tipažai, tvirtai besilaikantys aiškiai išreikštų pozicijų, jų pateikimas Zoom konferencijose leidžia žiūrovams atsitraukus apsvarstyti demokratijos kainą, žmonių polinkį atskirti valdžios troškimą nuo atsakomybės, laisvės sąvoką, etc.. Ir kelia minčių, kad asmeninė laisvė pasiekiama ne tada, kai ja įtikini aplinkinius, bet tada, kai ją jauti nepaisant tavo kelyje pasitaikiusių žmonių principų.
Literatūrinio klausomojo teatro sąvoka pavasarį buvo ištarta ironiškai ir kitos trupės kontekste. Tačiau OKT Zoom teatro ciklas pasiūlė pavadinimą pateisinančią programą. Tai – stipria literatūra grįstas teksto perskaitymas (skaitant ar sakant mintinai), apeliuojantis į žiūrovo gebėjimą įsiklausyti į tariamus žodžius, suvokti jų ryšį ir logiką. Tokiame teatre aktorinė raiška pirmiausia padeda multitaskinti pratusiems žiūrovams susikoncentruoti į kelių valandų trukmės pokalbį ir mąstyti, mąstyti, mąstyti. Kitaip tariant, užsiimti tuo, kas įprastai reikalauja per daug laiko ir sukelia nemalonius pojūčius.
