Pavyzdžiui, jaučiuosi susitaikiusi su prastomis „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijomis. Žinoma, yra buvę taisyklę patvirtinusių išimčių. Pavyzdžiui, pastaruosius dvejus metus, sunkesniais pandemijos etapais, šventę organizavo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kurio surinkta komanda sukūrė kokybiškus, gero skonio, netgi aukštos klasės renginius. Juos žiūrėti ne gėda nei teatro bendruomenei, nei bet kokį santykį su teatru palaikantiems (arba ne) televizijos žiūrovams. Tiesa, šiems renginiams stigo šilumos ir intrigos, kurie teatralams leidžia pajusti, jog šventė skirta būtent jiems (manau, kad yra būtent taip, nors neneigiu tiesioginės transliacijos Nacionalinėje televizijoje svarbos). Taip pat yra gero skonio ir šilumos dermės pavyzdžių – tai 2012-aisiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusi ceremonija.
Tegyvuoja narcisizmas, masinantis žmones lipti į sceną.
Tačiau visos kitos labiau tiktų teikiant lietuviškas „Avietes“, o ne lietuviškus „Oskarus“, kaip neadekvačiai „Auksinius scenos kryžius“ pavadino vienas portalas. Tai, kad teatro režisieriams stinga įgūdžių organizuoti renginius, visgi nėra paradoksalu: spektaklis ir ceremonija yra skirtingi reiškiniai, tad daugumai apdovanojimų šventę režisuojančių žmonių tai yra debiutas. Paradoksą matau kitur: mano vadinamose „šiltose“ šventėse apdovanojimus pristatantiems aktoriams leidžiama rodytis, pasakotis, juokinti gana ilgai, tačiau laureatams dėl riboto eterio laiko iš anksto nurodoma kalbėti ne ilgiau kaip 45 sekundes.
Šįmet buvo nuspręsta, kad apdovanojimus teiks kūrėjų poros – menininkai, kurie yra partneriai gyvenime. Ne visai adekvatus sprendimas demonstruoti tradicinės šeimos viršenybę laikotarpiu, kai dalis Lietuvos Seimo narių naudodamiesi krizėmis bando pramesti partnerystės įstatymo iniciatyvas. Juokinga, kad porų akivaizdžiai nepakako visoms nominacijoms paskelbti, tad tarp pranešėjų atsirado Vidas Bareikis ir Marius Repšys, socialiniuose tinkluose savo nuoširdžią draugystę deklaruojantys Toma Vaškevičiūtė ir Gytis Ivanauskas, o paskutinius, tad tarsi svarbiausius apdovanojimus (Metų režisieriaus ir Už viso gyvenimo nuopelnus) įteikė pats šventės režisierius. Tegyvuoja narcisizmas, masinantis žmones lipti į sceną.
Visa kita vyko pagal protokolą ir net pagal iš dalies suprantamą logiką. Pradžioje – įžanginis kūrinys, tuomet – pasveikinimas ir jaunojo menininko apdovanojimas. Kūrėjų poroms patikėtos nominacijų grupės, kurias dauguma bandė susieti su savo pačių patirtimis – kūrybinėmis ar asmeninėmis. Tarp laureatų paskelbimų – muzikiniai ar šokio intarpai, kurių ne vienas prisiminė karą Ukrainoje ir deklaravo paramą kenčiančiai šaliai.
Tai – bendras vaizdas, tačiau velnias, kaip populiaru sakyti, slypi detalėse. O detales, tarpusavyje nesusijusias nei tematiškai, nei siužetiškai (tai nėra privaloma, nes renginys nėra spektaklis), vienijo svetimos gėdos jausmas. Tokius momentus įdomu ir prasminga dokumentuoti. Tad pristatau „Auksinius scenos cringe‘us 2022“:
