Dar įdomiau tai, ką ji nurodo spektaklio programėlėje: į Sirenų mitą atsiremta svarstant, kaip pačios moterys tildo vienos kitas ir palaiko smurto prieš savo lyties atstoves naratyvą.
Sirenų mitą spektaklyje ryškiausiai kuria „ne vaidybinis“ flangas. Keletą infantiliai nuskambančių nuorodų išgirstame tekste, tačiau svarbesnė čia Paulinos Turauskaitės scenografija (didelė uola, mažesnė jos imitacija ir laivo stiebas), grimas ir šukuosenos (pamišimą sufleruojantys pašiaušti plaukai), nežemišką daugiabalsiškumą kurianti Agnės Matulevičiūtės muzika.
Režisierės, dramaturgės ir aktorių Gerdos Čiuraitės, Tomos Vaškevičiūtės, Rimantės Valiukaitės, Aistės Zabotkaitės bei Jūratės Vilūnaitės kūryba žemiška: spektaklyje vaizduojamos situacijos teatralams atpažįstamos kaip buitinės, t. y. kaip pačių patirta realybė arba kaip iš artimų kolegų girdėti pasakojimai. Tai istorijos apie patyčias iš aktorių, norinčių daugiau užsidirbti, apie žeminančius ir ligotus režisierių reikalavimus atrankose, apie kurso vadovų naudotas manipuliacijas ir fizinį ar seksualinį smurtą, apie tai, kaip buvo išžagintos kartu dirbusių režisierių. Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau. Tiesa, ne dėl įtikinančios vaidybos, bet dėl to, ką tenka girdėti savo aplinkoje pastarąjį dešimtmetį.
Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau.
Istorijos gali šokiruoti anksčiau jų negirdėjusius. Tad džiugu, kad kūrėjos publiką į temą įveda nuosekliai, palaipsniui didindamos įtampą. Pradžioje kabareto stiliumi lengvai pasišaipoma iš stereotipų, vėliau komiškai pristatomas patyrusių vadovų ir jaunos, oriai užsidirbti norinčios aktorės dialogas, ilgainiui pereinama prie žiauriausių istorijų apie jaunų mergaičių žaginimą, kurį suorganizuoti ir nuslėpti padeda kitos moterys, prievartautojų asistentės.
„Sirenų tyla“ yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis, tad nieko keista, kad meninė spektaklio kokybė svyruoja. Justi aistra pasirinktai temai, vizuali estetika šiuolaikiška ir jaunatviška. Agnietės Lisičkinaitės kurta choreografija nuostabiai graži, tik nepraturtina spektaklio turiniu. Ji leidžia žiūrovams pailsėti nuo negražių istorijų, tik ši įtampos ir poilsio kaita dar neįgavo nuoseklaus ritmo, kuris premjeros dieną dažai strigo. Atsirado daug pauzių ir duobių, pãskui kurias iškilo klausimas: kam visa tai?
Tai – žiaurus klausimas spektaklio apie prievartą prieš moteris atžvilgiu. Jį paprastai užduoda žmonės, susitaikę su smurto kultūra ir raginantys prievartą patiriančius nekelti triukšmo. Pasiteisindama noriu pasidžiaugti, kad LNDT scena atsivėrė spektakliui, kvestionuojančiam šiame teatre dešimtmečius klestėjusią kultūrą, kurios likučiai čia vis dar tarpsta. Pastaruosius kelerius metus LNDT apskritai pasižymi vertybine įvairove, kurią įskaitome aukščiausių įstaigos vadovų pasisakymuose. Čia priimtina palaikyti Ukrainą, besąlygiškai žavėtis Rusijos inteligentija, sirgti už LGBTQI+ teises, samdyti smurtu pagarsėjusius režisierius (kol jų kaltė neįrodyta), kvestionuoti normas, bet legitimuoti neblaivų meno vadovo pasirodymą radijo eteryje. Tai – tikra vertybių ir požiūrių vaivorykštė, įrodanti, kad teatras atspindi ir palaiko įvairiausių Lietuvos piliečių interesus.
Tai – žiaurus klausimas spektaklio apie prievartą prieš moteris atžvilgiu.
Viešose diskusijose bet kuria socialine tema nuolat pabrėžiama, kaip svarbu kalbėti: garsiai pareikšti nuoskaudą, poziciją, nurodyti, kas ir kodėl elgiasi netinkamai, parodyti nuskriaustiesiems, kad jie ne vieni, kad jų skausmas matomas ir užjaučiamas. Šia prasme „Sirenų tyla“ yra nepakaltinamas spektaklis – tai, kad LNDT scenoje beveik vien moteriška komanda netiesiogiai, tačiau visgi šaiposi iš galingesniųjų ir atveria jų kaltes, teoriškai yra didelis įvykis Lietuvos teatre. Labai gali būti, kad ilgainiui pajausime šio žingsnio rezultatus praktikoje. Kol kas sakau „teoriškai“. Taip pat grįžtu prie to, kad dar nepavyko suprasti, kam skirtas šis išsikalbėjimas ir kaip jis turėtų paveikti žiūrovus.
„Sirenų tyloje“ vyrų paveikslas aiškus: režisieriai pristatomi kaip paskutiniai idiotai, primityviomis priemonėmis pasiekiantys jaunas aktores, kurios spektaklyje rodomos kaip – atsiprašau, bet kito žodžio nerandu – totalios vištos. Girdint įtartinus, netgi absurdiškus ir nė kiek neviliojančius kvietimus atvažiuoti į namus ir išgelbėti meistrą iš liūdesio ar ką nors atšvęsti, sunku patikėti, kad atsirastų kvaiša, neįžvelgianti režisieriaus ar kurso vadovo kvietime nieko įtartina. Kitaip sakant, režisierius vaizduojant kaip visiškus mulkius, jiems pasiduodančios moterys atrodo dar kvailiau.
Režisieriai pristatomi kaip paskutiniai idiotai, primityviomis priemonėmis pasiekiantys jaunas aktores, kurios spektaklyje rodomos kaip – atsiprašau, bet kito žodžio nerandu – totalios vištos.
O pasiduodančių atsiranda labai daug – vienos yra nuoširdžiai naivios, kitos nori būti ypatingos – priežasčių daugybė. Būtent čia atsiranda beribė erdvė, tiksliau – gelmė problemos analizei. Yra begalės priežasčių, kodėl moterys vieną sekundę ryžtasi megzti santykį, o kitą jau atsisako: noras gali dingti, pavyzdžiui, supratus, kad vyras pasiryžęs duoti visai ne tai, ko ką tik prašei savo švelnumu; arba, kaip matome scenoje, pasiryžęs tik pasiimti.
Dalis priežasčių spektaklyje lengvai užkabintos. Pavyzdžiui, salėje sėdinčios Jūratės Vilūnaitės pasisakymas, kad ji netiki tuo, ką girdi, ir pasisiūlymas papasakoti istoriją, kaip prie jos niekas nelindo. Įdomus kampas: yra moterų, kurios matydamos, kaip galingieji priekabiauja prie jų kolegių, pavydi, pyksta ir jaučiasi prastesnės, jei nepatiria to paties. Šitaip atsiveria dėmesio trūkumo žaizdos, kuriomis kažkas pasinaudoja.
Yra moterų, kurios matydamos, kaip galingieji priekabiauja prie jų kolegių, pavydi, pyksta ir jaučiasi prastesnės, jei nepatiria to paties.
Daugybė pasakojamų istorijų yra apie jaunas pilnametes, t. y. tas, kurios paprastai neturi pakankamai patirčių su naudos siekiančiais žmonėmis. Tai – tam tikras edukacijos šeimoje stygius, kurio spragas moterys kaišioja bandydamos suartėti su galią joms simbolizuojančiais vyrais ir nesuprasdamos, kad jiems reikia erdvės nuleisti (ką spektaklio pabaigoje pasimbolizuoja ir besileidžiantis laivo stiebas), o ne moralinio palaikymo.
Bėda ta, kad „Sirenų tylos“ komanda eksponavo istorijas, tačiau scenoje nenėrė giliau į jų priežastis, nors apie daugybę jų lengvai užsiminė. Ypač apmaudu, kad nepakankamai išplėtotas naratyvas apie moterų vaidmenį legitimuojant smurtą prieš savo lyties atstoves. Taip, yra Vilūnaitės intarpas, taip pat – pokalbių laida, kurioje vedėjos prašo kalbėti ir drauge šaiposi iš pašnekovės patirčių, be to, visus vaidmenis spektaklyje atlieka moterys (vadinasi, ir smurtautojų). Tačiau tai liko ekspozicija, nesiūlančia gilesnių problemos analizės atradimų. Tad galiausiai kūrinys paliko moteris bejėgių pozicijoje: kol vyrai nesupras, kaip neteisingai elgiasi, kol patys nesusimils keistis, tol moterys nesugebės susitvarkyti su situacija. Kitaip sakant, deklaruota besąlygiška priklausomybė nuo vyrų sprendimų: galime kalbėti, bet kažką padaryti gali tik vyrai.
Nuo smurtautojų priklauso labai daug. Tačiau ir mes, ilgą laiką priėmę smurtą kaip neišvengiamą profesijos dalį, galime keisti savo reakcijas bei sprendimus ir bet kurioje kasdieninėje situacijoje parodyti, kad tai, kaip elgiamasi su mumis ar šalia mūsų esančiais, yra nepriimtina.
Tačiau tai liko ekspozicija, nesiūlančia gilesnių problemos analizės atradimų.
Baigdama darkart pažymiu, kad taip į spektaklį reaguoja žmogus, daug metų girdintis į „Sirenų tyloje“ pasakojamas istorijas panašius pasakojimus. Gali būti, kad pirmą kartą su tuo susidūrę žiūrovai bus šokiruoti pakankamai, kad permąstytų panašių įvykių pavyzdžius savo aplinkose. Tik gausiai spektaklyje naudojamos nuorodos ir vidiniai teatro juokai kelia minčių, kad jo tikslinė auditorija yra būtent teatro, ypač – vyresnės kartos profesionalai. Kitaip sakant, forma sufleruoja, kad spektaklis siekia teatralų publikos, tačiau turinys teatralams nebeaktualus, nes daug girdėtas. Išskyrus nebent pačius smurtautojus, kurie dažniau girdėdavo (ir girdi) pagyras nei skausmo, kurį sukėlė, istorijas. Norėčiau juos visus susodinti virš scenos kaip Shakespeare'o teatre XVI amžiuje, ir pati iš varguolių erdvės stebėti jų reakcijas.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
