Vis dėlto, antros tarptautinės festivalio dalies aptarimą pradedu nuo Catherine Gaudet spektaklio „The Pretty Things“, tapusiu puikia įžanga į populiaraus šiuolaikinio šokio savaitę.
„The Pretty Things“ („Gražūs dalykai“), Catherine Gaudet (Kanada)
Nepamenu, ar bent viename spektaklyje teko patirti tokius kūno pojūčius, kokius pasiūlė šis. Kūrinys taip hipnotizavo, kad kaskart pabandžius nusukti akis nuo scenos į publiką mušdavo staigus galvos skausmas, kuris nuslopdavo tik grąžinus žvilgsnį atlikėjų kryptimi. O menininkų užduotas ritmas taip nuosekliai kėlė įtampą, kad pojūčius galėčiau palyginti nebent su keliu link ekstazės.
Įspūdis ir efektas „The Pretty Things“ kuriami meistriškai, pasitelkiant tikslią atlikimo techniką ir abstrakčią žmonijos egzistavimo klausimų plėtotę. Spektaklio aprašyme nuosekliai išvardinta, kaip kintantis šokėjų judėjimas reprezentuoja poreikį įsisprausti į šou verslo standartus ir komentuojami pavieniai bandymai veikti savaip. Deja, visi jie užgęsta neatlaikius stipresnio visuotinio ritmo ar tiesiog pavargus ir nusispjovus.
Toks procesas nesunkiai įskaitomas kaip „The Pretty Things“ varomoji jėga, beveik valandą neleidžianti atitraukti dėmesio nuo tas pačias judesių kombinacijas kartojančių atlikėjų. Greta veikia sėkmingai sujungti sceniniai elementai. Pavyzdžiui, pagauli ir net bauginanti (galite paklausyti patys) „Les jolies choses“ muzika su Gaudet choreografija idealiai dera ritmo ir kūrybos principo atžvilgiais (nuolat kartojami motyvai, įtampa tiksliai ir beveik nepastebimai auginama, paleidžiama ir vėl auginama, etc.). Spektaklyje nėra įspūdingų šokio technikos variacijų. Įvairių stilių pagrindai tarsi iliustruoja galimybių būti visumą. Ji įsuka į pasaulį, kuriame tikime judantys į priekį, tačiau iš tiesų nuolat kartojame tas pačias, kažkam reikalingas formas.
„Bisonte“ („Bizonai“), Maco da Silva Ferreira (Portugalija)
Iš dalies Ferreiros bizonai priminė gražius Gaudet dalykus: atlikėjai ir veiksmas beveik nesustojo, judesiai (ne jų kombinacijos) kartojosi, plėtota išsilaisvinimo tema. Tik žvėriška Ferreiros laisvė niekaip nesugretinama su hipnotizuojančiu Gaudet šokio cunamiu.
Kaip ir ryškios spektaklio spalvos bei intertekstų lavina. Gaudet spektaklyje vyravo melsvai pilkos pastelės drabužiai, o judesiai nušlifuoti iki abstrakčių technikų pagrindų. Į „Bisonte“ besirenkančią publiką pasitinka scenos kraštuose jau laukiantys žaliais, juodais, raudonais, violetiniais, rožiniais stilizuotais sportiniais kostiumais vilkintys atlikėjai. Visiems susėdus, pirmasis į scenos priekį žengia Ferreira, iki šiol šokantis visuose savo spektakliuose. Prie mikrofono jis uždainuoja grupės „Kaoma“ dainos „Lambada“ interpretaciją. Vėliau „Bisonte“ atlikėjai, visai kaip išsilaisvinimą per šokį deklaravusio 1989-ųjų dainos klipo veikėjai, vis aktyviau įsisuka į šokio šėlsmą, kuriame nelieka socialinių vaidmenų, lyčių ir standartų.
Užtat lieka logika. Kartais spektaklyje vis prašmėžuoja skaudžiai arba šiltai ironiška klasikinių šokio stilių traktuotė. Kokią choreografiją beatliktų, šeši „žvėrys“ palaiko judėjimo stilių: lengvai pakumpę, tarsi nuolat nusimetantys nuo savęs naštą (vėliau sužinojau, kad daugumos jų profesinis pagrindas – gatvės šokiai). Palaipsniui karščio ir energijos nepakėlę kūrėjai nusimeta keletą drabužių ir toliau šėldami pasiekia pabaigą, tokią pat tikslią, kaip pradžia: nuskambėjus aukštai natai, tiesiog išjungiama šviesa.
Tai – viena efektingiausių scenos kūrinio pabaigų, jei tik įvyksta nenuslopus įtampai. Nepajutusiam aiškaus taško žiūrovui sunkiau paleisti kūrinį: nuotaiką ir patirtis norisi neštis toliau. Panašiai nutiko „Bisonte“, kurį žiūrėti smagu, nors iš principo jis niekur neveda: formos kartojasi, energija tai auga, tai slopsta. Tačiau netikėtai iš jo ištrauktì, dalis pajutome nenumaldomą trauką grįžti atgal.
„Hope Hunt“ („Vilties medžioklė“), Oonah Doherty (Šiaurės Airija)
Spektakliu, kurio pilnas (tačiau retai sutinkamas) pavadinimas yra „Hope Hunt and Ascension Into Lazarus“, Šiaurės Airijoje gimusi choreografė pradėjo kilti į ryškių Europos choreografių gretas. Spektaklio premjera įvyko 2016-aisiais, o 2018-aisiais jis parodytas „Naujojo Baltijos šokio“ programoje. Regis, įkvėpti tuometinės sėkmės, festivalio organizatoriai nusprendė įtraukti kūrinį ir į 2023-iųjų programą. Tik šįkart jį atliko ne pati choreografė, o šokėja Sati Veyrunes, pasirodžiusi ir po dviejų dienų Vilniuje rodytame „Navy Blue“.
Doherty apeliuoja į kūniškas žiūrovų patirtis, siekdama įkvėpti žiūrovus mąstyti apie socialinius konstruktus. Per vieną savaitgalį pamatyti du kūrėjos spektakliai leido suprasti, kad tai – choreografė-mąstytoja. Abstraktus šokio poveikis jai neįdomus, šį meną ji supranta kaip temos pagrindu gimstantį judėjimą. „Hope Hunt“ S. Veyrunes įkūnija gatvinę (ne gatvės) kultūrą, kurią dažnai asocijuojame su marginalių subkultūrų žmonėmis, tačiau kurios principais persismelkę bet kuriai klasei save priskiriančių žmonių įpročiai. Pirmiausia tai pasireiškia pasąmoningai suteikiant galią testosterono padariniams (paprasčiau tariant – viskas, kas „vyriška“, yra gerai). Žinant šią taisyklę, paprasčiau susikurti įvaizdį, padedantį ieškoti savo vietos. Doherty kūnui puikiai tiko psichopatiško „rėmo“ personažas. Veyrunes – kur kas mažiau. Ir nors šįmet spektaklio energija pasirodė nukentėjusi, spektaklis atvėrė daugiau erdvės galvoti, kiek giliai įsileidžiame aplinkos reikalavimus, siekdami galiausiai tapti savimi.
Spektaklis prasidėjo Menų spaustuvės kieme. Iš į jį įvažiavusio „Volkswagen Golf“ automobilio užklijuotu šoniniu langu išlipo tingus barzdotas vyras. Jis atidarė bagažinę, iš kurios išsirito smulki, žemo ūgio šokėja, tuoj pat užėmusi agresyvią kūno pozą. Patekusi į didelę atvirą erdvę ji bandė ją užimti, šokdama, lakstydama, ieškodama kontakto su publika (pamenu tokią užduotį Tarptautinio šokio kongreso seminare: „užimkit erdvę tarsi būtumėte savimi pasitikintys baltieji vyrai“). Po keleto minučių ji suvarė žmones į salę, kurioje pradėjo būsenų kaitos šou. Jį Veyrunes kūrė išraiškingais ir tikslingai iliustratyviais judesiais, taip pat – tekstu, sudarydama freestyle‘o įspūdį. Panašią stilistiką spektaklyje „Tai ne tavo sapnas“ naudojo Briuselyje gyvenanti lietuvė šokio kūrėja Vilma Pitrinaitė.
„Navy Blue“(„Tamsiai mėlyna“), Oonah Doherty (Šiaurės Airija)
Poreikio pritapti, kad galėtum būti savimi, tema vyravo ir naujausiame Doherty kūrinyje „Navy Blue“. 11-os šokėjų komanda spektaklio pradžioje imituoja baletą. Judėjime ironijos nematyti, tačiau ji „kyšo“ kasdieniškuose tamsiai mėlynuose šokėjų apdaruose (plačios kelnės ir marškiniai) bei sinchrono stygiuje. Koordinuotas masės judėjimas pradeda krikti pasigirdus šūviams ir komandos nariams po vieną išsitiesiant ant žemės. Tarsi Agathos Christie romane „Ir tada nebeliko nė vieno“ (geriau žinomame originaliu rasistišku pavadinimu): iš pradžių atrodo, kad likę gyvi sugebės atskleisti kaltininką ir išvengti mirties. Tačiau be jokios logikos krentant net ir labiausiai saugomiems, suprantame, kad tikėtis pasigailėjimo per vėlu.
Pati choreografė teigia „Navy Blue“ klausianti, „kaip klasikinio šokio forma ir teatro normos naudojamos kaip žiauraus veiksmo žaidimo laukas“. Tai – scenos menuose gerai pažįstama tema, kaip ir masės bei individo pusiausvyros paieškos, apie kurias Doherty taip pat rašo spektaklio anotacijoje. Choreografė siūlo darkart permąstyti galimybę visuomenėje išlikti individu: šokėjams vėl atsistojus ant kojų ir vis intensyviau demonstruojant savo fizinę ištvermę, įraše skamba Doherty balsu ir tekstu keliamas menininko darbo prasmės klausimas. Apie vieną esminių žmonijos temų ji kalba per tai, ką pažįsta geriausiai – menininko prievolę nuolat įrodinėti, kad jo menas bus naudingas kitiems. Tik kad pats menininkas, kaip bet kuris kitas žmogus, ne visada žino, ar tai, ką daro, yra ir prasminga, ar vien tik malonu jam pačiam.
„Navy Blue“ simboliškai pabaigė 2023-iųjų „Naująjį Baltijos šokį“: festivalis prasidėjo šiuolaikinio baleto artistų pasirodymais, jo viduryje rusiško baleto principus kritikavo ukrainietis šokio kūrėjas Antonas Ovchinnikovas, o paskutinę dieną tvarką ir taisykles simbolizuojantis baletas tapo pretekstu svajoti apie laisvę kurti, o ne vien atlikti. Regis, tokia tema skamba banaliai. Tačiau vienišumo jausmas kiekvienam skirtingas, tad banalus jis būti negali.
