Kasmet programa sukelia įvairių reakcijų, tačiau šįmet „Naujajame Baltijos šokyje“ apie spektaklius išskirtinai daug diskutuota koridoriuose po spektaklio, susitikimuose su kūrėjais ir net praėjus kelioms dienoms po pasirodymų.
Pažvelkime, kokie kūriniai neleido jų palikti net išėjus iš salės ir teatro.
Roommates („Kambariokai“), Nacionalinis Marselio baletas ir (LA)HORDE (Prancūzija)
Nacionalinis Marselio baletas yra viena ryškiausių Europos šokio trupių. Mums įspūdinga ir tai, kad jame šoko CODARTS universitete šokį studijavęs lietuvis Dovydas Strimaitis. Tiesa, į Vilnių atvežtame spektaklyje jis nepasirodė (šokėjas ruošėsi po savaitės įvykusiam savo solo kūrinio pristatymui). Užtat matėme keliolika jaunos kartos šokėjų, atlikusių sėkmės sulaukusių 1992–2022-ųjų choreografijų popuri.
Pasirodymų choreografijos išraiškingos: klasikinio šokio atlikėjų judesiai leidžia patirti maišto idėją, smalsias uždrausto vaisiaus paieškas, asmeninio balanso palaikymą santykiuose su sau reikalingu žmogumi ar primityvų susižavėjimą savimi, kuris įgyja prasmę tik pradėtas kvestionuoti.
Tarp šešių trumpų pasirodymų egzistuoja reikšmingos jungtys. Pirma – choreografijų autoriai yra puikiai žinomi menininkai (François Chaignaud ir Cecilia Bengolea, Marine Brutti su Jonathan Debrouwer ir Arthur Harel, Peeping Tom, Lucinda Childs ir Claude Brumachon su Benjamin Lamarche).
Antra, pasirodymai yra svarbi šokio istorijos dalis. Todėl tai buvo puikus pasirinkimas „Naujojo Baltijos šokio“ atidarymui – festivalis, kuriame siekiama parodyti, koks yra pasaulio šiuolaikinis šokis, prasidėjo istorijos krypčių įvairovės pristatymu.
Tikslus, kokybiškas, energingas atlikimas leido pajusti šokį, kuris kažkada buvo gyvas, tačiau Lietuvoje jį galime išgyventi tik kaip istoriją.
Galbūt tai skamba biurokratiškai, tačiau „Roommates“ veikė ne taip. Tikslus, kokybiškas, energingas atlikimas leido pajusti šokį, kuris kažkada buvo gyvas, tačiau Lietuvoje jį galime išgyventi tik kaip istoriją. Prieš akis prabėgo reikšminga, jau įtvirtinta šiuolaikinio šokio dalis, pasiūlydama publikai daugybę durelių. O pro jas įėję galbūt atrastume tai, kas artima mums, gyvenantiems šalyje, kurioje šiuolaikiniam šokiui niekada nebuvo paprasta jaustis laisvam.
Fandango & other cadences – Study 4 („Fandango ir kitos kadencijos – Studija 4“), Aina Alegre (Ispanija, Prancūzija)
Jau kitą dieną festivalis nubloškė į visai kitokio turinio ir formos kūrinį. Iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenos, kurioje užbūrė technika, spalvos ir energija, persikelta į Nacionalinės dailės galerijos koridorių, kuriame scenografiją sudarė pora ekranų, kolonėlės ir Vilniaus panorama (šokėjai veikė priešais stiklinę Galerijos sieną).
Spektaklio režisierė Aina Alegre drauge su scenos partneriu, buvusiu tradicinių baskų šokių atlikėju Yannicku Hugronu vilkėjo baltais marškinėliais ir šortais, kuriuos vėliau nusivilko ir kūno spalvos triko krūtinės srityje užpildė raudonu konfeti. Tai – raudona detalė, būdinga baskų tautiniams kostiumams.
Būtent tradicinių baskų šokių techniką ir poveikį Alegre tyrinėjo kurdama „Fandango ir kitas kadencijas“. Įdomu, kad tradicijas reflektuojančio spektaklio choreografija akivaizdžiai paveikta konceptualaus šokio sampratos. Menininkė išskaidė tvirtą ir vientisą šokio žanrą, kūnu ir žodžiais pasufleruodama šokėjų pasiruošimo ypatybes bei pasirodymų poveikį lemiančius aspektus.
Perdėtas džiaugsmas kartais sukuria malonius pojūčius. Galbūt panašiai nutiko ir Marselio balete?
Pavyzdžiui, išgirstame apie tikslią, asmeninės kūrybos nereikalaujančią baskų šokių matematiką (tai iš principo būdinga tautiniams šokiams). Arba išvystame vos pastebimai šaržuojamas tradicinių šokių klišes, skatinančias kvestionuoti jų (kartais kankinantį) poveikį mūsų kūnams. Taip pat patiriame laimę – kad ir kiek patoso matome tradicinių šokių kadencijose, tenka pripažinti, kad perdėtas džiaugsmas kartais sukuria malonius pojūčius. Galbūt panašiai nutiko ir Marselio balete?
Alegre choreografija sudurstyta iš detalių, kurios naujame kontekste suskamba ironiškai. Galime nesuprasti, kodėl šokėjai kilnoja rankas, bėga ratu ar daužo savo krūtines, tačiau ne judėjimas čia svarbiausia. Veikiau – intencija persvarstyti tradicijų palikimą savo kūnams ir tam, kaip mūsų pasąmonė suvokia „tikro“ šokio įvaizdį.
71BODIES – 1DANCE („71 kūnas – 1 šokis“), Daniel Mariblanca (Norvegija)
Tai – neabejotinai daugiausiai diskusijų ir įspūdžių žiūrovams sukėlęs spektaklis. Įdomu, kad jo poveikį apibrėžti paprasta. Beveik visi spektaklio žiūrovai pirmą kartą gyvenime scenoje matė nuogą translytį vyrą, o naũjos, tokias stabilias sąvokas kaip „lytis“ išjudinančios patirtys, be abejo, kelia emocijas. Kitas dalykas – Mariblanca pasirinko šokio ir teatro prasme pakankamai paprastą išraišką, tad kilo diskusijos apie meninę spektaklio vertę.
Trans žmonių patirtys yra viena jautriausių ir retai visuomenėje reflektuojamų temų. Tad kūrėjo poreikis kalbėti paprastai ir aiškiai suprantamas – kam užversti žiūrovus aukštomis filosofijomis ten, kur nežinome nė pačių pagrindų? Galbūt todėl ir apsistota ties aiškia struktūra.
Pirmiausia atlikėjas kalba, aiškindamas, kam skirtas spektaklis. Tuomet prasideda choreografija, atspindinti paieškas, kaip judėjimu išreikšti skirtingų polių transžmonių emocijas (Mariblanca teigė visuomet turėjęs pozityvų santykį su savo kūnu, tačiau pradėjęs kalbėtis su kitais/kitomis išgirdo, kad yra svarstančių kelti prieš save ranką).
Pats autorius sakė, jog kūrinį rodo tik ten, kur nėra pavojinga, nes nori kalbėtis su žmonėmis, kurie yra pasiruošę klausytis.
Vėliau seka interaktyvi scena, kurioje atlikėjas kviečia žiūrovus kartu skanduoti jo sukurtą dainą iš dviejų žodžių: pussy ir dick. Po jos – metaforiškas šokis, kurio metu ant scenos grindų Mariblanca pila maišuose sukrautas žemes. Galiausiai pasiekiame pernelyg ilgą epizodą – priklaupęs scenos priekyje, atlikėjas į mikrofoną dainuoja apie transžmonių patiriamas fizines, moralines, etines problemas.
Akivaizdu, kad spektaklis formos prasme išskirtinai dinamiškas. Turinyje medžiagos daug, tačiau ji nėra stipriai gilinama. Jo judesiai – šiuolaikinio šokio klasika, tekstai nešokiruoja. Nors turbūt turėtų. Apie tuos, kurie nesame mes, paprastai žinome daug, tačiau negalėdami pasirūpinti visu pasauliu, dažnai atsisakome „švaistyti“ savo empatiją. Tai būdinga esantiems ir galios pozicijoje, ir paraštėse. Tad kūriniuose neišgirdę nieko, kas verstų į temą žvelgti kitaip nei anksčiau, tiesiog palinksime galvomis.
Paradoksalu, kad diskusijoje po spektaklio pats autorius sakė, jog kūrinį rodo tik ten, kur nėra pavojinga, nes nori kalbėtis su žmonėmis, kurie yra pasiruošę klausytis.
Priklaupęs scenos priekyje, atlikėjas į mikrofoną dainuoja apie transžmonių patiriamas fizines, moralines, etines problemas.
Vilniuje spektaklis patyrė milžinišką rezonansą – dvi dienas iš eilės kelios dešimtys žmonių liko pokalbiui su pirmą kartą pamatytu atlikėju ir klausinėjo taip aktyviai, kaip lietuviams nebūdinga. Vadinasi, toks kūrinys mums reikalingas. Pati jį žiūrėjau pozityviai, tačiau išskirtinių patirčių neišsinešiau. Išskyrus susierzinimą dėl to, kad buvau verčiama su mase skanduoti tokią nesąmonę kaip „pussy-dick“.
Visgi po poros dienų reakciją man paaiškino draugė: galbūt Mariblanca ir siekė priversti mus pasijausti taip, kaip jis pats jaučiasi nuolat girdėdamas reikalavimą atitikti binarinę lyčių sampratą.
A Sensoral Lecture („Sensorinė pamoka“), Sindri Runudde (Švedija)
„Aš silpnai matau, tačiau salėje jausiu jūsų sielas“, Menų spaustuvės fojė susirinkusiai publikai sako jaunas, ryškiu sportiniu kostiumu vilkintis šokėjas Sindri, kviesdamas į salę užeinančią publiką pasiimti vieną iš ant stalo padėtų puodelių nudaužtomis ąselėmis.
Gauname tai, kas žadėta pavadinime: paskaitą apie pojūčius, ypač – klausą ir lytėjimą. Ji prasideda šokiu, tačiau greitai kūrėjas atsistoja prie mikrofono, esančio iš keturių pusių žiūrovais apsuptos scenos kampe, ir pradeda pasakoti apie savo pojūčių tyrinėjimo patirtis.
Paskaitos metu esame kviečiami stebėti skirtingos kilmės šokio prisitaikymus (šokis pagal rytinę žygio į tualetą rutiną, šokis su milžiniška suglamžyto popieriaus materija), taip pat – įvairiais būdais liesti puodelį ir patirti, kaip skiriasi mūsų pojūčiai keičiantis „priėjimui“ prie daikto.
Praktinė patyrimo dalis nesujudino nei smegenų, nei emocijų. Priešingai nei atlikėjas, kuris akivaizdžiai džiaugiasi tuo, kas vyksta scenoje, ir tiesiog spindi meile viskam, ką daro.
Praktinė patyrimo dalis nesujudino nei smegenų, nei emocijų. Priešingai nei atlikėjas, kuris akivaizdžiai džiaugiasi tuo, kas vyksta scenoje, ir tiesiog spindi meile viskam, ką daro. Žiūrovams jis užduoda, regis, sau pačiam svarbų klausimą: ar įmanoma pamilti pagal balsą? Deja, mintis nesuskamba netikėtai, nes netolimoje aplinkoje esu girdėjusi istoriją apie porą, kurios vyras būsima partnere susižavėjo telefono skambučio metu. Tačiau Sindri nenori, kad mes tiesiog atsakytume. Jis kviečia tyrinėti, kaip patiriame aplinką to norėdami patys ir kaip – priversti tai daryti.
Panašu, kad tokia kryptimi šįmet keliauja ir „Naujasis Baltijos šokis“ – kviečia tyrinėti, kaip iš tiesų patiriame kūrinius ir kaip įsivaizduojame turį juos patirti. Ir pokalbiai apie spektaklius jiems pasibaigus liudija, kad kvietimas buvo priimtas.