Svarbiausias patarimas renkant tokią dovaną – kuo daugiau galvokite apie žmogų, kuriam ją skiriate. Rekomendacijos iš šalies greičiausiai nepasiteisins, jei jomis kliausitės aklai, nepritaikydami komentarų adresatų charakteriams ir interesams.
Todėl šis tekstas nėra įspūdingiausių šių metų premjerų sąrašas; toks būtų prasmingas nebent hipotetiniam mano antrininkui. Ir greičiausiai būtų dar trumpesnis nei čia surinktas aštuntukas – deja, 2023-ieji Lietuvos teatre nebuvo derlingi stipriais spektakliais.
Tačiau yra vienas kriterijus, į kurį renkant(is) spektaklius atsižvelgti labai svarbu: emocijos, kurias tikitės patirti teatre. Nepaprastai daug Lietuvoje statomų spektaklių yra niūrūs, liūdni, kartais net pikti. Daliai žmonių tai yra kokybės ženklas, kitiems būtent to svarbiausia išvengti. Tekste aštuonias premjeras sudėjau į skalę – nuo žiauraus iki perdėtai optimistiško. Du kūriniai pateko pasirinkus kompromisą – atsižvelgiant veikiau į pastebėtas žiūrovų reakcijas nei į sėkmingą idėjų meninę išraišką.
Taip pat primenu, kad net žiūrėdama labai daug spektaklių, dar daugiau jų nepamatau. Jei būtų kitaip, galbūt kurį nors optimistiškesniu tituluojamą kūrinį būčiau pakeitusi į Nacionaliniame Kauno dramos teatre parodytą Aleksandro Špilevojaus premjerą „Kai mes būsim jauni“. O šalia niūresnių (ar veikiau – piktesnių), spėju, atsidurtų Gintaro Varno „Ūbas caras“, kurio premjera turėjo vykti gruodžio pradžioje, tačiau buvo perkelta į Naujųjų metų išvakares.
